Джон Гришэм - Nekaltasis

Apie atsinaujinusią traumą niekam nepasakojo, vis dar puoselėdamas viltį, kad tinkamas poilsis padės iki pavasario sustiprėti.

Paskutinį kartą prasimušti į profesionalų beisbolą Ronas pabandė 1977-ųjų pavasarį. Jis vėl pradėjo derybas su „Jankiais“, o ištvėręs treniruočių stovyklą metiko pozicijoje gavo galimybę pasireikšti Fort Lauderdeilo komandoje, kuri rungtyniavo Floridos valstijos lygoje. Ronas joje sužaidė savo paskutinįjį sezoną, 140 susitikimų, pusę iš jų išvykose, į kurias vykdavo autobusais, tačiau buvo tausojamas, kiek tik tai buvo įmanoma. Tiesa, aikštėje jis pasirodė tik keturiolika kartų, trisdešimt tris kėlinius. Jam buvo dvidešimt ketveri, ir jis aiškiai suprato, kad jo petys nebesugis. Ašero ir Murlio Bouveno laikų šlovė liko toli praeityje.

Dauguma žaidėjų susitaiko su neišvengiamybe, tik ne Ronas. Gimtajame miestelyje juo pasikliovė per daug žmonių. Per didelę auką buvo paaukojusi jo šeima. Trokšdamas tapti profesionaliu beisbolininku jis atsisakė studijų koledže, todėl lengvai pasiduoti neketino. Žlugo jo santuoka, bet jis nebuvo nevykėlis. Be to, juk jis vilkėjo „Jankių“ sportinę aprangą, kuri buvo akivaizdus simbolis, neleidęs numirti jo svajonei.

Jis sukandęs dantis ištvėrė iki sezono pabaigos, o tada jo mylimiausi „Jankiai“ vėl nutraukė sutartį.

3 SKYRIUS

Po sezono praėjus keliems mėnesiams Briusas Leba, vaikštinėdamas Southroudo alėja, net nustėro išvydęs pažįstamą veidą. „Toppers Menswear“ salone stovėjo jo senas bičiulis Ronas Viljamsonas. Jis vilkėjo labai puošniais drabužiais ir siūlė tokius pat parduotuvės klientams. Draugužiai karštai apsikabino ir, lyg norėdami atsigriebti už kelerius nesimatymo metus, leidosi į ilgą pokalbį. Vyrai, kurie kadaise gyveno kaip broliai, negalėjo atsistebėti, kaip staiga išsiskyrė jų keliai.

Baigę Ašero vidurinę vaikinai pasuko skirtingomis kryptimis, todėl jų ryšys visiškai nutrūko. Briusas dvejus metu žaidė beisbolą koledže, bet keliams neatlaikius krūvio buvo priverstas nutraukti sportinę karjerą. Ne ką geriau susiklostė ir Rono karjera. Abu buvo išsiskyrę, nors nieko nežinojo apie vienas kito vedybinį gyvenimą. Ir vienas, ir kitas toliau mėgavosi naktiniu gyvenimu.

Jie buvo jauni, gražūs, vėl vieniši, pilnomis savo prakaitu uždirbtų pinigų kišenėmis, todėl netrukus po susitikimo ėmė drauge lankytis klubuose ir medžioti moteris. Ronui merginos visada patiko, o keletą sezonų praleidus dukterinėse lygose šis potraukis tik dar labiau sustiprėjo.

Briusas gyveno Adoje, todėl kaskart, kai tik jis važiuodavo pro Taisą, turėdavo puikią progą pasilinksminti su Ronu ir jo kompanija.

Nors beisbolas ir buvo sudaužęs jų širdis, žaidimas ir toliau liko mėgstamiausia pokalbių tema: šlovingi metai Ašero vidurinėje, treneris Bouvenas, svajonės, kurias abu kadaise puoselėjo, buvę komandos draugai, kuriems taip pat nepasisekė. Kadangi abu keliai buvo traumuoti, Briusas nesunkiai susitaikė su tuo, kad netaps profesionalų beisbolo žvaigžde, o gal ir apskritai negalės rungtyniauti. Ronas, deja, nenurimo. Jis buvo įsitikinęs, kad ateis metas, ir vėl galės išbėgti į aikštę, kad vieną gražią dieną įvyks stebuklas, jo ranka sugis ir jis sulauks lemtingo skambučio. Įvyks didžioji gyvenimo permaina. Iš pradžių Briusas į tokius draugo svaičiojimus nekreipė dėmesio — tai tik blėstančios šlovės šešėlis. Jam pačiam savo kailiu teko patirti, kad jokia kita žvaigždė negęsta taip greitai kaip vidurinės mokyklos garsenybės. Vieni su tuo susitaiko, pripažįsta tikrovę ir toliau gyvena. Kiti svajoja dar ištisus dešimtmečius.

Rono įsitikinimas, kad jis dar žais beisbolą, buvo tapęs kone manija. Todėl patiriamos nesėkmės jį ne tik trikdė, bet ir visiškai žlugdė. Jis be paliovos kamantinėdavo Briusą, ką apie jį kalba Adoje. Ar jie labai nusivylę dėl to, kad jis netapo antruoju Mikiu Mantliu? Ar jie kalbasi apie jį parduotuvėlėse ir kavinėse? Ne, žinoma, kad ne, tikino jį Briusas.

Tačiau Rono tai neguodė. Jis ir toliau tebemanė, kad savo gimtajame miestelyje laikomas nevykėliu, o vienintelis būdas pakeisti tokią žmonių nuomonę — žūtbūt sudaryti kontraktą ir sukandus dantis prasibrauti į aukštesniąsias lygas.

Nurimk, drauguži, kartodavo jam Briusas. Padėk lazdą į vietą. Metas atsibusti.

Rono šeima pastebėjo ryškius jo elgesio pokyčius. Jis vis dažniau tapdavo nervingas, nerimaudavo, nepajėgdavo sukoncentruoti dėmesio į vieną objektą, rikošetu šokinėdavo nuo vieno prie kito. Susirinkus šeimos nariams, keletą minučių sėdėdavo lyg nebylys, nepratardamas nė žodžio, o po kurio laiko įsiterpdavo į pokalbį, tačiau kalbėdavo vien apie save. Per pokalbius trokšdavo dėmesio vien sau, o kiekviena tema turėjo būti susijusi su jo gyvenimu. Ronui būdavo sunku ramiai sėdėti, jis be paliovos rūkydavo ir keistai dingdavo iš kambario. 1977-ųjų Padėkos dieną Viljamsonų šeima šventė pas Anetę, kuri paruošė tradicinę vakarienę. Kai visi susėdo prie stalo, Ronas, netaręs nė žodžio, nieko nepaaiškinęs, kone išbėgo iš svetainės ir per visą Adą sugrįžo į motinos namus.

Per kitus šeimos narių susiėjimus jis užsirakindavo kambaryje ir tūnodavo vienui vienas; žinoma, kiti dėl tokio jo elgesio nerimaudavo, tačiau nors galėdavo netrukdomai šnekučiuotis. Vėliau jis netikėtai vėl pasirodydavo ir prisijungdavo prie jų, imdamas pliaukšti, kas tik jam šaudavo į galvą, nors tai neturėdavo nieko bendra su ankstesniu šeimos pokalbiu. Ronas atsistodavo kambario centre ir lyg išprotėjęs kalbėdavo iki pailsdavo, paskui grįždavo į miegamąjį ir užsirakindavo.

Kartą jis nutraukė šeimos pokalbį įsiveržęs į kambarį su gitara, pašėlusiai ja brązgindamas, klaikiai dainuodamas ir reikalaudamas, kad prie jo prisidėtų visi likusieji. Po kelių nevykusių dainų jis liovėsi ir grįžo atgal į miegamąjį. Kažkas giliai atsiduso, kažkas pavartė akis, ir vėl viskas sugrįžo į ankstesnes vėžes. Deja, Rono šeima jau buvo įpratusi prie tokio jo elgesio.

Ronas neretai užsisklęsdavo savyje ir būdavo prislėgtas, galėdavo ištisas dienas be jokios priežasties dėl visko niršti, bet po kiek laiko staiga pasikeisdavo ir vėl norėdavo bendrauti su žmonėmis. Jis stipriai išgyveno dėl nenusisekusios beisbolininko karjeros, todėl bandė apie tai negalvoti. Vieną akimirką galėjo būti nuliūdęs ir pasigailėtinas, o kitą — linksmas ir draugiškas.

Artimieji žinojo, kad Ronas girtauja, tačiau vis garsiau sklido kalbos, jog jis vartoja ir narkotikus. Alkoholis su narkotinėmis medžiagomis greičiausiai ir turėjo įtakos pusiausvyros sutrikimui ir tokiems staigiems nuotaikos svyravimams. Anetė ir Chuanita pamėgino kuo subtiliau jo paties pasiteirauti, tačiau buvo sutiktos priešiškai.

Vėliau Rojui Viljamsonui buvo diagnozuotas vėžys, ir Rono problemos tapo nebe tokios svarbios. Auglys, aptiktas gaubtinėje žarnoje, vystėsi labai sparčiai. Nors Ronis visuomet buvo mamos mylimas berniukas, savo tėvą jis taip pat mylėjo ir gerbė. Jis jautėsi kaltas dėl savo elgesio. Ronas nebelankė bažnyčios ir rimtai abejojo krikščionybe, tačiau tvirtai laikėsi sekmininkų įsitikinimo, kad nuodėmė nelieka nenubausta. Tiesa, jo tėvas gyveno dorai, bet dabar buvo baudžiamas už sūnaus padarytą blogį.

Vis blogėjanti Rojaus sveikata tik dar labiau pagilino Rono depresiją. Jis nesiliovė mąstęs apie savo egoizmą — apie tai, kaip iš tėvų reikalavo pinigų madingiems drabužiams ir brangiai kainuojančiam sportiniam inventoriui, treniruočių stovykloms ir kelionėms, prisiminė savo laikiną persikėlimą į Ašerą ir tėvams išdidžiai padovanotą spalvotą televizorių, kurį buvo pirkęs už pinigus, gautus iš „Athletics“. Atmintyje atgijo ir tai, kaip tėvas rengdavosi paslapčia dėvėtų rūbų parduotuvėje pirktais drabužiais, kad jo išrankus sūnus, lankantis vidurinę mokyklą, atrodytų kaip dabita. Jis prisiminė, kaip tėvas sunkiai vilkdavo kojas įkaitusiu Ados šaligatviu, tąsydamas gremėzdiškus lagaminus su prekių pavyzdžiais, vanile ir prieskoniais. Jis dar prisiminė, kad tėvas nepraleisdavo nė vienerių rungtynių ir stebėdavo sūnaus žaidimą sėdėdamas pigiausiose vietose.