Джон Гришэм - Nekaltasis

Abu tėvai reikalavo, kad sūneliai tuoj pat nuvyktų pas savo trenerį ir išklotų jam visą tiesą. Murlio tyla buvo labai iškalbinga, bet ankstesnių savo sprendimų jis nepakeitė — vaikinai liko pretendentais gauti geriausių sezono žaidėjų titulus.

Naujų incidentų iki išleistuvių pavyko išvengti. Briusas, vienas iš geriausių klasės mokinių, pasakė puikiai parengtą kalbą. Atestatų įteikimo proga kalbėjo garbusis Frankas H. Syjus, žinomas kaimyninės Seminolos apygardos teismo teisėjas.

1971 metais Ašero vidurinę baigė septyniolika abiturientų, ir visiems iš jų tai buvo labai reikšmingas įvykis, kuriuo ypač didžiavosi jų šeimos. Tik nedaugelio tėvai turėjo galimybę studijuoti koledže, kai kurie iš jų nebuvo baigę net vidurinės mokyklos. Tačiau tiek Ronui, tiek Briusui šios iškilmės nedaug ką reiškė. Jie vis dar šildėsi savo šlovės spinduliuose ir, svarbiausia, svajojo žaisti Aukščiausioje lygoje. Jų gyvenimas negalėjo apsiriboti Oklahomos provincija.

Po mėnesio abu buvo išrinkti į Oklahomos moksleivių „Visų žvaigždžių“ rinktinę, o Ronas užėmė antrąją vietą geriausio valstijos žaidėjo rinkimuose. „Visų žvaigždžių“ rungtynes, kurių metu tribūnos buvo perpildytos, stebėjo daugybė agentų, atstovaujančių visiems Aukščiausiosios lygos klubams ir daugeliui koledžų. Joms pasibaigus, prie abiejų draugų priėjo du naujokų verbuotojai, vienas iš „Phillies“, o kitas iš Ouklendo „Athletics“, pasivedėjo juos į šalį ir pasiūlė sudaryti preliminarias sutartis. Jeigu juos tenkintų 18 000 dolerių kiekvienam, „Phillies“ naujokų biržoje pasirinktų Briusą, o „Athletics“ — Roną. Pastarajam siūloma suma pasirodė per maža, ir jis atsisakė. Briusas buvo pradėjęs nerimauti dėl savo kojų kelių ir taip pat manė, kad toks atlyginimas būtų per mažas. Jis ėmė spausti agentą, tvirtindamas, kad ketinąs dvejus metus pažaisti už Seminolos jaunimo koledžą. Jo planus galėtų pakeisti tik pelningesnis pasiūlymas, bet verbuotojas tvirtai laikėsi savo.

Kitą mėnesį Ouklendo „Athletics“ antrajame rate iš laisvųjų agentų pasirinko Roną — iš aštuonių šimtų naujokų biržoje dalyvavusių žaidėjų jis buvo pašauktas keturiasdešimt pirmuoju ir pirmuoju iš Oklahomos valstijos. „Phillies“ Briuso nepasirinko, bet sutartį vis dėlto pasiūlė. Tačiau šis vėl atsisakė ir išvyko į koledžą. Vaikinų svajonė kartu žaisti profesionalų beisbolą ėmė sklaidytis.

Pirmasis oficialus Ouklendo klubo pasiūlymas buvo įžeidžiamas. Viljamsonai neturėjo nei savo agento, nei advokato, bet suprato, kad „A“ nori įsigyti Roną pusvelčiui.

Jis vienas nuvyko į Ouklendą ir susitiko su klubo vadovais. Diskusijos buvo bergždžios, ir Ronas sugrįžo į Adą be sutarties. Netrukus jie pasikvietė jį dar kartą, ir šįsyk vaikinas susitiko su klubo vadybininku Diku Viljamsu ir keliais komandos nariais. Antrosios bazės gynėju tuo metu žaidė Dikas Grynas, draugiškas vyrukas, kuris aprodė Ronui klubo pastatą ir aikštę. Po kurio laiko jie kaktomuša susidūrė su komandos superžvaigžde, Ouklendo garsenybe Redžiu Džeksonu, kuris, išgirdęs, kad klubas antruoju šaukimu pasirinko Roną, pasiteiravo, kurioje pozicijoje šis anksčiau žaidęs.

Dikas Grynas, sumanęs truputį paerzinti Redžį, atsakė:

— Ronas yra dešiniojo lauko gynėjas.

Žinoma, Redžis žaisdavo dešiniajame lauke.

— Žmogau, tu numirsi būdamas atsarginiu, — teatsiliepė pastarasis nueidamas.

Tuo jų pokalbis ir baigėsi.

Ouklendo klubo vadovybė delsė mokėti didelius pinigus, nes norėjo, kad Ronas žaistų gaudytoju, bet pirmiau reikėjo įsitikinti, kaip jis gaudo. Derybos ir tąsyk baigėsi klubui pasiūlius nedidelę sumą.

Vakarieniaujant su tėvais Ronui ne kartą teko kalbėtis apie studijas koledže. Jis lyg ir buvo sutikęs priimti Oklahomos universiteto siūlomą stipendiją, todėl tėvai reikalavo, kad sūrius nepraleistų tokios geros progos. Tai reiškė galimybę gauti išsilavinimą koledže, o tai, be abejo, jam visada praverstų. Ronas viską suprato, bet tvirtino, kad įstoti į koledžą galės vėliau. Galiausiai, Ouklendo klubui staiga pasiūlius 50 000 dolerių sutartį, vaikinas stvėrė pinigus, o koledžą užmiršo.

Tai buvo ypatinga naujiena Ašerui ir Adai. Ronas tapo aukščiausiu visų laikų šaukimu į Aukščiausiąją lygą iš Oklahomos valstijos, ir kurį laiką jam tai turėjo teigiamą įtaką, bent jau dėl to, kad jis elgėsi labai santūriai. Jo svajonė pildėsi. Jis tapo profesionaliu beisbolo žaidėju. Auka, kurią aukojo jo šeima, turėjo būti atmokėta. Jis jautėsi vedamas Šventosios Dvasios susitaikyti su Dievu. Ronas sugrįžo į bažnyčią ir vieno sekmadienio vakaro pamaldose prisiartino prie altoriaus ir meldėsi drauge su pamokslininku. Paskui kreipėsi į susirinkusią bendruomenę, padėkojo savo broliams ir seserims Kristuje už jų meilę ir paramą. Dievas jį palaimino; jis iš tiesų buvo laimingas. Vos tramdydamas ašaras vaikinas pasižadėjo savo pinigus ir gabumus naudoti vien tik Viešpaties garbei.

Ronas įsigijo naują „Cutlass Supreme“ ir keletą naujų drabužių. Tėvams padovanojo naują spalvotą televizorių. O likusius pinigus išleido lošdamas pokerį.

1971 metais Ouklendo „Athletics“ savininkas buvo Čarlzas Finlėjus, keistuolis, kuris 1968 metais komandą perkėlė iš Kanzas Sičio į Ouklendą. Jis įsivaizdavo esąs svajotojas, tačiau elgėsi kaip klounas. Jam patiko šokiruoti beisbolo pasaulį tokiais „išradimais“ kaip įvairiaspalvė žaidėjų sportinė apranga, kamuoliukų saugotojos, oranžiniai kamuoliukai (idėja, gyvavusi labai trumpai) ir mechaniniai įrenginiai, svaidydavę naujus kamuoliukus teisėjui. Svarbiausia — būti dėmesio centre. Jis buvo nusipirkęs mulą, kurį praminė Čarliu O., ir vedžiodavosi jį aplink aikštę ir netgi po viešbučio vestibiulį.

Vis dėlto jis ne tik savo ekscentrišku elgesiu traukė žiniasklaidos dėmesį, bet ir kūrė dinastiją. Nusamdęs gabų vadybininką Diką Viljamsą, jis subūrė komandą, kurioje žaidė Redžis Džeksonas, Džo Rudis, Šalis Bando, Bertas Kampaneris, Rikas Mondėjus, Vida Blu, „Šamas“ Hunteris, Rolis Fingersas ir Tonis Laruza.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje „Athletics“, be jokios abejonės, buvo šauniausia beisbolo komanda. Komandos nariai — pirmieji ir kol kas vieninteliai beisbolo istorijoje — avėjo baltus sportinius batelius su pakala ir puikavosi plačiu sportinės aprangos asortimentu — įvairiomis žalios, auksinės, baltos ir pilkos spalvos kombinacijomis. Kalifornijos žvaigždės, ilgi plaukai, neskusti veidai ir išdidūs žvilgsniai. Sporto šakai, žinomai daugiau kaip šimtą metų ir griežtai saugančiai savo tradicijas, „Athletics“ buvo tikras papiktinimas. Jie elgėsi arogantiškai. Tačiau šalis tuo metu vis dar pagiriojosi nuo septintojo dešimtmečio. Ar autoritetas tais laikais ką nors reiškė? Juk taisyklių galima paprasčiausiai nesilaikyti, net jeigu jos reglamentuoja tokį inertišką profesionalų beisbolą.

1971-ųjų rugpjūčio pabaigoje Ronas trečią kartą nuvyko į Ouklendą, tik jau kaip „atletas“, visateisis klubo narys, vienas iš tų šaunių vaikinų, busimoji žvaigždė, nors profesionalus beisbolas jam buvo dar prieš akis. Jį sutiko labai svetingai, draugiškai tapšnodami per pečius ir drąsindami. Jam buvo aštuoniolika, tačiau žiūrėdamas į jo apskritą kūdikišką veidą ir akis siekiančius kirpčiukus galėjai pamanyti, kad naujokui ne daugiau kaip penkiolika. Nors komandos senbuviai žinojo, kad jo, kaip ir visų sutartį su klubu pasirašančių vaikų, šansai yra visiškai menki, vis dėlto priėmė jį maloniai. Juk kadaise ir jie buvo tokie kaip jis.