Джон Гришэм - Nekaltasis

Goras nuskubėjo į nuovadą, kur jį apklausė Garis Rodžersas ir vienas iš Ados policijos pareigūnų D. V. Baretas. Jis jiems papasakojo, kad pažinojo Debę nuo vidurinės mokyklos laikų, o išvakarėse matė ją „Coachlight“ klube.

Goro apklausos protokolas:

Glenas Goras klube „Pas Haroldą“ veda diskotekas. Siuzė Džonson papasakojo jam apie Deb 82-12-8, apie 19.30 „Pas Haroldą“. Glenas su Debe mokėsi vienoje mokykloje. Glenas matė ją pirmadienį, gruodžio 6-ąją, klube „Pas Haroldą“. Jis ją matė ir 82-12-7 „Coachlight“. Tąsyk jie kalbėjosi apie Debės automobilio dažymą. Ji Glenui niekada nepasakojusi apie jokias problemas. Į „Coachlight“ jis atvykęs apie 22.30 su Ronu Vestu. Išvyko kartu su Ronu apie 1.15. Debės bute Glenas niekada nebuvęs.

Protokolą parengė D. V. Baretas, jį patvirtino Garis Rodžersas, jį buvo perskaitęs koks tuzinas policijos darbuotojų.

Vėliau Goras pakeis savo parodymus, tvirtindamas, kad gruodžio 7-ąją matęs, kaip klube prie Debės įkyriai lindęs tūlas Ronas Viljamsonas. Naujos versijos niekas netikrins. Daugelis tąsyk buvusiųjų klube žinojo Roną Viljamsoną kaip triukšmingą lėbautoją. Deja, nė vienas negalėjo prisiminti, kad tą vakarą būtų jį matęs tarp „Coachlight“ lankytojų; dauguma apklaustųjų kategoriškai tvirtino, kad jo ten nebuvo.

Jeigu Ronas Viljamsonas užsukdavo į barą, visi netrukus tai sužinodavo.

Labai keista, bet Gorui gruodžio aštuntąją pavyko išvengti ir pirštų atspaudų paėmimo, ir plaukų kirpimo. Arba jis pats kažkokiu būdu išsisuko, arba į jį nekreipė dėmesio, arba dėl aplaidumo paprasčiausiai užmiršo. Šiaip ar taip, tačiau niekas nepaėmė nei jo pirštų atspaudų, nei seilių ir plaukų pavyzdžių.

Praeis treji su puse metų, kol Ados policija pirštų atspaudų, seilių ir plaukų pavyzdžių poėmiams galiausiai iškvies Gorą — žmogų, kuris, liudytojų teigimu, paskutinysis bendravo su Debe Karter prieš jos mirtį.

Gruodžio 9-osios popietę, 3.00, Fredas Džordanas, valstijos medicinos ekspertas ir teismo medicinos patologas, atliko skrodimą. Kartu dalyvavo agentas Garis Rodžersas ir Džeris Petersas, taip pat iš OVNTB.

Daktaras Džordanas, atlikęs jau ne vieną tūkstantį skrodimų, pirmiausia pažymėjo, kad tai buvo jauna baltaodė moteris, nuoga, išskyrus porą baltų kojinių. Rigor mortis buvo visiškas, o tai reiškė, kad ji mirusi ne mažiau kaip prieš dvidešimt keturias valandas. Ant krūtinės užrašytas — tikriausiai raudonu nagų laku — žodis „mirti“. Nužudytosios kūnas išteptas raudona substancija, greičiausiai kečupu, o ant nugaros taip pat kečupu užrašyti žodžiai: „Diukas Gremas.“

Ant rankų, krūtinės ir veido matėsi pavienės nedidelės mėlynės. Ant Debės lūpų jis pastebėjo keletą smulkių žaizdelių, o iš burnos atsargiai ištraukė giliai iki pat gerklės sugrūstą krauju permirkusią žalsvą frotinę plaušinę. Kaklas puslankiu nusėtas įbrėžimais ir kraujosruvomis. Makštyje taip pat buvo kraujosruvų. Tiesioji žarna stipriai išsiplėtusi. Nuodugniai apžiūrėjęs daktaras Džordanas rado ir ištraukė nedidelį metalinį užsukamą butelio kamštelį.

Vidaus organų ekspertizės rezultatai nebuvo netikėti — subliūškę plaučiai, išsiplėtusi širdis, kraujosruvos galvos odoje, tiesa, nedidelės, todėl smegenys nepažeistos.

Visi sužalojimai padaryti Debei dar esant gyvai.

Ant riešų ir kulkšnių nesimatė jokių rišimo žymių. Keletas mėlynių ant jos dilbių atsirado tikriausiai jai ginantis. Alkoholio kiekis kraujyje mirties metu buvo mažas, tik 0,4. Paskui iš jos burnos, makšties ir išangės paimti tepinėliai. Atlikus mikroskopinę analizę paaiškėjo, kad spermos būta jos makštyje ir išangėje, tačiau burnoje jos nerasta.

Norėdamas išsaugoti įkalčius, daktaras Džordanas nukirpo jos nagus, nugrandė kečupo ir nagų lako pavyzdžius, iššukavo gaktos plaukus ir iškirpo sruogą nuo galvos.

Mirties priežastis buvo uždusimas — jį sukėlė audinys burnoje, kuriuo Debė užspringo, ir diržas arba elektros laidas, kuriuo jai buvo suveržtas kaklas.

Daktarui Džordanui baigus skrodimą, Džeris Petersas nufotografavo lavoną ir surinko reikiamus pirštų ir delnų atspaudus.

Pegė Stilvel visiškai prarado sveiką nuovoką, todėl nesugebėjo atlikti įprastų veiksmų ir priimti elementarių sprendimų. Jai nerūpėjo, nei kas organizavo laidotuves, nei kaip jos turėjo vykti, nes neketino dalyvauti. Ji pati nesugebėjo nei valgyti, nei nusiprausti ir, žinoma, negalėjo pripažinti fakto, kad jos dukra mirusi. Pas ją apsigyveno sesuo, Glena Lukas, kuri pamažu viską perėmė į savo rankas. Buvo suorganizuotos atsisveikinimo apeigos, o Pegei artimieji mandagiai paaiškino, kad jai taip pat derėtų dalyvauti.

Gruodžio 11-ąją, šeštadienį, Krisvelo laidojimo namų koplyčioje įvyko laidotuvės. Glena išmaudė Pegę, aprengė, paskui nuvežė ją į pamaldas ir visą laiką buvo šalia jos, laikydama sesers ranką savojoje.

Agrarinėje Oklahomoje visos laidotuvių apeigos faktiškai vykdavo prie atviro karsto, kuris stovėdavo tiesiog priešais sakyklą, kad visi gėdintieji matytų mirusįjį. Niekas gerai nežino, o ir nepamena priežasties, kodėl taip elgiamasi, bet velionio artimųjų kančia nuo to tik dar labiau padidėja.

Vos pažvelgus buvo akivaizdu, kad Debė sumušta. Veidas išmargintas mėlynėmis, sutinęs, tik nerta palaidinukė aukšta apykakle slėpė smaugimo žymes. Ją palaidojo taip pat su pamėgtais džinsais ir batais, plačiu kaubojišku diržu su sagtimi ir žiedu su pasagos formos deimantu, kurį motina buvo padovanojusi per Kalėdas.

Į pamaldas, kurias laikė pastorius Rikas Samersas, susirinko daugybė žmonių. Joms pasibaigus, silpnai snyguriuojant, Debė buvo palaidota Rouzdeilo kapinėse. Gyvi dar buvo jos tėvai, dvi seserys, du iš keturių senelių ir du seserėnai. Ji priklausė mažytei baptistų bažnyčiai, kurioje šešerių buvo pakrikštyta.

Žmogžudystė sukrėtė Adą. Nors miestelio istorijoje būta daug smurto ir žudynių, aukomis įprastai tapdavo kaubojai ir įvairaus plauko bastūnai, trumpai tariant, žmonės, kurie, jeigu ir nebūtų gavę kulkos į kaktą, anksčiau ar vėliau būtų priėję liepto galą. Tačiau jaunos moters išniekinimas ir nužudymas kėlė siaubą, todėl miestelyje sklandė gandai, žmonės dalijosi spėlionėmis ir skendėjo nerime. Naktimis vėl būdavo užveriami langai, užrakinamos durys. Paaugliams tėvai įvedė komendanto valandą. Jaunos motinos nenuleisdavo akių nuo vaikų, nors šie žaisdavo visai čia pat, prie namų esančioje pievelėje.

Baruose ir aludėse apie ką nors kitą retai kada galėjai išgirsti. Kadangi Debė ten dirbo, ją neblogai pažinojo daugelis nuolatinių lankytojų. Ji turėjo ne vieną draugą, todėl po jos mirties šiems teko atvykti į policiją duoti parodymų. Paaiškėjo nemažai naujų vardų — draugių, pažįstamų, draugų. Juos apklausus radosi dar daugiau ją pažinojusių žmonių, bet tikrų įtariamųjų nenustatyta. Debė buvo daug bendraujanti, mėgstama ir draugiška mergina, todėl buvo sunku patikėti, kad kas nors norėjo padaryti jai ką nors bloga.

Policija sudarė sąrašą dvidešimt trijų žmonių, kurie gruodžio septintąją lankėsi „Coachlight“, ir didžiumą jų apklausė. Deja, nė vienas neprisiminė, kad būtų matęs Roną Viljamsoną, nors dauguma jį pažinojo.

Policijoje vis daugėjo informacijos, pradedant įvairiomis užuominomis ar nuogirdomis ir baigiant prisiminimais apie keistus nutikimus. Į Denisą Smitą kreipėsi jauna moteris, vardu Angelija Neil, kuri jam papasakojo apie susidūrimą su Glenu Goru. Ji su Debe Karter artimai draugavo, todėl žinojo, kad Debei nekilo abejonių, jog Goras pavogė jos automobilio stiklo valytuvus. Šis įvykis buvo plačiai aptarinėjamas. Debė pažinojo Gorą iš vidurinės mokyklos laikų ir jo prisibijojo. Likus maždaug savaitei iki žmogžudystės, Angelija nuvežė draugę pas Gorą rimto pokalbio. Debė viena nuėjo į namą, kuriame pastarasis gyveno, pasikalbėjo, o grįžo įsitikinusi, kad valytuvus pavogė būtent jis. Paskui jos nuvažiavusios į policiją ir papasakojusios apie įvykį pareigūnui, bet raštiškas protokolas nebuvo užpildytas.