Джон Гришэм - Nekaltasis

Ronas tapo nuolatiniu, bet ne itin pageidaujamu lankytoju.

2001-ųjų spalio dvidešimt devintąją Ronas davė parodymus byloje dėl jo iškelto ieškinio. Oklahoma Sičio stenografuotojo kontoroje, kabinete, į kurį turėjo atvykti vietos įžymybe tapęs Ronas, buvo susirinkę daug nekantravusių jį apklausti teisininkų.

Po kelių bendro pobūdžio klausimų pirmasis gynybos advokatas kreipėsi į Roną:

— Ar jūs vartojate kokius nors vaistus?

— Taip.

— Ar šie vaistai, kuriuos vartojate, yra paskirti gydytojo?

— Taip, gydytojo.

— Gal jūs turite sąrašą arba informaciją apie vaistus, kuriuos gėrėte šiandien?

— Aš žinau, ką vartoju.

— Ką būtent?

— Aš vartoju depakotą, 250 miligramų, keturis kartus per dieną; zypreksą, vakare, kartą per dieną; velbutriną kartą per dieną.

— O ar jums žinoma, kodėl gydytojas juos išrašė?

— Be abejo. O depakotas vartojamas esant nuotaikos svyravimams, velbutrinas — nuo depresijos, o zypreksas — kai girdimi garsai, vargina haliucinacijos.

— Ačiū. Mus šiandien domina jūsų vartojamų vaistų poveikis atminčiai. Ką jūs pats apie tai manote?

— Hm, nežinau. Tai kad jūs manęs dar neprašėte nieko prisiminti...

Apklausa užsitęsė keletą valandų ir Roną labai išvargino.

Bilas Petersonas, kaip kaltinamasis, pateikė prašymą išnagrinėti bylą skubos tvarka. Tai buvo įprasta teisinė gudrybė, tikintis, kad teismas ieškinį panaikins.

Ieškovai tvirtino, kad Petersonas neteko teisinio neliečiamumo statuso tuo metu, kai jis, užuot vykdęs prokuroro funkcijas, pats ėmė nagrinėti Debės Karter nužudymo bylą. Denisas Fricas ir Ronas Viljamsonas nurodė du faktus, patvirtinančius, kad Petersonas sufabrikavo įkalčius.

Pirmasis buvo raštiškas Gleno Goro parodymas, kuriuo jis pareiškė, kad Bilas Petersonas, atėjęs į jo kamerą Pontotoko apygardos tardymo izoliatoriuje, grasino jam atkeršysiąs, jei jis nesutiks liudyti prieš Roną Viljamsoną. Pasak Goro, Petersonas užsiminęs, kad jam būsią geriau, jei niekas nesužinosiąs apie jo pirštų atspaudus, „rastus Debės Karter bute“, ir pagrasinęs „pareikšiąs jam kaltinimą nužudžius Karter“.

Antrasis faktas, kurį ieškovai nurodė kaip įrodymą, kad kaltintojas sufabrikavo įkalčius, buvo pakartotinis Debės Karter delno atspaudo tyrimas. Pats Petersonas buvo pripažinęs, kad 1987-ųjų sausio mėnesį jis susitiko su Džeriu Petersu, Lariu Mulinsu ir Ados policijos nuovados tyrėjais ir aptarė delno atspaudo klausimą. Petersonas tąsyk pareiškęs, kad „jis netrukus pričiupsiąs“ žudiką, ir pasiūlęs, praėjus ketveriems su puse metų, ekshumuoti nužudytosios palaikus ir pakartotinai paimti delnų atspaudus.

(Ronui ir Denisui atstovavę advokatai buvo pasamdę pirštų atspaudų ekspertą Bilą Beilėjų, kuris nustatė, jog Mulinsas su Petersu, pakartoję tyrimą, priėjo kitokią išvadą nei prieš tai todėl, kad antruoju atveju tyrė visai kitas delno sritis. Atlikęs savo tyrimą, Bedėjus kategoriškai pareiškė, kad atspaudas ant sienos visų pirma buvo likęs ne nuo Debės Karter delno.)

Federalinis teisėjas atmetė Petersono prašymą išnagrinėti bylą skubos tvarka, savo sprendimą motyvuodamas taip: „Yra rimtas pagrindas įtarti, kad Petersonas, Petersas ir Mulinsas, taip pat ir kiti atsakingi asmenys, siekdami nuosprendžio Viljamsonui ir Fricui, sistemingai fabrikavo parodymus.“

Teisėjas toliau konstatavo:

Šiuo atveju mūsų turimi netiesioginiai įrodymai leidžia manyti, kad Petersonas, veikdamas išvien su kitais bylos nagrinėjime dalyvavusiais asmenimis, pažeidė ieškovų konstitucines teises. Tai, kad bylą nagrinėjusieji asmenys pakartotinai nuslėpė išteisinamuosius parodymus, tuo tarpu kaltinamuosius parodymus akcentavo, taip pat tai, kad teismo proceso metu rėmėsi kaltinamųjų atžvilgiu galimai sufabrikuotais įkalčiais, ignoravo patikimą informaciją, leidusią pagrįstai įtarti kitus asmenis, ir naudojosi abejotinos vertės teismo medicinos tyrimų išvadomis, byloja apie atsakovų, kuriems iškeltas šis ieškinys, gerai apgalvotą veikimą siekiant konkretaus tikslo — priimti apkaltinamąjį nuosprendį Viljamsonui ir Frtizui, nors bylos nagrinėjimo metu atsakovai ne kartą galėjo įsitikinti, jog tai yra neteisinga ir nepagrįsta konkrečiais faktais.

Nutartis, priimta 2002-ųjų vasario septintąją, reiškė mirtiną smūgį atsakovams, o ieškiniui suteikė dar didesnį svorį.

Renė ne vienerius metus bandė įtikinti Anetę, kad toji išsikraustytų iš Ados. Juk žmonės visada šnairomis žiūrės į Roną, už akių apkalbėdami jo seserį. Juos atstūmė net jų bažnyčia. Dar didesnį žmonių priešiškumą sukels jų miesteliui ir apygardai iškeltas ieškinys.

Anetė sesers patarimo nepaisė, nes Ada buvo jos gimtinė. Juk brolis nekaltas. Ji išmoko nekreipti dėmesio į apkalbas ir priešiškus žvilgsnius ir gyveno kaip gyvenusi.

Tiesa, ieškinys jai nedavė ramybės. Beveik po dvejų intensyvaus ikiteisminio laikotarpio metų Markas Baretas ir Baris Sekas jautė, kad reikalai krypsta jiems palankia linkme. Derybos dėl ginčo sprendimo taikiu būdu tai nutrūkdavo, tai vėl atsinaujindavo, bet tarp advokatų ir vienoje, ir kitoje pusėje buvo aiškiai juntama, kad bus apsieita be teismo.

Tikriausiai tai buvo tinkamas metas permainoms. 2002-ųjų balandį, Adoje išgyvenusi šešiasdešimt metų, Anetė paliko savo gimtąjį miestą. Ji persikėlė į Taisą, kur gyveno jos giminaičių, o jai iš paskos veikiai pasirodė ir Ronas.

Ji labai norėjo ištraukti jį iš Normano. Jos brolis vėl stipriai gėrė, o išgėręs nemokėjo laikyti liežuvio už dantų. Jis girdavosi ieškiniu, pažintimis su advokatais, milijonais, kuriuos jis prisiteisiąs iš tų, kurie buvo jį, visiškai nekaltą, nuteisę myriop, ir taip toliau. Jis dažnai lankydavosi „Deli“ ir kituose baruose, atkreipdamas į save dėmesį žmonių, pasirengusių tapti jo geriausiais draugais, kai tik Ronas praturtėsiąs.

Jis apsigyveno pas Anetę ir greitai suprato, kad jos naujuose namuose Talsoje galios tas pats sausas įstatymas, kuris galiojo ir Adoje. Jis vėl išsiblaivė, ėmė lankytis bažnyčioje, netgi susidraugavo su jos pastoriumi. Joje veikė Biblijos studijų grupė vyrams „Šviesa paklydusiam“, kuri rinkdavo aukas misijoms į skurstančias pasaulio šalis. Lėšos šiam tikslui dažniausiai būdavo renkamos kas mėnesį rengiamose kepsnių ir bulvių vakarienėse, ir Ronas prisijungė prie maistą gaminančios komandos. Jis vyniodavo į foliją bulves kepimui ir tuo labai džiaugėsi.

2002-ųjų rudenį „nesėkmei pasmerktas“ ieškinys buvo nutrauktas taikiu šalių susitarimu, atsakovui sutikus sumokėti kelių milijonų dolerių kompensaciją. Saugodami savo karjerą ir savimeilę, visas pulkas atsakovų atkakliai siūlė taikų ginčo sprendimo būdą, be teismo įsikišimo, sutikdami kartu su savo draudimo kompanijomis atlyginti žalą ir sumokėti stambią pinigų sumą, bet mainais reikalaudami atleisti juos nuo viešo savo kaltės pripažinimo. Slaptas sandėris federalinio teismo sprendimu buvo padėtas saugoti į seifą.

Sandėrio detalės greitai tapo populiariausia pokalbių tema Ados užkandinėse, juolab kad miestelio taryba buvo priversta atskleisti visuomenei faktą, jog žalai atlyginti iš rezervinio fondo buvo atseikėta 500 000 dolerių. Gandams sklandant, išmokėtos kompensacijos suma varijavo atsižvelgiant į kavinę, tačiau buvo visuotinai sutariama, kad ji neviršijo penkių milijonų. Ada Evening News redakcija, neįvardydama informacijos šaltinio, nurodė būtent tokią sumą.

Kadangi įtarimai Ronui ir Denisui oficialiai nebuvo panaikinti, daugelis padorių Ados gyventojų ir toliau tikėjo, kad tiedu tikrai prikišę nagus prie žmogžudystės. O tai, kad jie iš savo nusikaltimo dar ir pralobo, kėlė dar didesnį pasipiktinimą.