Джон Гришэм - Nekaltasis

Netrukus jis liovėsi nešioti laikraščius, nes darbo negalėjo suderinti su sportu. Vargais negalais surinkęs reikiamą pinigų sumą, sumokėjo likusią motociklo kainos dalį.

Ronis ir toliau reikalavo savo jau suaugusių seserų dėmesio. Kitam vaikui vargu ar būtų jo tiek skiriama, bet šis pasižymėjo tiesiog įgimtu talentu žavėti aplinkinius. Nuoširdus ir draugiškas vaikinas visuomet susilaukdavo dažniausiai niekuo nepateisinamo savo šeimos narių dosnumo.

Roniui perėjus į dešimtą klasę, pas Rojų atvyko Ados vidurinės mokyklos futbolo treneris su pasiūlymu jo sūnui mokytis didesnėje mokykloje. Vaikinas buvo gimęs sportininku ir jau tuo metu miestelyje garsėjo kaip puikus krepšininkas ir beisbolininkas. Tačiau Oklahoma — futbolo kraštas, ir treneris ėmė įkalbinėti Rojų, tvirtindamas, kad Ados „Cougars“ futbolo komandai atsiveria daug didesnės perspektyvos. Turėdamas tokį ūgį, greitas kojas ir tvirtas rankas, jo sūnus neilgai trukus taptų vienu iš geriausių žaidėjų, galbūt ir geriausiu naujoku. Treneris pažadėjo kas rytą sustoti prie jų namo ir nuvežti Rojaus sūnų į mokyklą.

Sprendimą turėjo priimti Ronis, kuris dar dvejiem metams liko Bynge.

Šalia 177-ojo greitkelio, už dvidešimties mylių nuo Ados, įsikūręs Ašero miestelis. Jame gyvena labai nedaug — mažiau negu penki šimtai — gyventojų, nėra didesniems miestams būdingo prekybos centro, stovi tik pora bažnyčių, vandens bokštas ir vingiuoja vos kelios grįstos gatvelės, palei kurias išsibarstę seni namai. Miestelio pasididžiavimas — puiki beisbolo aikštė, įrengta greta mažytės vidurinės mokyklos Lygos gatvėje.

Atrodo, kad Ašeras, kaip ir dauguma kitų nedidelių miestelių, negalėtų pasigirti didesniais laimėjimais, tačiau būtent jo mokyklos beisbolo komanda yra dažniausiai laiminti iš visų šalies vidurinių mokyklų komandų. Iš tiesų jokios vidurinės mokyklos — nei valstybinės, nei privačios — beisbolininkams nėra pavykę laimėti tiek daug rungtynių, kiek yra laimėję Ašero „Indians“.

O viskas prasidėjo 1959-aisiais, kai į miestelį atvykęs jaunas treneris Murlis Bouvenas perėmė visiškai apleistą komandą — 1958 metais ji nelaimėjo nė vienerių rungtynių. Situacija ėmė keistis labai greitai. Užteko trejų metų, kad jaunieji Ašero beisbolininkai pirmą kartą taptų valstijos čempionais. Vėliau buvo dar daugiau.

Dėl priežasčių, kurių tikriausiai niekada nesužinosime, Oklahomoje vidurinių mokyklų beisbolo varžybos vyksta ir rudenį, tačiau jose leidžiama dalyvauti tik toms mokykloms, kurios neturi pakankamai moksleivių, kad galėtų suburti futbolo komandą. Bouveno treniruojama Ašero komanda, laimėjusi valstijos čempionatą rudenį, pakartodavo šią pergalę ir pavasarį. Verta pastebėti, kad tuo laikotarpiu šios mokyklos beisbolininkai net šešiasdešimt kartų paeiliui yra žaidę valstijos čempionato finale — trisdešimt metų iš eilės, rudenį ir pavasarį.

Per keturiasdešimt metų Bouveno treniruojama komanda laimėjo 2 115 rungtynių, o pralaimėjo tik 349, keturiasdešimt tris kartus parvežė į savo miestelį čempionų taurę ir parengė daugybę žaidėjų koledžų bei žemesniųjų profesionalų lygų komandoms. 1975 metais Bouvenas buvo pripažintas Jungtinių Valstijų vidurinių mokyklų metų treneriu, o miestelis jam atsidėkojo stadiono atnaujinimu. Tas pats titulas jam suteiktas ir 1995-aisiais.

„Tai ne mano, o vaikų nuopelnas, — kalbėjo jis prisimindamas praeitį. — Juk aš neapibėgau nė vienos bazės.“

Galbūt ir neapibėgo, tačiau jo indėlis buvo tikrai didelis. Kasmet rugpjūčio mėnesį, kai temperatūra Oklahomoje dažnai siekia šimtą laipsnių4, treneris Bouvenas surinkdavo nedidelį žaidėjų būrelį ir imdavo rengtis eiliniam valstijos atkrintamųjų varžybų šturmui. Kandidatų sąrašas visada būdavo trumpas, — Ašero vidurinėje kasmet mokydavosi apie dvidešimt abiturientų, o pusę sudarydavo merginos, — todėl mokyklai neretai atstovaudavo vos dvylika žaidėjų, tarp kurių būdavo ir koks nors perspektyvus aštuntokas. Pirmiausia, ką jis padarydavo, tai visiems komandos nariams veltui išdalydavo sportinę aprangą. Komanda — tai kiekvienas žaidėjas.

Paskui prasidėdavo treniruotės, jos vykdavo triskart per dieną ir būdavo itin alinančios — vaikinai stiprino fizinę formą, bėgiodavo sprintą ir aplink bazes, studijuodavo taisykles. Treneris visada akcentuodavo, kad sportininkas privalo atkakliai dirbti, turėti tvirtas kojas, žaisti pasiaukojamai ir garbingai. Ašero beisbolininkai niekada nesiginčydavo su teisėjais, nemėtydavo, apimti nevilties, šalmų ir nežemindavo varžovų. Jei tik galėdavo, Ašero komanda niekada netriuškindavo savo silpnesnių priešininkų taip, kad šie po rungtynių raudonuotų iš gėdos.

Treneris Bouvenas stengdavosi išvengti silpnų varžovų, ypač pavasarį, kai sezonas būdavo ilgesnis, o jis turėdavo daugiau laisvės sudarinėdamas tvarkaraštį. Ašero vidurinė garsėjo drąsiais iššūkiais didmiesčių mokykloms ir pergalėmis prieš jas. Miestelio beisbolininkai nesunkiai įveikdavo Ados, Normano ir 4A bei 4B žvaigždes iš Oklahoma Sičio ir Talsos. Kalbos apie nenugalimą komandą sklido vis plačiau, todėl į senovinę, paties trenerio Bouveno išlaikomą aikštę žaisti atvykdavo patys stipriausi varžovai. Dažniausiai jie išvykdavo žemai nuleidę galvas.

Jo vadovaujami žaidėjai pasižymėjo dideliu drausmingumu, o komandos, anot daugelio beisbolo specialistų, būdavo itin gerai sukomplektuotos. Ašeras lyg magnetas traukė perspektyvius žaidėjus, puoselėjančius ambicingas svajones, todėl nieko keisto, kad ir Ronio Viljamsono kelias pasuko į šią mokyklą. Dalyvaudamas vasaros lygose, jis susipažino su Briusu Leba, vaikinu iš Ašero, turbūt antruoju pagal pajėgumą regione žaidėju, nusileidžiančiu tik Roniui, ir abu tapo neišskiriamais draugais. Greitai jie ėmė svajoti apie tai, kad būtų puiku paskutiniaisiais vidurinės mokyklos metais tapti ir komandos draugais. Aplink Bouveno aikštę kur kas dažniau sukiodavosi talentų žvalgų iš įvairių koledžų ir universitetų. Be to, atsivėrė puiki perspektyva laimėti valstijos pirmenybes 1970-ųjų rudenį ir 1971-ųjų pavasarį. O žaisdamas nugalėtojų komandoje Ronas susilauktų dar daugiau dėmesio.

Pakeisti mokyklą reiškė būsto nuomą Ašere — didžiulę Rono tėvų auką. Pinigų jie visuomet stokodavo, be to, Rojui su Chuanita būtų tekę nuolat važinėti iš Ados į Ašerą ir atgal. Tačiau Ronas buvo tvirtai apsisprendęs. Jis, kaip ir dauguma tų apylinkių beisbolo trenerių bei talentų žvalgų, buvo įsitikinęs, kad vasarą po paskutiniojo sezono vidurinių mokyklų pirmenybėse gali tikėtis vieno iš pirmųjų šaukimų naujokų biržoje. Jo svajonė žaisti profesionalų lygoje atrodė ranka pasiekiama, tetrūko vienintelio stipresnio postūmio.

Puse lūpų buvo kalbama, kad šis vaikinas galėtų tapti antruoju Mikiu Mantliu, ir Ronis šias kalbas taip pat girdėjo.

Slapčia prisidėjus kai kuriems beisbolo rėmėjams, Viljamsonai išsinuomojo kilnojamąjį namelį vos už poros kvartalų nuo Ašero vidurinės mokyklos, ir Ronis rugpjūčio mėnesį atvyko į trenerio Bouveno komandos naujokų stovyklą. Iš pradžių jį pribloškė toks didelis dėmesys fizinei formai ir tai, kad reikėjo bėgioti, bėgioti, bėgioti... Treneris savo naujajai žvaigždei net keletą kartų aiškino, kad beisbolininkui būtinos geležinės kojos, jei jis nori stipriai ir taikliai mesti, greitai bėgti ir ištverti dvejas alinančias rungtynes tą pačią dieną nuo pirmos iki paskutinės žaidimo minutės. Roniui buvo sunku su tuo susitaikyti, bet galiausiai jį užkrėtė prakaitą treniruotėse liejančių Briuso Lebos ir kitų Ašero žaidėjų pavyzdys. Prie jų prisijungęs komandos naujokas greitai pasiekė puikią sportinę formą. Būdamas vienu iš keturių amžiumi vyriausių komandos žaidėjų, Ronis netrukus tapo neoficialiu komandos kapitonu, o kartu su Leba — vienu iš lyderių.