Джон Гришэм - Nekaltasis

Ronas porąkart buvo sulaikytas girtas prie vairo, vieną kartą suimtas už alkoholio vartojimą viešoje vietoje ir garsėjo nekokia reputacija iš Talsos laikų.

2 SKYRIUS

Ronas Viljamsonas gimė 1953 metų vasario trečią Adoje ir buvo vienintelis Chuanitos ir Rojaus Viljamsonu sūnus bei jauniausias jų vaikas. Rojus buvo Ados senbuvis ir dirbo Ravleigho kompanijoje prekybos agentu — apsirengęs švarką ir pasirišęs kaklaraištį vaikščiodavo sunkiai vilkdamas kojas miestelio gatvėmis, tampydamas savo didelį krepšį, prigrūstą maisto papildų, prieskonių ir kitokių virtuvei reikalingų produktų. Jo kišenės visuomet būdavo pilnos saldumynų sutiktiems vaikams, kurie su juo mielai sveikindavosi. Pavargęs po dienos darbo Rojus iki vėlumos pildydavo dokumentus. Jam telikdavo kuklūs komisiniai, todėl gimus Roniui Chuanita ilgai nelaukdama įsidarbino Ados ligoninėje.

Kadangi abu tėvai dirbo, Ronis augo prižiūrimas savo dvylikametės sesers Anetės, kuri tuo be galo džiaugėsi. Ji brolį maitino ir prausė, su juo žaisdavo ir jį lepino — mergaitė buvo laiminga su jai dovanotu žaisliuku. Kai Anetei nereikėdavo į mokyklą, ji prižiūrėdavo brolį, tvarkydavo kambarius ir ruošdavo vakarienę.

Roniui gimus, Renei, viduriniajam Viljamsonu vaikui, buvo penkeri. Nors ji nerodė didelio noro rūpintis mažuoju broliuku, tačiau greitai tapo jo žaidimų drauge. Anetė vadovavo ir jai, todėl ūgtelėję Renė su Roniu dažnai susimokydavo neklausyti savo auklės.

Chuanita buvo pamaldi krikščionė ir tvirtų įsitikinimais moteris, savo šeimą į bažnyčią vesdavosi ne tik kiekvieną sekmadienį ir trečiadienį, bet ir kitomis dienomis, kai tik būdavo laikomos pamaldos. Jos vaikai uoliai lankė sekmadieninę mokyklą, per atostogas dalyvaudavo Biblijos studijose, vasaros stovyklose, dvasinio atsinaujinimo konferencijose, bažnyčios organizuojamose socialinėse akcijose, o kartkartėmis netgi santuokų ir laidotuvių apeigose. Rojus, nors ir ne toks pamaldus, buvo labai drausmingas: stropiai lankė bažnyčią, visiškai nevartojo svaigalų, nelošė ne tik jokių azartinių žaidimų, bet ir kortomis, nesikeikė ir nešokdavo; be abejo, jis buvo visiškai atsidavęs savo šeimai. Jis griežtai auklėjo vaikus, nevengdavo nusijuosti diržo ir juo pamojuoti ar net pavaišinti vienu kitu kirčiu sūnų.

Jų šeima priklausė Pirmajai šventajai sekmininkų bažnyčiai, entuziastingai „pilnos Evangelijos“ bendruomenei. Kaip sekmininkai jie buvo tvirtai įsitikinę aistringo maldingumo, nuolatinio asmeninio santykio su Kristumi, ištikimybės bažnyčiai ir jos misijai, kruopščių Biblijos studijų ir meilingumo visiems bažnyčios nariams būtinumu. Jų pamaldose drovuoliams būtų buvę sunku, jose skambėdavo energinga muzika, aidėdavo ugningi pamokslai, o bendruomenės nariai dalyvaudavo labai aktyviai — dažnai kalbėdavo nesuprantamomis kalbomis, čia pat gydydavo ligonius, susikibdavo rankomis, visi nesivaržydami garsiai išsakydavo tai, ką jiems įkvėpdavo Dvasia.

Vaikams nuo mažens būdavo pasakojamos vaizdingos Senojo Testamento istorijos, jie buvo raginami atmintinai išmokti populiaresnes Biblijos eilutes. Be to, dar visai mažus vaikus tėvai vesdavo „priimti Kristų“ — išpažinti nuodėmes, prašyti, kad Šventoji Dvasia ateitų į jų gyvenimą visai amžinybei, ir viešai apsikrikštijus sekti Kristaus pavyzdžiu. Ronis „priėmė Kristų“ būdamas šešerių ir pavasarinio bendruomenės dvasinio atsinaujinimo metu buvo pakrikštytas į pietus nuo miestelio tekančioje Mėlynojoje upėje.

Viljamsonai buvo labai ramūs žmonės ir gyveno nedideliame name, Ketvirtojoje gatvėje, rytinėje Ados dalyje, visai arti koledžo. Laisvalaikiu jie lankydavo giminaičius, gyvenančius tame pačiame rajone, aktyviai dalyvavo bažnytinėje veikloje ir retsykiais iškylaudavo netoliese esančiame valstijos parke. Sportu jie ne itin domėjosi, bet visiškai pasikeitė, kai Ronis atrado beisbolą. Žaisti jis pradėjo su kitais gatvės berniukais, jų žaidimas be paliovos keitė variacijas ir taisykles.

Jau nuo pirmųjų dienų paaiškėjo, kad jo rankos stiprios ir miklios. Jis mušdavo iš kairės pusės. Berniukas susižavėjo beisbolu ir neilgai trukus jau zyzė tėvui, prašydamas nupirkti jam pirštinę ir lazdą. Atliekamų pinigų šeima neturėjo, bet Rojus patenkino sūnaus prašymą ir nusivedė jį į parduotuvę. Taip gimė savotiškas ritualas — kasmet, anksti pavasarį, vykti „Haynes Hardware“ išsirinkti naujos pirštinės. Įprastai jie pirkdavo padą brangiausią.

Jeigu Ronis nežaisdavo, pirštinė kabodavo jo miegamajame, kampe, kuriame buvo įsirengęs tikrą šventyklą Mikiui Mantliui, garsiausiam „Jankių“ klubo žaidėjui ir žymiausiam iš Oklahomos kilusiam beisbolininkui. Mantlis buvo visų Amerikos vaikų stabas, bet Oklahomoje jį laikė dievu. Kiekvienas valstijos Mažosios lygos žaidėjas svajojo žaisti panašiai kaip Mikis; nebuvo išimtis ir Ronis, kuris ant skelbimų lentos savo kambario kampe klijuodavo Mikio nuotraukas ir atvirukus su jo atvaizdu. Būdamas šešerių jis atmintinai žinojo visą jo, taip pat ir daugelio kitų žaidėjų žaidimo statistiką.

Jei nežaisdavo gatvėje su vaikais, Ronis svetainėje iš visų jėgų mosikuodavo lazda. Jų namas buvo mažas, baldai kuklūs ir nekeičiami, todėl kiekvienąkart, kai motina jį užtikdavo besitreniruojantį ir tik per plauką nepataikantį lazda į šviestuvą arba krėslą, berniukui tekdavo bėgti laukan. Tačiau po kelių minučių jis vėl čia atsirasdavo. Chuanitai jos sūnelis atrodė ypatingas. Nors buvo mažumėlę išpaikintas, neatrodė, kad galėtų padaryti ką nors bloga.

Be to, jis pasižymėjo dideliu nepastovumu. Vieną akimirką galėdavo būti švelnus ir jautrus, mielas su motina ir seserimis, bet po minutėlės imdavo elgtis kaip koks netašytas savanaudis vaikėzas, pagal kurio dūdelę turi šokti visi šeimos nariai. Jo nuotaikos svyravimai buvo pastebėti dar vaikystėje, bet niekas to pernelyg nesureikšmino. Ronis paprasčiausiai kartais elgdavosi kaip sunkus vaikas. Galbūt todėl, kad buvo jauniausias, ir visos šeimos moterys jį tiesiog dievino.

Kiekviename miestelyje gyvena Mažosios lygos treneris, iš tikrųjų mylintis žaidimą ir be perstojo ieškantis naujų talentų, net jeigu šiems tėra aštuoneri. Adoje taip pat gyveno toks vaikinas, Diveinas Sandersas, „Police Eagles“ treneris. Jis dirbo degalinėje prie posūkio, ne per toliausiai nuo Viljamsonų namų Ketvirtojoje gatvėje. Treneris Sandersas netruko išgirsti apie mažąjį Viljamsoną ir greitai įtraukė jį į komandos sudėtį.

Nors Ronis buvo dar vaikas, treneris aiškiai matė, kad iš jo tikrai gali išaugti beisbolo žaidėjas. Atrodė truputį keista, nes berniuko tėvas apie šią sporto šaką ne kažin ką nutuokė. Ronis beisbolininko karjerą pradėjo gatvėje.

Vasaros mėnesiais beisbolas berniukus užvaldydavo nuo ankstaus ryto, kai jie susirinkdavo aptarti vakarykščių „Jankių“ rungtynių. Tik „Jankių“. Berniukai nagrinėdavo rungtynių statistiką, kalbėdavosi apie Mikio Mantlio pasirodymą ir lūkuriuodami, kol susirinks daugiau žaidėjų, mėtydavosi kamuoliuku. Jeigu jų susirinkdavo nedaug, žaisdavo tiesiog gatvėje, išsisukinėdami nuo atsitiktinių automobilių, iškuldami vieną kitą langą. Susirinkus didesniam būriui, jie iš gatvės patraukdavo kur nors į didesnę laisvą teritoriją, o rungtynės būdavo rimtesnės ir užtrukdavo visą dieną. Tik vakarop kėblindavo namo šiek tiek apsiprausti, užvalgyti ir persirengti, o tada jau skuosdavo į Kivanio parką, kur jų laukdavo tikros rungtynės.

„Police Eagles“ įprastai laimėdavo, ir tai buvo geriausias Diveino Sanderso pasišventimo įrodymas. Komandos žvaigždė buvo Ronis Viljamsonas. Jo vardas pirmą kartą pasirodė Ada Evening News tuomet, kai jam buvo tik devyneri: „Police Eagles“: 12 atmušimų. Rono Viljamsono sąskaitoje — 2 namų bazės ir 2 dubliai.“