Morgan Peck - Melo žmonės

Ką reiškia Džordžo sudarytas sandėris: ar tai tik dar vienas neurozės požymis, ar lemiamas jo egzistencijos momentas, turintis pasaulinę svarbą?

Šioje knygoje nesiekiu sumenkinti medicininio vertinimo. Iš visų galimų vertinimo modelių – o jų yra daug – jis ir toliau išlieka veiksmingiausias psichinės ligos pažinimo būdas. Tačiau kartais tam tikrais atvejais geriau tinka kiti metodai.

Tuomet tenka rinktis, koks bus mūsų požiūris. Džordžui papasakojus apie sandėrį su velniu, turėjau apsispręsti, ar tai laikyti tik dar vienu tipiniu neurozės simptomu, ar moralinių vertybių krizės ženklu. Jei būčiau vertinęs medicininiu požiūriu, man nebūtų tekę imtis jokių skubių veiksmų, jei moraliniu – Džordžo ir viso pasaulio labui iš paskutiniųjų turėjau stengtis išspręsti šią moralinę dilemą. Kurį kelią rinktis? Apsisprendęs Džordžo sandėrį (nesvarbu, kad jis buvo sudarytas vien mintyse) laikyti nemoraliu ir labai aiškiai jam parodęs viso šio reikalo amoralumą, be jokios abejonės, pasirinkau dramatiškesnį kelią. Manau, kad bendra taisyklė yra tokia: jei tam tikru momentu privalome apsispręsti, kuriuo keliu eiti, tikriausiai turėtume rinktis dramatiškiausią, t. y. tą, kuris konkretų nagrinėjamą įvykį padaro nepaprastai reikšmingą.

Vis dėlto vienpusiškai vertinti kokį nors klausimą netikslinga ir nepatartina. Mes, gyvenantys Šiaurės Amerikoje, žiūrėdami į mėnulį įžvelgiame žmogaus siluetą. Kažkur girdėjau, kad gyvenantieji Centrinėje Amerikoje, mato kiškį. Kurie teisūs? Be abejo, ir tie, ir kiti, nes požiūrio skirtumus lemia kultūrinės ir geografinės aplinkybės. Įvairūs vertinimo modeliai – tai tik skirtingi požiūriai. Juk norėdami kuo daugiau sužinoti apie mėnulį – ar bet kurį kitą reiškinį, – privalome informaciją apie jį vertinti kuo įvairesniais požiūriais.

Todėl šioje knygoje stengsiuosi pateikti įvairiapusį vertinimą. Skaitytojus, kurie mėgsta aiškumą ir paprastumą (arba pernelyg supaprastintą informaciją), tai gali trikdyti. Tačiau nagrinėjant šią temą reikia daugiau nei vien paviršutiniško aiškumo. Žmogiškasis blogis pernelyg svarbus, kad pakaktų vienpusio požiūrio. Be to, tai pernelyg platus gyvenimiškas reiškinys, kurio neįmanoma įsprausti į siauro vertinimo rėmus. Ir iš tiesų, jis yra toks fundamentalus, kad pats savaime neišvengiamai tampa paslaptingas. Mes niekada iki galo nesuvoksime fundamentalių realybės dėsnių, ir tik kai kuriuos iš jų galbūt pavyks pažinti geriau. Nors iš tikrųjų, kuo labiau į juos gilinamės, tuo aiškiau matome, kad jų nesuprantame, o jų paslaptingumas ima kelti pagarbią baimę.

Tai kokia prasmė bandyti visa tai suvokti? Jau vien toks klausimas skamba nihilistiškai, lyg nuo neatmenamų laikų girdimas velnio balsas. [10] Visuose pasakojimuose apie egzorcizmo atvejus demoniški balsai ištisai perša vienokias ar kitokias nihilistines mintis. Kodėl reikia kažką daryti ar kažko mokytis? Ogi paprasčiausiai todėl, kad daug geriau – ir maloniau, ir naudingiau – bent šį tą žinoti apie tai, kas esame, nei bejėgiškai kapanotis aklinoje tamsoje. Iki galo negalime nei suvokti šio reiškinio, nei kaip nors jo pakeisti, tačiau, kaip teigė J. R. R. Tolkienas: „Mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva. Ne mes nuspręsime, kokiu oru jie kvėpuos.“ [11] J. R. R. Tolkien, Karaliaus sugrįžimas , Alma littera, 2008.

Taigi, mokslas kaip įmanydamas stengiasi išsiaiškinti pasaulio paslaptis. Pamažu ir mokslininkai pradeda susitaikyti su mintimi, kad požiūris turi būti visapusiškas. Fizikų nebeglumina mintis, kad šviesa vienu metu yra ir dalelė, ir banga. Psichologijoje vertinant reiškinius laikomasi įvairiausių požiūrių: biologinio, psichologinio, psichologinio-biologinio, sociologinio, socialinio-biologinio, froidistinio, racionaliojo ir emocinio, bihevioristinio, egzistencinio ir t. t. Ir nors mokslui reikia šviesių protų, kurie sugebėtų sukurti vieną vertinimo modelį, leidžiantį geriausiai suvokti reiškinių esmę, pacientui, kuris nori būti kuo geriau suprastas, reikėtų ieškotis tokio gydytojo, kuris sugebėtų į žmogaus sielos paslaptis pažvelgti įvairiais aspektais.

Vis dėlto mokslinės pažiūros dar nėra labai plačios. Skyrius „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent todėl, kad mes dar neturime pakankamai mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, kad jas jau būtų galima vadinti psichologija. Kodėl taip nutiko? Blogio samprata jau tūkstančius metų yra svarbiausia religinių doktrinų tema, tačiau psichologijos mokslas jos beveik nenagrinėja, nors atrodo, kad ši sritis turėtų būti ypač aktuali. Tokią keistą padėtį iš esmės lėmė tai, kad mokslinės ir religinės pažiūros lig šiol buvo laikomos visiškai nesuderinamomis – tarsi aliejus ir vanduo, tarpusavyje nesimaišantys ir nesusiliejantys.

Septyniolikto amžiaus pabaigoje, kai paaiškėjo, kad istorija su Galilei neigiamai atsiliepė ir mokslui, ir Bažnyčiai, abi šios institucijos sudarė nerašytą susitarimą dėl nebendravimo. Pasaulis buvo gana dirbtinai padalytas į gamtinį ir antgamtinį. Religija pritarė, kad gamtinis pasaulis – išskirtinai mokslininkų veiklos sritis, o mokslas, savo ruožtu, sutiko nesikišti į dvasinius reikalus, arba, tiksliau tariant, į moralinių vertybių sritį. Ir išties, buvo laikoma, kad mokslas neturi nieko bendro su moralės dalykais.

Tad pastaruosius tris šimtus metų tarp mokslo ir Bažnyčios buvo didelė takoskyra. Tokios skyrybos, po kurių abipusis bendravimas kartais būdavo lydimas dygių pašaipų, nors dažniau neįtikėtinai taikus, lėmė, kad blogio problemos gvildenimas tapo vien dvasinių mąstytojų užsiėmimu. Neskaitant kelių išimčių, mokslininkai net nebandė domėtis, kaip sekasi ieškoti šios problemos sprendimo, ir taip elgėsi vien vedami įsitikinimo, kad mokslas neturi turėti nieko bendro su moralinėmis vertybėmis. Jau pats žodis „blogis“ pirmiausia turi būti apibrėžtas vertybiniu požiūriu, vadinasi, griežtai nuo vertybių atsiribojęs mokslas net negali šio klausimo nagrinėti.

Vis dėlto dabar viskas keičiasi. Mokslas, nepripažįstantis religinių vertybių ir tiesų, galų gale nuvestų į pasauline branduoline katastrofa pasibaigsiančias ginklavimosi varžybas. Jei Bažnyčia visiškai atsisakytų mokslui būdingų abejonių ir kritiško žvilgsnio, ji virstų Rasputino beprotybės apimtu Džonstaunu [12] Buvusi religinė bendruomeninė gyvenvietė šiaurės vakarų Gajanoje, kurioje 1978 m. nusižudė 913 gyventojų. (Vert. past.) . Dėl įvairiausių priežasčių mokslas ir Bažnyčia daugiau nebegali gyvuoti atskirai. Šiandien yra daugybė neišvengiamo jų suartėjimo priežasčių. Viena iš jų – ir pati blogio problema. Suartėjimo būtinybė tokia didelė, kad net ir pats mokslas jau nebelaiko savęs atsietu nuo moralinių vertybių. Šis abipusis susitaikymas prasidėjo praeitame dešimtmetyje [13] XX a. aštuntajame dešimtmetyje. (Vert. past.) , ir tai išties yra pats įdomiausias dvidešimto amžiaus pabaigos intelektinių procesų raidos reiškinys.

Mokslas ilgai šalinosi blogio temos, nes kitaip būtų tekę aiškintis nepaprastai didelę paslaptį. Tai nereiškia, kad mokslininkų netraukia paslaptys, tačiau jų požiūris ir moksliniai tyrimo metodai paprastai apsiriboja kuria nors siaura sritimi. Jų stilius – analitinė veikla, kurią „valdo“ kairysis smegenų pusrutulis. Paprastai vienu metu jie susitelkia į konkrečių, nedidelių tyrimo objektų nagrinėjimą ir bando daugiau sužinoti apie kiekvieną iš jų. Jiems geriau aiškintis mažas, o ne dideles paslaptis.