Джон Гришэм - Nekaltasis

Murlis Bouvenas džiaugėsi jo fiziniais duomenimis, greičiu ir staigiais lyg raketa metimais iš centrinio aikštės lauko. Ronis pasižymėjo tvirta ranka ir galingu mostu iš kairiosios pusės, o ypač didelį įspūdį darė jo smūgiai lazda, po kurių kamuoliukas išskriedavo per dešiniojo lauko sienelę. Startavus rudens sezonui, skautai sekė kiekvieną Rono Viljamsono ir Briuso Lebos judesį. Ašero komanda, žaisdama su kitomis mažų, futbolo pirmenybėse nedalyvaujančių mokyklų komandomis, pralaimėjo vienintelį susitikimą ir be vargo įveikusi atkrintamąsias varžybas iškovojo eilinį valstijos čempionų titulą. Rono sąskaitoje — 468 atmušimai ir šešios namų bazės, o jo bičiulis ir konkurentas Briusas atliko 444 atmušimus ir šešis kartus pasiekė namų bazę. Jie draugiškai konkuravo tarpusavyje, abu būdami tikri dėl savo tolesnės karjeros profesionalų lygoje.

Tačiau netrukus jie ėmė garsėti ir už aikštės ribų. Savaitgaliais abu vaikinai ne tik gerdavo alų, bet ir „atrado“ marihuaną. Žinoma, jų kompanijoje netrūko merginų, kurias „sumedžioti“ būdavo visiškai nesunku, nes Ašeras mylėjo savo didvyrius. Vakarėliai tapo įprasti, o Ados klubai ir barai taip plačiai atvėrė savo duris, kad neapsilankyti juose būdavo neįmanoma. Jei vaikinai padaugindavo ir nedrįsdavo automobiliu grįžti į Ašerą, prieglobsčio ieškodavo pas Anetę, kurią pažadinę iš miego imdavo atsiprašinėti ir prašydavo ko nors užkrimsti. Ronis maldaudavo, kad sesuo jo neišduotų tėvams.

Vis dėlto jie elgėsi apdairiai ir išvengdavo problemų su policija. Be abejo, abu prisibijojo Murlio Bouveno, o ir daug žadantis 1971-ųjų pavasario sezonas buvo ne už kalnų.

Ašero moksleiviai mėgo ir krepšinį, tačiau ne tik todėl, kad jis padėjo palaikyti gerą sportinę beisbolininkų formą. Ronas žaidė puolėjo pozicijoje ir padėjo komandai laimėti ne vienerias rungtynes. Juo domėjosi netgi dvi koledžų komandos, bet jam tai buvo nė motais. Krepšinio sezonui artėjant į pabaigą, jis ėmė gauti profesionalų beisbolo agentų laiškus, kuriuose šie žadėjo įdėmiai stebėti jo pasirodymą aikštėje, prašė atsiųsti rungtynių tvarkaraštį, kvietė atvykti į vasaros stovyklas. Laiškanešys neaplenkdavo ir Briuso Lebos, todėl abu draugai dažnai palygindavo gautą korespondenciją. Vieną savaitę ateidavo laiškai iš „Phillies“ ir „Cubs“, o kitą — iš „Angels“ ir „Athletics“.

Vasarį baigėsi krepšinio pirmenybės, atėjo metas didžiajam Ašero šou.

Komanda iš pradžių puikiai „apšilo“ laimėdama keletą rungtynių, kurios tebuvo lengvas pasivaikščiojimas po aikštę, o vėliau susikovė su didžiųjų vidurinių mokyklų komandomis. Atrodė, tarytum Ronas būtų gimęs su beisbolo lazda, kuria užtikrintai mojavo iki pat sezono pabaigos. Žvalgai tik ir zujo kiekvienose rungtynėse, komanda skynė pergales, trumpai tariant, Ašero vidurinę lydėjo sėkmė. Kadangi varžovai įprastai būdavo labai pajėgūs, trenerio Bouveno auklėtiniams kiekvieną savaitę tekdavo atlaikyti meistriškus metimus. Į rungtynes rinkdavosi vis daugiau sporto agentų, o Ronas kiekvienąkart įrodydavo, kad jis yra pajėgus atmušti visus metimus. Tą sezoną jis atmušė 500 metimų, penkis kartus pasiekė namų bazę, o keturiasdešimt šešiais atmušimais padėjo pelnyti taškus komandos draugams. Varžovai stengdavosi mesti kamuoliuką taip, kad jis jo nepasiektų, todėl Ronas retai smūgiuodavo, tačiau daug lakstė. Žvalgai gėrėjosi jo jėga, disciplina bazėje, greičiu, kuriuo jis pasiekdavo pirmąją bazę ir, be abejo, jo tvirta ranka.

Balandžio pabaigoje vaikinas buvo įtrauktas į sąrašą kandidatų Džimio Torpo premijai gauti, kuri skiriama žymiausiam Oklahomos valstijos vidurinių mokyklų sportininkui.

Ašero komanda iškovojo dvidešimt šešias pergales, patyrė penkis pralaimėjimus, o 1971-ųjų gegužės pirmąją rezultatu 5:0 nugalėjo Glenpulo ekipą ir eilinį kartą laimėjo valstijos čempionatą. Treneris Bouvenas pasiūlė įtraukti Roną ir Briusą Lebą į valstijos moksleivių „Visų žvaigždžių“ rinktinę. Be abejo, jie buvo to verti, tačiau nedaug trūko, kad patys sau viską sugadintų.

Likus kelioms dienoms iki mokyklos baigimo, kuris reiškė, kad jų laukia didžiulė permaina gyvenime, vaikinai suprato, kad Ašero beisbolo komanda netrukus taps praeitimi. Jie jau nebebus tokie artimi, kokie buvo paskutiniaisiais mokslo metais. Šį įvykį reikėjo pažymėti ne bet kaip, o taip, kad žemė drebėtų.

Tais laikais Oklahoma Sityje veikė trys striptizo klubai. Jie pasirinko populiarųjį „Red Dog“, bet prieš kelionę užsuko į Lebos virtuvę, iš kurios pasiėmė viskio butelį ir šešių alaus skardinių pakuotę. Kelionėje grobį suvartojo, todėl klube bičiuliai pasirodė girti. Jie užsisakė daugiau alaus ir įsistebeilijo į šokėjas, kurios atrodė vis dailesnės ir dailesnės. Prasidėjo intymūs šokiai, visiškai ištuštinę abiejų vaikinų kišenes. Briuso tėvas buvo įvedęs „komendanto valandą“ — sūnus privalėjo grįžti namo ne vėliau kaip pirmą valandą, bet striptizo šokėjos ir alkoholis pareigą nustelbė. Maždaug 0.30 jie išsvirduliavo laukan, nuo namų vaikinus skyrė dviejų valandų kelias. Draugai sėdo į naująjį Briuso „Camaro“, jo šeimininkas užvedė galingą variklį, ir jie nurūko, bet po kurio laiko, Roniui pasakius kažką tokio, kas Briusą suerzino, automobilis sustojo. Jiedu ėmė plūstis ir galiausiai nusprendė tuojau pat viską vyriškai išsiaiškinti. Išlipę iš „Camaro“, vaikinai puolė pliektis pačiame Dešimtosios gatvės viduryje.

Po kelių minučių muštynių abu pavargo, ir netrukus stojo paliaubos. Susėdę į automobilį draugai tęsė kelionę namo. Įsiplieskusio kivirčo priežasties nė vienas negalėjo prisiminti, ir šis epizodas visam laikui paskendo nakties rūke.

Briusas pražiopsojo posūkį išsukti iš pagrindinio kelio, pasuko neteisinga kryptimi, ėmė klaidžioti ir nutarė padaryti ilgą kilpą jam nepažįstamais užmiesčio keliais, važiuodamas, kaip jam atrodė, Ašero link. Išmušė „komendanto valanda“, o jis tebeklaidžiojo toli nuo namų. Jo pakeleivis be nuovokos drybsojo ant galinės sėdynės. Buvo tamsu nors į akį durk, kol Briusas išvydo greitai iš paskos artėjančias raudonas šviesas.

Jis prisiminė, kad sustojo priešais „Williams Meat Packing“ kompanijos pastatą, bet nežinojo, koks miestas yra arčiausiai. Nei nežinojo, kurioje apygardoje jie atsidūrė. Briusas išlipo iš automobilio. Valstijos kelių patrulis atrodė labai malonus ir pasiteiravo, ar vaikinas neišgėręs.

— Taip, sere.

— Ar žinote, kad viršijote leistiną greitį?

— Taip, sere.

Jie ramiai šnekučiavosi, o pareigūnas, atrodo, neketino nei rašyti protokolo, nei areštuoti pažeidėjo. Briusas jau buvo beįtikinąs policininką, kad galįs saugiai parvažiuoti, tik ūmai pro galinį šoninį stiklą pasirodė Rono galva, o jis pats laibu balsu ėmė kažką spygauti.

— Kas ten toks? — pasidomėjo policininkas.

— Draugas.

Draugas dar kažką sušuko, ir pareigūnas liepė jam išlipti iš automobilio. Ronas kažkodėl atsidarė priešingas dureles ir lipdamas laukan įkrito į gilų pakelės griovį.

Galiausiai abu draugužiai buvo suimti ir nuvežti į areštinę, šaltą drėgną skylę, kurioje laukė toli gražu ne pūkų patalai. Prižiūrėtojas numetė ant grindų du čiužinius, ir vaikinai, girti it pėdai, drebėdami iš šalčio ir baimės, iki ryto liko ankštoje kameroje. Apie skambutį tėvams negalėjo būti nė kalbos.

Taip Ronas praleido savo pirmą iš daugelio naktų už grotų.

Brėkštant prižiūrėtojas atnešė jiems kavos su kumpiu ir patarė paskambinti namo. Abu jo paklausė, nors ir labai neryžtingai, o po dviejų valandų atgavo laisvę. Briusas sėdo į „Camaro“ ir išvyko namo vienas, o Ronui, kad ir nenoromis, teko važiuoti kartu misteriu Leba ir misteriu Viljamsonu. Tai buvo ilga dviejų valandų kelionė, kurią dar labiau prailgino būsimo pokalbio su treneriu Bouvenu perspektyva.