Джон Гришэм - Nekaltasis

Pamatęs dukros kūną porąkart pašaukė ją vardu. Atsiklaupęs prie jos švelniai kilstelėjo už pečių, norėdamas pamatyti veidą. Burna buvo užkimšta kruvina frotine plaušine. Jis buvo tikras, kad dukra mirusi, bet vis tiek laukė, tikėdamasis kokių nors gyvybės požymių. Nieko nesulaukęs sunkiai atsistojo ir apsidairė. Lova stovėjo kitoje vietoje, atitraukta nuo sienos, be apklotų, o kambarys buvo sujauktas. Be abejo, čia vyko grumtynės. Paskui jis išėjo į mažąjį kambarį, pamatė ant sienos užrašytus žodžius, tada perėjo į virtuvę ir apsižvalgė. Dabar tai buvo žmogžudystės vieta. Čarlzas susigrūdo rankas į kišenes ir išėjo.

Dona Džonson ir Kerolė Edvards verkdamos stovėjo laiptų aikštelėje prie fasadinių durų ir kažko laukė. Jos girdėjo, kaip Čarlzas balsu atsisveikino su dukra ir atsiprašė jos už tai, kas atsitiko. Laukan tėvas išėjo verkdamas.

— Gal iškviesti greitąją? — pasiteiravo Dona.

— Ne, — atsakė jis. — Greitoji čia jau nebepadės. Praneškite policijai.

Pirmieji atvyko du felčeriai. Jie užbėgo laiptais aukštyn į butą, bet po kelių sekundžių vienas iš jų išpuolė į laiptų aikštelę. Jis žiaukčiojo.

Kai pasirodė detektyvas Denisas Smitas, aplink zujo patruliai, felčeriai, smalsuoliai ir net pora vietos tyrėjų. Įsitikinęs, kad tikriausiai įvykdyta žmogžudystė, jis pasirūpino teritorijos apsauga ir atitvėrė ją nuo kaimynų.

Septyniolika metų Ados policijos nuovadoje dirbantis kapitonas Denisas Smitas žinojo, ką daryti. Jis išprašė iš buto visus, išskyrus vieną detektyvą, paskui davė nurodymą policijos patruliams apeiti kaimynus ir paieškoti galimų liudytojų. Smitas nervinosi ir stengėsi nepasiduoti emocijoms. Debę jis puikiai pažinojo — jo dukra ir jaunesnioji Debės sesuo buvo geros draugės. Jis taip pat pažinojo Čarlzą Karterį ir Pegę Stilvel ir negalėjo patikėti, kad jų dukra dabar guli negyva čia, savo miegamajame ant grindų. Pasirūpinęs, kad nusikaltimo vieta būtų neprieinama pašaliniams, jis ėmėsi tirti butą.

Stiklo šukės laiptų aikštelėje buvo pasklidusios nuo išdaužto fasadinių durų langelio, jos blizgėjo abiejose pusėse — tiek viduje, tiek išorėje. Mažajame kambarėlyje kairėje stovėjo sofa, pagalvėlės nuo jos buvo išmėtytos po visą kambarį. Tiesiai priešais sofą gulėjo nauji naktiniai marškiniai, prie kurių tebekabojo „Wal-Mart“ etiketė. Paskui jis pasidomėjo užrašu ant sienos kitoje kambario pusėje ir netrukus suprato, kad jis užrašytas nagų laku. „Kitas mirs Džimis Smitas.“

Jis pažinojo Džimį Smitą.

Virtuvėje, ant nedidelio balto kvadratinio staliuko, detektyvas išvydo dar vieną užrašą, iškeverzotą tikriausiai kečupu: „Neeškok musu ir nieko.“ Ant grindų šalia staliuko gulėjo džinsai ir pora batų. Greitai paaiškės, kad Debė jais avėjo išvakarėse.

Tada jis nuėjo į miegamąjį, kurio durys buvo iš dalies užtvertos lova. Langai atviri, užuolaidos atitrauktos, kambaryje šalta. Prieš mirtį čionai vyko žūtbūtinė kova; po visą miegamąjį mėtėsi drabužiai, paklodės, antklodės, gyvūnų iškamšos. Atrodė, kad nieko nėra savo vietoje. Pasilenkęs prie Debės kūno detektyvas Smitas išvydo dar vieną žudiko paliktą pranešimą. Jai ant nugaros buvo matyti bebaigiantys nudžiūti tikriausiai taip pat kečupu užrašyti žodžiai: „Diukas Gremas“.

Jis pažinojo ir Diuką Grehamą.

Po mirusiąja gulėjo elektros laidas ir kaubojiškas diržas didele sidabrine sagtimi. Jos centre — išgraviruotas Debės vardas.

Ados policijos nuovados pareigūnui Maikui Kysveteriui fotografuojant nusikaltimo vietą, Smitas pradėjo rinkti įkalčius. Ant nužudytosios, grindų, lovos ir iškamšų jis rado plaukų. Kruopščiai surinkęs kiekvieną plaukelį, sudėjo juos į susuktus popieriaus lapus, ant kiekvieno iš jų užrašęs, kurioje vietoje jie rasti.

Jis rūpestingai surinko paklodes, užvalkalus, antklodes, elektros laidą ir diržą, porą suplyšusių moteriškų kelnaičių, kurios buvo numestos vonios kambaryje, kelias gyvūnų iškamšas, pakelį „Marlboro“ cigarečių, tuščią „7-Up“ skardinę, plastikinį šampūno indelį, nuorūkas, stiklinę iš virtuvės, telefoną ir kuokštą plaukų iš po nužudytosios, prisegė prie jų etiketes ir sudėjo į krepšį. Ne per toliausiai nuo Debės gulėjo į paklodę įvyniotas „Del Monte“ kečupo buteliukas. Jį taip pat įsidėjo į krepšį — vėliau perduos valstijos kriminalistikos laboratorijai. Kamštelio niekur nesimatė, bet jį vėliau suras medicininę ekspertizę atliksiantis specialistas.

Baigęs rinkti įkalčius detektyvas Smitas pradėjo pirštų atspaudų paėmimo procedūrą, kurią buvo atlikęs jau begalę kartų įvairiose nusikaltimų vietose: apibarstė milteliais abi fasadinių durų puses, langų rėmus, visus medinius miegamojo paviršius, virtuvės staliuką, didesnes stiklo šukes, telefoną, durų ir langų apvadus, netgi kieme stovėjusį Debės automobilį.

Garis Rodžersas buvo Oklahomos valstijos nusikaltimų tyrimų biuro (OVNTB) agentas ir gyveno Adoje. Apie 12.30 atvykęs į butą susitiko su Denisu Smitu, kuris trumpai supažindino su situacija. Jie buvo draugai, kartu ištyrę ne vieną nusikaltimą.

Miegamajame Rodžersas atkreipė dėmesį į nedidelę kraujo dėmę pietinės kambario sienos apačioje, šiek tiek aukščiau grindjuostės, prie pat elektros lizdo. Vėliau, išnešus mirusiosios kūną, jis paprašė kito policininko, Riko Karsono, išpjauti keturių colių kvadratinį „Sheetrock“ plokštės segmentą su kraujo dėme.

Denisui Smitui ir Gariui Rodžersui pasidalijus savo pirmais pastebėjimais paaiškėjo, kad abu įtaria žudiką buvus ne vieną. Chaosas nusikaltimo vietoje, taip pat tai, kad ant Debės kulkšnių ir riešų nesimatė surišimo žymių, didelė žaizda galvoje, giliai į burną sugrūstas frotinis audinys, nubrozdinimai ant šonų ir rankų, laidas ir diržas leido daryti išvadą, kad vienam žudikui viso to buvo per daug. Debė nebuvo smulkutė — jos ūgis siekė penkias pėdas ir aštuonis colius, o svoris — 130 svarų. Ji niekam nenusileisdavo, tad dėl savo gyvybės būtų kovojusi iš paskutiniųjų.

Trumpai apžiūrai atvyko ir vietinis medicinos ekspertas, gydytojas Laris Kartmelas. Pirminė jo išvada: mirties priežastis — pasmaugimas. Jis davė leidimą išnešti mirusiosios kūną, kuris buvo perduotas Tomui Krisvelui, vietos laidojimo namų savininkui. Pastarojo katafalku lavonas išvežtas į valstijos medicinos ekspertizės biurą Oklahoma Sityje, o 18.25 patalpintas šaldymo kameroje.

Detektyvas Smitas ir agentas Rodžersas grįžo į Ados policijos nuovadą, kur susitiko su Debės Karter tėvais. Juos guosdami, jie užsirašinėjo vardus. Draugių ir draugų, kolegų, priešų, buvusių darbdavių ir visų, kurie tik pažinojo Debę ir galėjo suteikti informacijos, susijusios su jos mirtimi. Sąrašui ilgėjant, Smitas su Rodžersu išsiuntinėjo šaukimus ją pažinojusiems vyrams. Jų reikalavimas buvo paprastas: atvykite į policijos nuovadą pirštų atspaudų, seilių ir galvos bei gaktos plaukų poėmiui.

Neatsisakė nė vienas. Vienas iš pirmųjų savo noru parodymus davė Maikas Karpenteris, „Coachlight“ apsaugininkas, matęs Debę automobilių stovėjimo aikštelėje su Glenu Goru maždaug pusvalandis po vidurnakčio. Pavyzdžių poėmiui netrukus prisistatė ir dar vienas Debės susitikimo su Goru liudytojas Tomis Gloveris.

Gruodžio aštuntąją, apie 19.30, Glenas Goras atvyko į klubą „Pas Haroldą“, kur jam pagal grafiką reikėjo leisti muzikos įrašus ir prižiūrėti barą. Klube sukiojosi vos vienas kitas lankytojas, ir Goras, pasiteiravęs, kodėl tiek mažai žmonių, išgirdo apie žmogžudystę. Daugelis nuolatinių klientų ir netgi kai kurie Haroldo darbuotojai tuo metu policijos nuovadoje atsakinėjo į jiems užduodamus klausimus ir davė pirštų atspaudus.