Джон Гришэм - Nekaltasis

Daugelis matė, kaip užsidarant „Coachlight“ Debė automobilių stovėjimo aikštelėje kalbėjosi su Glenu Goru. Debę gerai pažinojo Tomis Gloveris, kuris kartu su ja dirbo vietos stiklo įmonėje. Tomis pažinojo ir Gorą. Rengdamasis išvažiuoti ir lipdamas į savo pikapą jis pastebėjo, kaip Debė atsidarė savo automobilio vairuotojo dureles. Netikėtai iš kažkur atsirado Goras, jiedu persimetė keliais žodžiais, paskui Debė jį stumtelėjo.

Maikas ir Terė Karpenteriai irgi dirbo „Coachlight“ klube: jis — apsaugininku, ji — padavėja. Žingsniuodami prie savo automobilio, jie praėjo pro Debės. Ši sėdėjo prie vairo ir kalbėjosi su Glenu Goru, stovėjusiu prie vairuotojo durelių. Karpenteriai atsisveikindami jai pamojavo ir nuėjo tolyn. Prieš mėnesį Debė buvo užsiminusi Maikui, kad ji prisibijanti Gleno dėl jo ūmaus būdo.

Tonė Ramsėj blizgino klubo lankytojų batus. 1982-aisiais naftos verslas Oklahomoje vis dar klestėjo. Adoje tuo metu daug kas avėjo dailiais batais. Vadinasi, kam nors reikėjo pasirūpinti, kad jie blizgėtų, todėl Tonė ėmėsi šio amato ir neblogai sudurdavo galą su galu. Ji taip pat gerai pažinojo Gleną. Tą naktį išeidama iš klubo ji matė Debę, sėdinčią prie savo automobilio vairo. Prie automobilio, iš keleivio pusės, atsidaręs dureles trynėsi Goras. Tonei pasirodė, kad jie visiškai kultūringai šnekučiuojasi. Nieko įtartina ji nepastebėjusi.

Goras, kuris neturėjo savo automobilio, į „Coachlight“ atsibastė su vienu iš pažįstamų, Ronu Vestu, o klube jie pasirodė apie 23.30. Vestas užsisakė alaus ir patogiai įsitaisė, tuo metu Goras ėmė vaikščioti aplink. Atrodė, kad jis pažįsta visus. Prieš paskutinį šokį Vestas sulaikė Gorą ir paklausė, ar jį reikės parvežti atgal. Išgirdęs teigiamą atsakymą, Vestas nuėjo į stovėjimo aikštelę ir ten palaukė, kol jis ateis. Po kelių minučių atskubėjęs Goras įsėdo į automobilį.

Abu nusprendė, kad būtų neblogai užkąsti, todėl Vestas nuvažiavo į kavinę „Waffler“ miestelio centre, kur užsisakė lengvus pusryčius. Už maistą, kaip ir už gėrimus „Coachlight“, sumokėjo Vestas. Tą vakarą jis pradėjo „Pas Haroldą“, kitame klube, kur tikėjosi susitikti su keliais savo bendradarbiais. Tačiau ten susidūrė su Goru, kuris retsykiais patarnaudavo prie baro arba vesdavo diskotekas. Jie nebuvo geri pažįstami, bet Gorui paprašius pavėžėti iki „Coachlight“ Vestas negalėjo jam atsakyti.

Vestas buvo laimingas šeimos tėvas, augino dvi dukreles, todėl įprastai baruose ilgai neužsibūdavo. Jis norėjo grįžti namo, bet negalėjo atsikratyti Goro, kuris su kiekviena valanda darėsi vis brangiau kainuojantis. Išėjus iš kavinės Vestas pasiteiravo, kur jo keleivis norėtų važiuoti. Pas motiną, atsakęs šis, kuri gyveno Ouk gatvėje, vos už kelių kvartalų į šiaurę. Vestas puikiai žinojo miestelį, todėl tuojau pat pasuko reikiama kryptimi, tačiau staiga, prieš įsukant į Ouk gatvę, Goras persigalvojo. Pavažinėjęs su Vestu keletą valandų Goras užsimanė pasivaikščioti. Buvo gana vėsu, temperatūra krito, pūtė žvarbus vėjas. Artėjo šalto oro frontas.

Vestas sustojo prie Ouk aveniu baptistų bažnyčios, ne per toliausiai nuo tos vietos, kur, anot Goro, gyveno jo motina. Jis išlipo, už viską padėkojo ir greitai patraukė vakarų kryptimi.

Ouk aveniu baptistų bažnyčia buvo maždaug už mylios kelio nuo Debės Karter buto. O Goro motina iš tiesų gyveno kitoje miestelio pusėje, tikrai ne prie bažnyčios.

Apie 2.30 Gina Vieta su keliomis draugėmis buvo savo bute, kai du kartus — tai atrodė neįprasta — paskambino Debė Karter. Paskambinusi pirmą kartą Debė paprašė savo draugės atvažiuoti pas ją ir parsivežti pas save, nes pas ją yra vienas svečias ir ji jaučiasi labai nepatogiai. Gina pasiteiravo, kas gi toks tas svečias. Tačiau jų pokalbį nutraukė prislopinti balsai ir grumtynės dėl telefono ragelio. Gina ne be pagrindo sunerimo — draugės prašymas pasirodė keistas. Debė pati turėjo automobilį, 1975-ųjų „Oldsmobile“, ir galėjo važiuoti, kur tik panorėjusi. Gina jau bėgo pro duris, kai telefonas suskambo antrą kartą. Tai buvo Debė, ji tvirtino, kad persigalvojo, kadangi viskas gerai ir rūpintis nėra ko. Gina vėl pasiteiravo, kas per svečias ją aplankė, bet Debė pakeitė pokalbio temą ir vardo nepasakė. Ji paprašė Ginos paskambinti ryte ir ją pažadinti, kad nepavėluotų į darbą. Šis prašymas Ginai taip pat nuskambėjo neįprastai, nes Debė to niekada nėra dariusi.

Vis dėlto Gina nusprendė važiuoti, bet po akimirkos suabejojo. Jos bute buvo kelios viešnios. Jau labai vėlus metas. Debė Karter galėjo pasirūpinti savimi ir pati, o be to, jei pas ją buvo vaikinas, Ginai būtų nepatogu įsibrauti. Ji atsigulė miegoti ir užmiršo po kelių valandų paskambinti.

Gruodžio aštuntosios rytą, apie 11 valandą, pas Debę trumpam užsuko Dona Džonson. Jos abi gerai sutardavo vidurinėje mokykloje, bet vėliau Dona persikėlė į Šonį, esantį už valandos kelio. Ji buvo atvykusi vienai dienai ir norėjo aplankyti savo tėvus bei pasimatyti su draugais. Greitai lipdama siaurais išoriniais laiptais į viršų, kur buvo Debės butas, mergina netrukus turėjo sulėtinti žingsnius, mat po kojomis išvydo stiklo šukes. Pirmiausia jai į galvą atėjo mintis, kad draugė greičiausiai užsitrenkė duris, o raktą paliko viduje, todėl norėdama įeiti turėjo išdaužti durų stiklą. Dona pasibeldė. Niekas neatsakė. Tada įsiklausė ir išgirdo kambaryje grojant radiją. Pasukusi durų rankenos bumbulą įsitikino, kad durys neužrakintos. Užteko tik įeiti pro duris, ir viešnia suprato, kad įvyko kažkas negera.

Mažytis kambarėlis atrodė nusiaubtas — nuo sofos ant grindų numestos pagalvėlės, aplink mėtėsi drabužiai. Ant sienos dešinėje pusėje kažkas raudonu skysčiu buvo iškeverzojęs: „Kitas mirs Džimis Smitas“.

Dona pašaukė Debę vardu; jokio garso. Kartą jai jau teko lankytis šiame bute, todėl kartodama Debės vardą mergina nuskubėjo į miegamąjį. Lova buvo pastumta iš vietos, kurioje prieš tai stovėjo, o visi užtiesalai nutraukti. Tuojau pat ji pastebėjo koją, o kitoje lovos pusėje ant grindų išvydo buto šeimininkę — ši gulėjo kniūbsčia, nuoga, paplūdusi krauju, su kažkokiu užrašu ant nugaros.

Apimta siaubo Dona suakmenėjo, negalėdama pajudėti tik žvelgė į draugę, vildamasi, kad ši kvėpuoja. Galbūt tai tėra sapnas, pamanė ji.

Paskui viešnia atatupsta pasitraukė į virtuvę, kur ant mažo balto stalelio išvydo dar vieną žudiko paliktą užrašą. Juk jis dar gali būti čia pat, bute, išsigando Dona ir išbėgo laukan, kur stovėjo jos automobilis. Po akimirkos ji jau skriejo gatve į artimiausią parduotuvę, iš kur, radusi telefoną, paskambino Debės motinai.

Pegė Stilvel girdėjo, ką jai sako, bet negalėjo patikėti. Jos dukra nuoga guli kraujo klane ant grindų ir nejuda. Ji paprašė, kad Dona pakartotų viską nuo pradžių, o paskui nuskubėjo prie savo automobilio. Akumuliatorius buvo išsikrovęs. Apimta siaubo ir netekusi žado grįžo atgal į namą ir paskambino Debės tėvui bei savo buvusiam vyrui Čarlzui Karteriui. Jie išsiskyrė toli gražu ne taikiai, todėl tik retai persimesdavo vienu kitu žodžiu.

Deja, niekas neatsiliepė. Priešais Debės butą, kitoje gatvės pusėje, gyveno jos draugė Kerolė Edvards. Pegė jai paskambino, pranešė, kad atsitiko kažkas baisaus, ir paprašė nubėgti pas Debę. Tuo metu Pegė vis laukė. Galiausiai ji vėl paskambino Čarlzui, ir šis pagaliau atsiliepė.

Kerolė Edvards nusiskubino į jos butą ir išvydo stiklo šukes bei atviras fasadines duris. Įžengusi vidun pamatė šeimininkės kūną.

Čarlzas Karteris, stambaus sudėjimo statybininkas, turėdamas laiko dirbo „Coachlight“ apsaugininku. Įšokęs į savo pikapą nurūko prie buto, kuriame gyveno Debė, pakeliui apmąstydamas visus galimus baisius scenarijus. Tai, ką jis galiausiai išvydo, atrodė blogiau, negu galėjo įsivaizduoti.