Джон Гришэм: Nekaltasis

Abu — Diukas Greihamas ir Džimis Smitas — buvo žinomi Ados policijai. Greihamas kartu su žmona Džoni buvo atidarę naktinį klubą, gana civilizuotą pramogų vietą, kurioje toleruodavo ir nedidelius nusižengimus tvarkai. Kivirčai kildavo retai, bet kartą nutiko itin nemalonus incidentas su vietiniu banditėliu, smulkiu nusikaltėliu Džimiu Smitu. Šis gerokai padaugino ir ėmė triukšmauti, o paprašytas išeiti atsisakė, todėl Diukas išsitraukė šratinį šautuvą ir jį išvarė laukan. Vyrai apsikeitė grasinimais, todėl keletą dienų klube tvyrojo įtampa. Smitas galėjo bet kada sugrįžti su ginklu rankoje ir pradėti šaudyti.

Glenas Goras nuolat lankydavosi Diuko klube, kol ėmė vis daugiau flirtuoti su Džoni. Kai tapo pernelyg agresyvus, Džoni jį griežtai perspėjo, o Diukas uždraudė čia lankytis.

Debės Karter žudikas nevykusiai bandė suversti kaltę Diukui Greihamui ir kartu įbauginti Džimį Smitą. Smitas šiuo atveju buvo niekuo dėtas, nes sėdėjo valstijos kalėjime. O Diukas Greihamas atvykęs į policijos nuovadą pateikė neginčijamą alibi.

Debės šeima gavo prašymą atlaisvinti butą, kurį ji nuomojosi. Jos motina vis dar nebuvo atgavusi nuovokos. Atlikti šį nemalonų darbą pasisiūlė Debės teta Glena Lukas.

Policininkui atrakinus duris, Glena lėtai įėjo į butą. Po žmogžudystės niekas nebuvo pasikeitę, todėl išvydusi vaizdą ji tiesiog įtūžo. Čionai, be abejo, vyko grumtynės. Jos dukterėčia desperatiškai kovojo už savo gyvybę. Kas išdrįso taip nuskriausti šią malonią, dailią mergaitę?

Butas buvo įšalęs, kambaryje tvyrojo nemalonus ir jai nepažįstamas kvapas. Ant sienos tebebuvo užrašas: „Kitas mirs Džimis Smitas.“ Glena, negalėdama patikėti savo akimis, įsistebeilijo į žudiko keverzonę. Juk tam reikėjo laiko, pagalvojo ji. Vadinasi, jis čia turėjo nemažai užtrukti. Jos dukterėčia mirė po žiaurios egzekucijos. Į miegamojo sieną buvo atremtas čiužinys, viskas išmėtyta ir išvartyta. Suknelės ir palaidinukės, kabojusios sieninėje spintoje, nutrauktos nuo pakabų. Kodėl žudikas numėtė visus drabužius?

Mažoje virtuvėlėje taip pat tvyrojo netvarka, bet čia nors nesimatė grumtynių pėdsakų. Per savo paskutinę vakarienę Debė valgė šaldytų bulvyčių „Tater Tots“, kurių likučiai su kečupu buvo palikti popierinėje lėkštėje. Šalia jos, ant nedidelio balto staliuko, prie kurio Debė valgydavo, stovėjo druskinė. Netoli nuo lėkštės matėsi dar vienas šiurpą keliantis užrašas: „Neeškok musu ir nieko.“ Glena suprato, kad savo pranešimams užrašyti žudikas naudojo kečupą. Ją nustebino toks neraštingumas.

Stengdamasi nuvyti šalin baisias mintis, Glena pradėjo pakuoti daiktus. Kol surinko ir į dėžes sudėjo drabužius, indus, rankšluosčius ir kitus reikmenis, praėjo pora valandų. Policija buvo palikusi kruviną lovatiesę. Kraujo matėsi ir ant grindų.

Prieš tai Glena neketino valyti buto, tik surinkti Debės daiktus ir kuo greičiau išvažiuoti. Vis dėlto būtų negerai, pamanė ji, palikti ant sienos Debės nagų laku užrašytą žudiko keverzonę. Lygiai taip pat negerai būtų palikti kraujo dėmes ant grindų, kad jas išvalytų kas nors kitas.

Ji pamanė, kad reikėtų iššveisti visą butą, kiekvieną jo colį, pašalinti visus, net pačius menkiausius, žmogžudystės pėdsakus. Glena buvo mačiusi visko.

Po žmogžudystės vyko įprastinė įtariamųjų apklausa. Į policijos nuovadą buvo iškviestas dvidešimt vienas vyras pirštų atspaudų ir plaukų arba seilių pavyzdžių poėmiams. Gruodžio 16-ą detektyvas Smitas ir agentas Rodžersas nuvyko į Oklahomoje įsikūrusią OVNTB nusikaltimų tyrimo laboratoriją ir perdavė iš nusikaltimo vietos paimtus įkalčius kartu su mėginiais, paimtais iš septyniolikos vyrų.

Daugiausia buvo tikimasi iš keturių colių „Sheetrock“ kvadrato. Jei kruvinas atspaudas ant jo atsirado nusikaltimo metu ir jį paliko ne Debė Karter, tuomet policija turėtų labai svarbų įkaltį, kuris galiausiai padėtų išaiškinti nusikaltėlį. OVNTB agentas Džeris Petersas ištyrė jam atvežtą radinį ir rūpestingai palygino rastus pirštų atspaudus su Debės pirštų atspaudais, paimtais skrodimo metu. Pagal jo pirminę išvadą pirštų atspaudai buvo ne Debės Karter, bet jis norėjo dar kartą peržiūrėti savo atliktą tyrimą.

1983 metų sausio 4-ą Denisas Smitas pristatė daugiau pirštų atspaudų. Tą pačią dieną Debės Karter plaukų pavyzdžiai ir plaukai, rasti nusikaltimo vietoje, buvo perduoti OVNTB plaukų tyrėjai Siuzanai Land. Po dviejų savaičių ant jos darbo stalo atsirado dar daugiau plaukų iš nusikaltimo vietos. Jie visi buvo įtraukti į sąrašą ir sudėti į ilgą eilę, kad Land juos kada nors nuodugniai ištirtų — kada nors, nes ji buvo tiesiog iki kaklo pasinėrusi į nesibaigiančius darbus. Kaip ir daugelis nusikaltimų tyrimo laboratorijų, Oklahomos laboratorija negaudavo reikiamo finansavimo, neturėjo pakankamai darbuotojų, bet buvo spaudžiama dirbti greičiau ir daugiau.

Belaukdami OVNTB atsakymų, Smitas ir Rodžersas skynėsi kelią pirmyn medžiodami informaciją. Žmogžudystė tebebuvo karščiausia naujiena Adoje, ir visi nekantraudami laukė, kada nusikaltimas bus išaiškintas. Tačiau po pokalbių su padavėjomis, apsaugos darbuotojais, draugais ir įvairiais naktibaldomis tyrimas nepasistūmėjo. Nebuvo nei aiškaus įtariamojo, nei akivaizdžių įkalčių.

1983 metų kovo 7-ą Garis Rodžersas apklausė vieną vietos gyventoją, Robertą Genį Detereidžą. Detereidžas buvo ką tik grįžęs iš Pontotoko apygardos kalėjimo, kur neilgai kalėjo už vairavimą išgėrus. Jis sėdėjo vienoje kameroje su Ronu Viljamsonu, taip pat nuteistu už vairavimą neblaiviam. Kaliniai dažnai aptardavo Karter nužudymą, kūrė pačias beprotiškiausias hipotezes ir įsivaizdavo, esą jie žiną, kaip viskas iš tikrųjų įvyko. Kameros draugai irgi ne kartą kalbėjosi šia tema, ir, anot Detereidžo, šios kalbos Viljamsoną trikdžiusios. Jie dažnai ginčydavosi, o sykį netgi susimušė. Paskui Viljamsoną perkėlė į kitą kamerą. Detereidžui kilo miglotas įtarimas, esą Ronas kaip nors susijęs su nusikaltimu, todėl patarė Rodžersui atkreipti dėmesį į Viljamsoną.

Nusikaltimo tyrimo byloje pirmą kartą šmėkštelėjo Rono Viljamsono vardas.

Po poros dienų policijoje buvo apklaustas Noelis Klementas, vienas iš pirmųjų savanoriškai atvykusių pirštų atspaudų ir plaukų pavyzdžių poėmiui. Klementas papasakojo, kad pas jį į namus visiškai neseniai buvo užsukęs Ronas Viljamsonas, kuris, kaip jam pasirodė, kažko ieškojo. Įėjo net nepasibeldęs, kambaryje pamatė gitarą, paėmė ją į rankas, o paskui prakalbo apie Karter nužudymą. Per pokalbį Viljamsonas pareiškė, kad nusikaltimo rytą kaimynystėje išvydęs policijos automobilius pamanė, jog farai atvyko suimti jo. Mat jis jau turėjęs nemalonumų Talsoje, todėl Adoje jų tikrai nenorėtų.

Akivaizdu, kad policija anksčiau ar vėliau turėjo susidomėti Ronu Viljamsonu. Vis dėlto keista, kad jis buvo apklaustas tik po trijų mėnesių. Kai kurie iš policijos darbuotojų, pavyzdžiui, Rikas Karsonas, pažinojo jį nuo pat mažens, o dauguma jų prisiminė Roną kaip geriausią vidurinės mokyklos beisbolininką. 1983-iaisiais Aukščiausioji lyga jį tebevertino kaip geriausią iš Ados. 1971-aisiais, kai jis pasirašė sutartį su Ouklendo „Athletics“, daugelis žmonių, tarp kurių greičiausiai buvo ir pats Viljamsonas, tikėjosi jį tapsiant antruoju Mikiu Mantliu, antrąja Oklahomos valstijos beisbolo žvaigžde.

Tačiau beisbolas jau buvo praeityje, ir policijos pareigūnai žinojo jį kaip bedarbį gitaros brązgintoją, kuris gyveno kartu su motina, be paliovos girtuokliavo ir keistai elgdavosi.