Джон Гришэм - Nekaltasis

Beveik dešimt procentų vaikinų, pasirašančių kontraktus su profesionalų klubais, profesionalų lygose sužaidžia vos vienerias rungtynes, tačiau aštuoniolikmečiams tai nerūpėjo.

Ronas trynėsi aplink komandos suolelį ir aikštę, šnekučiavosi su žaidėjais, dalyvavo treniruotėse, matė į Ouklendo Alamedos apygardos koliziejų besirenkančius negausius sirgalių būrius. Iki pirmojo metimo, kurį jam teks atlikti, likus dar labai daug laiko, vaikinas buvo nuvestas į pirmąją eilę iškart už „Athletics“ komandos suolelio, iš kur galėjo stebėti savo naujosios komandos žaidimą. Kitą dieną jis grįžo į Adą labiau negu bet kada pasiryžęs kaip įmanydamas greičiau pakilti nuo atsarginių suolelio ir dvidešimties metų tapti viena iš ryškiausių didžiojo šou žvaigždžių. Galbūt dvidešimt vienerių. Jis savo akimis pamatė ir visa esybe patyrė pritrenkiamą Aukščiausiosios lygos atmosferą, todėl jau niekuomet nebebus toks, koks buvo iki tol.

Jis užsiaugino ilgesnius plaukus, pabandė augintis ir ūsus, bet gamta jo sumanymui pasipriešino. Jo draugai manė, kad jis turtingas, o Ronas ir stengėsi sudaryti tokį įspūdį. Jis buvo kitoks, šaunesnis negu daugelis Ados vaikinų. Jis gi buvo Kalifornijoje!

Rugsėjį Ronas puikiai nusiteikęs stebėjo, kaip „Athletics“ laimėjo 101 rungtynes ir tapo Amerikos lygos Vakarų zonos nugalėtojais. Greitai ir jis žais kartu su jais, gaudys kamuoliuką arba užims poziciją viduriniame lauke, vilkės spalvingą aprangą, o jo ilgi plaukai plaikstysis vėjyje, trumpai tariant, ir jis bus šios hipių komandos narys.

Lapkričio mėnesį jis pasirašė sutartį su „Topps Chewing Gum“, parduodamas kompanijai išskirtines teises demonstruoti, spausdinti ir atkurti jo vardą, veidą, fotografiją ir parašą ant beisbolui skirtų atvirukų.

Kaip ir kiekvienas Ados berniukas, jis buvo surinkęs tūkstančius panašių atvirukų; jis juos labai brangino, keisdavosi su draugais, kai kuriuos buvo įrėminęs, o didesnę dalį laikė batų dėžėje; žinoma, juos įsigydavo už sutaupytas monetas. Mikis Mantlis, Vaitis Fordas, Jogis Bėra, Rodžeris Maris, Henkas Aaronas — vertingiausi atvirukai buvo su garsenybių atvaizdais. O dabar jis turės atviruką su savo paties atvaizdu!

Svajonės sparčiai pildėsi.

Tačiau pirmiausia Ronas buvo paskolintas tolokai nuo Ouklendo esančio Kuz Bėjaus miestelio Oregono valstijoje komandai, žaidusiai Šiaurės Vakarų lygos A klasėje. Jo pasirodymas 1972 metų pavasario treniruočių stovykloje Mesoje, Arizonos valstijoje, nebuvo įspūdingas. Niekas nekraipė galvomis ir nekreipė į jį dėmesio, o Ouklendo klubas vis dar neapsisprendė, kurioje pozicijoje naujokui leisti rungtyniauti. Jį pastatė už bazės, tačiau šioje pozicijoje jam niekada anksčiau nebuvo tekę žaisti. Vėliau teko pereiti ant gūbrio, nes jis pasižymėjo stipriu metimu.

Vėliau pavasario treniruočių stovykloje Roną ištiko nesėkmė. Jam trūko apendiksas, ir komandos naujokas sugrįžo į Adą operuotis. Nekantraudamas greičiau atsistoti ant kojų ir norėdamas greičiau prastumti laiką, jis ėmė girtauti. Vietos picerijoje alus buvo pigus, o kai joje atsibosdavo, sėsdavo į savo naująjį „Cutlass“ ir važiuodavo į „Elks Lodge“, kur skandindavo sielvartą burbone ir kokakoloje. Jis nuobodžiavo ir laukė, kada su kuria nors komanda galės išbėgti į aikštę, ir kažkodėl — vaikinas ir pats to nesuprato — surado nusiraminimą girtuokliaudamas. Galų gale sulaukė skambučio ir išvyko į Oregoną.

Žaisdamas puse etato už Kuz Bėjaus „North Bend Athletics“ Ronas 155 kartus smūgiavo, kamuoliuką atmušė 41 kartą, o naudingumo koeficientas siekė tik 265. Atstovaudamas šiai komandai jis keturiasdešimt šešerias rungtynes buvo gaudytojas, o keletą kartų atliko metimus iš centrinio lauko. Sezonui artėjant į pabaigą, Ronas buvo perleistas dukterinei Burlingtono iš Ajovos valstijos komandai, žaidusiai Vidurio Vakarų lygoje, taip pat A klasėje, tik šiek tiek pajėgesnei, o tai reiškė, kad jis gyvens arčiau namų. Už Burlingtoną sužaidęs vos septynerias rungtynes, vaikinas, pasibaigus sezonui, sugrįžo į Adą.

Sutartys su dukterinių lygų klubais sudaromos trumpam laikotarpiui ir neteikia jokių garantijų. Žaidėjai uždirba grašius ir yra priversti gyventi iš varganų maistui skiriamų pinigų ir klubo savininko malonės. „Namuose“ jie gyvena moteliuose, kurie klubui, sudariusiam su jais mėnesinę sutartį, pasiūlo nuolaidas, arba mažuose butuose. Išvykose, į kurias vykstama autobusu, beisbolininkai išbando įvairius motelius. Žinoma, neaplenkia barų, naktinių ir striptizo klubų. Žaidėjai būna jauni, vos vienas kitas vedęs, šeimos ir kitos institucijos lieka kažkur toli, todėl jie nevaržomai mėgaujasi naktinio gyvenimo malonumais. Dauguma jų — vakarykščiai paaugliai, dar nesusitupėję, išlepinti ir įsitikinę, kad ne už kalnų diena, kai jie žais didelėse aikštėse ir uždirbs didelius pinigus.

Jie dažnai linksminasi. Rungtynės prasideda septintą valandą vakaro. Baigiasi dešimtą. Paskubomis išsimaudę, skuba į barus. Linksmybės tęsiasi iki paryčių, o dieną vaikinai pramiega — savo kambariuose arba tiesiog autobusuose. Gėrimai, moterys, pokeris, „žolė“ — neišvengiama užkulisinio dukterinių lygų žaidėjų gyvenimo dalis. Ronas į jį pasinėrė su didžiausiu entuziazmu.

Kaip ir visi tėvai, Rojus Viljamsonas įdėmiai ir išdidžiai stebėjo savo sūnaus žaidimą. Ronis kartkartėmis skambtelėdavo, o parašydavo dar rečiau, bet tėvas žinojo visą jo statistiką. Porą kartų Rojus su Chuanita buvo nuvykę į Oregoną pasižiūrėti sūnaus žaidimo. Ronis vis dar buvo naujokas ir bandė priprasti prie profesionalų smūgių.

Kartą, po kelionės sugrįžęs į Adą, Rojus sulaukė A klasės trenerio skambučio. Rono įpročiai už aikštės ribų vertė ne juokais sunerimti —nuolatiniai vakarėliai, išgertuvės, naktiniai nuotykiai ir pagirios. Berniukas nejautė saiko, tiesa, toks elgesys nebuvo neįprastas devyniolikmečiui, pirmą sezoną žaidžiančiam toli nuo namų, tačiau griežtas tėvo žodis galbūt padėtų jam ateiti į protą.

Ronas taip pat paskambindavo. Vasarai baigiantis, o žaidimo laikui neilgėjant, vaikinas jautėsi ignoruojamas, todėl turėjo daug priekaištų treneriui ir klubo vadovams. Ar įmanoma tobulėti ištisai trinant atsarginių žaidėjų suolelį?

Galiausiai jis griebėsi rizikingos ir retai naudojamos taktikos — ryžosi spausti trenerius. Taigi Ronas ėmė skambinėti į centrinį „Athletics“ biurą ir skųstis. Jo vaidmuo klube atrodęs apgailėtinai, jam neleisdavę pakankamai žaisti ir jis stengėsi informuoti tuos, kurie jį pasirinko naujokų biržoje.

Centriniame biure jo niekas neužjautė. Dukterinėse lygose žaidė šimtai žaidėjų, daugelis gerokai pajėgesnių už Roną Viljamsoną, tad jo skambučiai ir skundai greitai įgriso. Klubo vadovai žinojo Rono statistiką ir viską kuo puikiausiai suprato.

Jo avantiūrą nutraukė iš klubo vadovybės gautas nurodymas, kad vaikinas liautųsi malęs liežuviu ir pradėtų žaisti.

1972-ųjų rudens pradžioje sugrįžęs į Adą jis tebebuvo vietos didvyris, šįsyk jau su kalifornietišku „atspaudu“. Jis ir toliau iki išnaktų lėbaudavo. Kai spalio mėnesį Ouklendo „Athletics“ pirmąkart laimėjo Pasaulinę seriją, Ronas šią pergalę audringai atšventė viename iš triukšmingesnių miestelio barų. „Čia mano komanda!“ — be paliovos šūkavo jis, o jo sugėrovai nesiliovė juo žavėtis.

Tačiau Ronis staiga pakeitė savo įpročius, pradėjęs susitikinėti su jauna gražuole, buvusia „Miss Ada“, Pete O’Brien. Neilgai trukus jų draugystė virto rimta, porą vis dažniau būdavo galima pastebėti kartu. Ji buvo pamaldi baptiste, visiškai nevartojo alkoholio ir netoleravo žalingų Rono įpročių. Tiesą sakant, jis atrodė esąs nepaprastai laimingas ir jai pažadėjo pasikeisti į gera.