Джон Гришэм: Nekaltasis

Iš anglų kalbos vertė

Arvydas Malinauskas

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

Autoriaus žodis

Nuotraukos

Išnašos

Skiriu Annette Hudson, Renee Simmons ir jų brolio atminimui

1 SKYRIUS

Per visą Pietryčių Oklahomą, nuo Normano iki Arkanzaso, banguoja kalvos, primenančios apie kadaise jų gelmėse slypėjusias juodosios naftos atsargas. Užmiestyje dar galima aptikti keletą senų įrenginių; tebeveikiantieji vargais negalais pumpuoja po keletą galonų, ir tai keliautojams kelia klausimą, ar tokios pastangos yra ko nors vertos. Daugelis paprasčiausiai dabar tik stūkso sustingę laukuose tartum rūdijantys kadaise dosniai tryškusių versmių, aplink zujusių naftos ieškotojų ir trumpalaikės sėkmės liudytojai.

Dalis įrenginių išbarstyti dirbamosios žemės laukuose aplink Adą, seną naftininkų miestelį su šešiolika tūkstančių gyventojų, koledžu ir apygardos teismo rūmais. Vis dėlto šie įrenginiai nebeveikia — naftos čia nebėra. Dabar pinigai uždirbami gamyklose, malūnuose ir karijų1 ūkiuose.

Ados centras — judri vieta. Pagrindinėje gatvėje nerasi nei tuščių, nei lentomis užkaltų pastatų. Prekybininkai pragyvena, nors didžioji prekyba išsikėlusi į miestelio pakraštį. Kavinės pietų metą būna perpildytos.

Pontotoko apygardos teismo rūmai yra seni ir ankšti, juose visuomet daug teisininkų ir klientų. Greta kaip įprastai įsikūrusios įvairiausios apygardos institucijos ir advokatų kontoros. Tiesiog priešais Teismo rūmus, jų pievelėje, žemoje belangėje karo laikų slėptuvėje dėl neatmenamų priežasčių įrengtas tardymo izoliatorius. Ištuštėti jam neleidžia plintantis metamfetamino maras.

Pagrindinė gatvė baigiasi Rytų centrinio universiteto miesteliu, keturių tūkstančių studentų, kurių dauguma kasdien važinėja pirmyn atgal, antraisiais namais. Universitetas teikia gyvybės Ados bendruomenei, papildydamas ją jaunais žmonėmis ir specialistais, kurie Pietryčių Oklahomai suteikia šiokios tokios įvairovės.

Nedaug kam pavyksta išvengti Ada Evening News — populiaraus šio regiono dienraščio, bandančio konkuruoti su didžiausiu valstijos laikraščiu The Oklahoman, — dėmesio. Pirmasis puslapis paprastai skiriamas pasaulio ir šalies naujienoms, toliau seka valstijos ir krašto įvykiai, o paskiausiai — aktualios temos, kaip antai mokyklų sporto rezultatai, vietos politikos naujienos, bendruomenei svarbūs įvykiai ir nekrologai.

Ados ir Pontotoko apygardos gyventojai — pavykęs miestelėnų pietiečių ir nepriklausomų vakariečių derinys. Jie kalba Rytų Teksaso arba Arkanzaso akcentu, detonuodami „i“ ir kitas ilgąsias balses. Tai — čikasavų kraštas. Amerikos indėnų Oklahomoje yra daugiau negu bet kurioje kitoje valstijoje, todėl daugelio baltųjų gyslomis, praėjus šimtmečiui nuo mišrių santuokų pradžios, teka ir raudonodžių kraujas. Tai, kas kažkada buvo laikoma gėda, sparčiai nyksta — indėnų genais jau didžiuojamasi.

Ada stipriai susijuosusi Biblijos diržu2. Joje yra apie penkiasdešimt skirtingų denominacijų krikščionių bažnyčių. Jos veikia — ir gana aktyviai — ne vien sekmadieniais. Yra viena katalikų ir viena episkopalinė bažnyčia, tačiau čia nėra nei šventyklų, nei sinagogų. Daugelis gyventojų yra krikščionys ar bent jau teigia jais esą, o priklausomybė Bažnyčiai yra sveikintinas dalykas. Religine priklausomybe dažnai apibrėžiamas žmogaus socialinis statusas.

Su savo šešiolika tūkstančių gyventojų Ada Oklahomoje, kur vyrauja žemės ūkis, laikoma dideliu miestu, o ši aplinkybė vilioja fabrikus ir parduotuves, prekiaujančias žemesnėmis kainomis. Į darbą arba apsipirkti atvyksta žmonės iš kelių apygardų. Ada įsikūrusi už aštuoniasdešimties mylių į pietryčius nuo Oklahoma Sičio ir už trijų valandų kelio į šiaurę nuo Dalaso. Čia kiekvienas pažįsta ką nors iš dirbančių arba gyvenančių Teksase.

Vietos gyventojai labiausiai didžiuojasi kvorterių3 paklausa. Kai kurie iš geriausių žirgų yra užauginti Ados rančose. O Ados „High Cougars“ futbolininkams eilinį kartą laimėjus valstijos futbolo pirmenybes, miestiečiai visus metus vaikšto išdidžiai pakeltomis galvomis.

Čia gyvena draugiški žmonės, noriai bendraujantys su nepažįstamaisiais, o juolab vieni su kitais, ir pasiryžę kiekvienam ištiesti pagalbos ranką.

Jei ne dvi šiurpios žmogžudystės devintojo dešimtmečio pradžioje, pasaulis apie Adą niekada nebūtų išgirdęs.

Tartum laikantis kokios nerašytos taisyklės, dauguma naktinių klubų ir „girdyklų“ veikė Ados periferijoje, ištremti į pakampes, kad atmatos su savo piktadarybėmis būtų kuo toliau nuo padorių žmonių. Viena iš tokių vietų buvo „Coachlight“, didžiulis metalinis pastatas su nekokiu apšvietimu, pigiu alumi, automatiniais patefonais, savaitgalį koncertuojančia grupe, šokių sale, o lauke — žvyruota automobilių stovėjimo aikštele, kurioje dulkinų pikapų stovėdavo gerokai daugiau negu sedanų. Nuolatiniai jo lankytojai, kaip ir reikia tikėtis, buvo fabrikų darbininkai, pakeliui į namus ieškantys šio to išgerti, pramogų ištroškę kaimo vaikinai, naktibaldos dvidešimtmečiai, taip pat mėgėjai pašokti ir vakarėlių dalyviai, norintys pasiklausyti gyvos muzikos. Čia karjeros pradžioje yra dainavę ir Vinsas Gilas, ir Rendis Travisas.

Tai buvo populiari, lankytojų mėgstama vieta, kurioje puse etato dirbo daug barmenų, apsaugos darbuotojų ir kokteilių padavėjų. Viena iš jų — Debė Karter, vietinė dvidešimt vienerių mergina, prieš kelerius metus baigusi Ados vidurinę mokyklą ir besidžiaugianti netekėjusios moters gyvenimu. Ji dirbo puse etato dar dviejose vietose, o kartkartemis prižiūrėdavo vaikus. Debė turėjo savo automobilį ir gyveno atskirai trijų kambarių bute virš garažo Aštuntojoje gatvėje, netoli Rytų centrinio universiteto. Tai buvo daili, tamsiaplaukė, liauna, sportiška, nestokojanti vaikinų dėmesio ir labai savarankiška mergina.

Jos motina, Pegė Stilvel, labai nerimavo dėl to, kad dukra pernelyg daug laiko praleidžia „Coachlight“ ir kituose klubuose. Ji užaugino Debę ne tokiam gyvenimui; tiesą sakant, Debė buvo užaugusi bažnyčioje. Tačiau baigusi vidurinę mokyklą ji ėmė lankytis vakarėliuose, kuriuose užsibūdavo iki išnaktų. Pegė netruko tai pastebėti, todėl dėl tokio gyvenimo būdo retsykiais kildavo barniai. Debė nusprendė pradėti savarankišką gyvenimą. Ji susirado butą, paliko namus, tačiau motinai liko labai artima.

1982-ųjų gruodžio septintosios naktį Debė dirbo „Coachlight“ nešiodama lankytojams gėrimus ir vis žvilgčiodama į laikrodį. Darbo buvo ne per daugiausia, todėl ji pasiteiravo šeimininko, ar galėtų anksčiau baigti ir prisijungti prie draugų kompanijos. Šis neprieštaravo, todėl jau netrukus ji sėdėjo prie staliuko ir siurbčiojo kokteilį kartu su Gina Vieta, gera mokyklos laikų drauge, bei keliomis kitomis draugėmis. Tuo metu prie jų stabtelėjo kitas mokyklos laikų bičiulis, Glenas Goras, ir pakvietė Debę šokti. Ji sutiko, bet dainai įpusėjus staiga liovėsi šokti ir supykusi pasitraukė. Po kurio laiko moterų tualete ji prasitarė, kad jaustųsi saugesnė, jei kuri nors iš jos draugių sutiktų pas ją pernakvoti, bet nepasakė, kas ją neramina.

„Coachlight“ susiruošė užsidaryti anksti, apie 0.30, ir Gina Vieta pakvietė keletą iš jos kompanijos pratęsti vakarėlio savo namuose. Dauguma tam pritarė, bet Debė jautėsi pavargusi ir alkana, todėl norėjo tik grįžti namo. Galiausiai jos neskubėdamos išėjo iš klubo.