Rojus Viljamsonas nepraleisdavo nė vienerių rungtynių — ramiai stebėdavo žaidimą sėdėdamas kur nors pigesnėje vietoje. Jis niekada neplūsdavo nei teisėjo, nei trenerio, nebardavo ir savo sūnaus. Kartkartėmis, po nesėkmingai sužaistų rungtynių, duodavo kokį nors tėvišką patarimą, dažniausiai apie gyvenimą apskritai. Rojus niekada nežaidė beisbolo, todėl tebesimokė jo taisyklių. Sūnus čia jį lenkė visa galva.
Kai Roniui sukako vienuolika, jis perėjo žaisti į Ados jaunučių lygą ir buvo pašauktas pirmuoju numeriu „Jankių“ klubo, kurį rėmė Oklahomos valstijos bankas. Naujokas visą sezoną vedė komandą į pergales.
Dvylikamečiui berniukui ir toliau žaidžiant už „Jankius“, jo vardas beisbolo sezono metu buvo nuolat minimas Ados spaudoje: „Oklahomos valstijos bankas pirmojo kėlinio antroje pusėje turėjo penkiolika taškų... Ronis Viljamsonas buvo jau du kartus apibėgęs visas tris bazes“ (1965 m. birželio 9 d.); „Jankiai“ smūgiavo tik tris kartus... tačiau galingi Rojaus Hanėjaus, Rono Viljamsono ir Džeimso Lambo smūgiai nulėmė rungtynių baigtį. Viljamsonas vėl apibėgo tris bazes.“ (1965 m. birželio 11 d.); „Oklahomos valstijos banko „Jankiai“ dukart laimėjo taškus jau pačioje susitikimo pradžioje... Rono Vljamsono ir Karlo Tilėjaus sąskaitoje — du iš keturių sėkmingų smūgių... abu pelnė po dublį.“ (1965 m. liepos 13 d.); „Kai Banko komanda perbėgo į antrą bazę... Ronis Viljamsonas savo sąskaitoje jau turėjo du dublius ir vieną kartą buvo pasiekęs pirmąją bazę.“ (1965 m. liepos 15 d.)
Septintajame dešimtmetyje už aštuonių mylių į šiaurės rytus nuo Ados veikė Byngo vidurinė mokykla. Ji buvo laikoma kaimo mokykla, o joje mokėsi gerokai mažiau mokinių negu Ados vidurinėje mokykloje. Nors rytiniame Ados pakraštyje gyvenantys vaikai galėjo lankyti miestelio vidurinę, tačiau faktiškai visi rinkdavosi mažesniąją pirmiausia dėl to, kad į rytinį rajoną užsukdavo Byngo autobusas, o Ados autobusas neužvažiuodavo. Dauguma Rono gatvėje gyvenusių vaikų rinkosi Byngą.
Mokydamasis Byngo vidurinėje mokykloje Ronis buvo išrinktas septintos klasės sekretoriumi, o kitais metais tapo klasės prezidentu ir populiariausiu mokiniu.
1967 metais jis kartu su penkiasdešimt devyniais moksleiviais perėjo į devintąją Byngo vidurinės mokyklos klasę.
Bynge futbolo nežaidė — ši sporto šaka neoficialiai buvo „rezervuota“ Adai, kuriai atstovaudavo pajėgios ekipos, kasmet kovodavusios dėl valstijos čempionų vardų. Byngo mokykla garsėjo krepšiniu, ir Ronis, besimokydamas devintoje klasėje, netruko perprasti šios sporto šakos subtilumus taip pat greitai, kaip anksčiau beisbolo.
Nors vaikinas niekada nebuvo knygius, mokytis jam patiko, todėl jo pažymiai būdavo tik „A“ ir „B“. Labiausiai mėgo matematiką. Kai pabosdavo vadovėliai, Ronis pasinerdavo į žodynus ir enciklopedijas. Kai kuriomis temomis jis domėjosi tiesiog fanatiškai. Būdavo, prisiskaitęs žodynų apiberdavo savo draugus negirdėtais žodžiais ir priekaištaudavo jiems, kai šie nežinodavo jų reikšmės. Jis gebėdavo atmintinai išvardyti visus Amerikos prezidentus ir žinojo apie kiekvieną iš jų begalę detalių, todėl apie juos būtų galėjęs kalbėti ištisus mėnesius. Nors Ronis vis labiau tolo nuo savo Bažnyčios, tačiau tebeprisiminė įvairias Šventraščio eilutes, kurias dažnai cituodavo savo poelgiams pateisinti arba dar dažniau — savo oponentams nuginčyti. Kartais jo manijos imdavo neraminti tiek Ronio draugus, tiek šeimą.
Šiaip ar taip, Ronis buvo gabus sportininkas, todėl populiarus tarp bendraamžių. Devintokai jį išrinko klasės viceprezidentu. Dailus vaikinas susilaukė ir daug dėmesio iš merginų — jos tik ir laukdavo, kad jas pakviestų į pasimatymą, o jis nebuvo iš droviųjų. Ronis ėmė rūpintis savo išvaizda, tapo išrankus aprangai. Troško vis gražesnių drabužių, kurių jo tėvai neišgalėdavo nupirkti, tačiau jam tai būdavo nė motais, ir jis jų tiesiog primygtinai reikalaudavo. Galiausiai Rojus ėmė sau pirktis dėvėtus drabužius, kad tik jo sūnus galėtų apsirengti geresniais.
Anetė ištekėjo ir toliau gyveno Adoje. 1969-aisiais ji kartu su motina miestelio centre, pirmajame „Julienne“ viešbučio aukšte, atidarė kirpyklą „Beauty Casa“. Jos sunkiai dirbo, todėl netrukus įsuko neblogą verslą ir parūpino darbą kelioms prostitutėms, kurios prieš tai darbuodavosi viršutiniuose viešbučio aukštuose. Vakarinės plaštakės savo amatu Adoje vertėsi jau keletą dešimtmečių ir buvo suspėjusios išardyti ne vieną šeimą. Be abejo, Chuanitai buvo sunku pakęsti jų kaimynystę.
Anetės nuolaidžiavimas mažajam broliukui atsigręžė prieš ją pačią, kai šis ėmė be paliovos kaulyti pinigų drabužiams ir merginoms. Iš kažkur sužinojęs, kad sesuo vienoje vietinėje parduotuvėje drabužius perkasi skolon, įjunko daryti tą patį, tik jos vardu. Žinoma, jis nė neketino pirkti to, kas pigiau. Retsykiais atsiklausdavo jos leidimo, bet dažniausiai ne. Anetė kartais neištverdavo ir užsiplieksdavo, jie susibardavo, bet brolis ją vis tiek įkalbėdavo apmokėti sąskaitą. Per daug jį dievino, kad įstengtų paprieštarauti, be to, norėjo, kad brolis turėtų viską, kas geriausia. Kiekvieną sykį jiems susiginčijus, Ronis sugebėdavo seserį palenkti savo meilės prisipažinimais, ir jai galų gale dėl to nekildavo jokių abejonių.
Abi sesės, Renė ir Anetė, nerimavo dėl pernelyg išpaikusio ir be perstojo tėvus engiančio brolio. Sykiais jos nesusivaidydavo ir pasiryžusios nenusileisti pratrūkdavo griausmais, bet Ronis vis tiek laimėdavo. Jis verkdavo, atsiprašinėdavo, kol galiausiai jos ne tik imdavo šypsotis, bet ir juoktis. Būdavo, seserys slapčiomis duodavo jam pinigų, kad galėtų nusipirkti to, ko nepajėgia nupirkti tėvai. Egocentriškas, be saiko reiklus, netgi vaikiškas — tikras išlepintas kūdikis, — jis kartais tapdavo toks dosnus, kad pats palepindavo šeimą.
Jos be galo jį mylėjo, ir jis mylėjo jas. Taigi jos puikiai suprato, kad netgi kilus barniams jo užgaidos vis tiek bus patenkintos.
Vasarą, kai Ronis baigė devintą klasę, keletas gabesnių vaikinų ketino dalyvauti kaimyninio koledžo organizuojamoje beisbolo stovykloje. Ronis taip pat norėjo į ją vykti, tačiau Rojui ir Chuanitai ši sūnaus išvyka buvo paprasčiausiai per brangi. Vaikinas atkakliai laikėsi savo — tai buvo reta galimybė patobulinti žaidimą, o galbūt ir atkreipti į save koledžo trenerių dėmesį. Ištisas savaites jis apie nieką daugiau nekalbėdavo ir kaipmat surūgdavo, jei tik nesišviesdavo jokia viltis. Galop Rojus sutiko ir šiam reikalui paėmė iš banko vartojamąją paskolą.
Kita Rono užgaida buvo motociklas, nors Rojus su Chuanita tam priešinosi. Jie eilinį kartą atkalbinėjo ir aiškino, kad tokios prabangos negali sau leisti, tvirtino, jog motociklas yra per daug pavojingas. Tuomet jis pareiškė, kad už šį pirkinį sumokės pats. Taigi vaikinas susirado pirmąjį savo gyvenime darbą — išnešiodavo popietinius laikraščius — ir ėmė taupyti kiekvieną centą. Susitaupęs pakankamą sumą grynaisiais pradiniam įnašui, įsigijo motociklą ir susitarė su pardavėju dėl tolesnio mokėjimo.
Mokėjimo planą pakoregavo Budo Čamberso kampanija, gimtajame Rono miestelyje surengusi atsinaujinimo konferenciją. Vakarais susirinkdavo minios žmonių, skambėdavo muzika, aidėdavo charizmatiniai pamokslai... Ronis nuėjo į pirmąsias pamaldas, kurios jį giliai sujaudino, todėl kitą vakarą jis vėl buvo ten, tik šįsyk jau su didžiąja savo santaupų dalimi. Visi kišenėje turėti jo pinigai atsidūrė aukų lėkštelėje. Bet broliui Budui reikėjo daugiau, todėl trečią vakarą Ronis pasirodė su likusiomis santaupomis. Dar kitą dieną jis sukrapštė visus smulkiuosius, kuriuos pavyko rasti arba pasiskolinti, ir vakare vėl nuskubėjo į triukšmingas pamaldas palapinėje, nusiteikęs paaukoti paskutinius centus. Visą savaitę Ronis aukojo ir aukojo, todėl kai dvasinio atsinaujinimo palapinė išsikraustė iš miestelio, vaikinas liko tuščiomis kišenėmis.
Читать дальше