Morgan Peck - Melo žmonės

Frommo darbai remiasi kai kurių Trečiojo reicho nacių lyderių elgsenos ir holokausto tyrimais. Jo darbas pranašesnis už manąjį tuo, kad istoriniu požiūriu jo tyrimo objektai neabejotinai gali būti įvardijami kaip blogio skleidėjai. Tačiau kartu tai yra ir jo darbo trūkumas: kadangi jam niekuomet neteko iš tikrųjų bendrauti su savo tyrimų objektais ir kadangi jie visi buvo įtakingi politiniai veikėjai tam tikro laikmečio ir tam tikrų kultūrinių aplinkybių nulemtoje santvarkoje, susidaro įspūdis, kad tikrai blogi žmonės gyveno „kažkur“ ir „kažkada“. Skaitytojui gali pasirodyti, kad tikrajam blogiui nėra vietos kaimynystėje gyvenančios trijų vaikų motinos namuose arba gatvės gale stovinčios bažnyčios diakono gyvenime. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad blogų žmonių yra tikrai nemažai, ir iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nesiskiria nuo mūsų.

Garsusis žydų teologas Martinas Buberis skyrė dvi mitų apie blogį rūšis. Pirmoji – tai pasakojimai apie žmones, kuriems kyla didžiulė grėsmė patekti į blogio pinkles, antra rūšis – apie tuos, kurie jau pateko į šias pinkles ir kuriuos absoliutus blogis pasiglemžė ir visiškai užvaldė [25] Good and Evil , p. 139–140. .

Džordžo atvejis – tikra gyvenimiška istorija, prilygstanti pirmos rūšies mitui. Jis dar netapo blogu žmogumi, tačiau trūko nedaug. Jo sandėris su velniu buvo lūžio taškas jo moraliniame gyvenime. Jei šio sandėrio jis nebūtų nutraukęs, būtų leidęs blogiui save užvaldyti. Tačiau jis dar nebuvo pasiekęs tos ribos ir, kamuojamas kaltės jausmo, sugebėjo atsitraukti.

Dabar susipažinkime su pora, kurie, kaip ir Frommo tyrimo subjektai, priklauso antrajam tipui. Tai žmonės, peržengę ribą ir pasidavę absoliučiam blogiui, iš kurio galbūt net neįmanoma išsivaduoti.

Buvo vasaris. Tuo metu, įpusėjęs savo pirmuosius specializuotų psichiatrijos studijų metus, dirbau ligoninėje. Penkiolikmetis Bobis, kuriam buvo diagnozuota depresija, į ligoninės skubios pagalbos skyrių buvo atvežtas iš vakaro. Dar prieš pirmą kartą susitikdamas su Bobiu perskaičiau, ką ligos kortelėje buvo užrašęs ligoninės priimamojo psichiatras:

Vyresnysis Bobio brolis Stiuartas nusižudė praėjusių metų birželį, būdamas šešiolikos. Jis paleido šūvį sau į galvą iš 22 kalibro graižt-vinio šautuvo. Iš pradžių atrodė, kad po savo vienintelio brolio mirties Bobis jaučiasi gana gerai. Tačiau rugsėjį, prasidėjus mokslo metams, jo rezultatai smarkiai suprastėjo. Anksčiau mokydavęsis vien B pažymiais, dabar gauna vien neigiamus vertinimus. Dar prieš Padėkos dieną buvo akivaizdu, kad jis apimtas sunkios depresijos. Jo tėvai, kurie, atrodo, labai sunerimę, bandė su juo pasikalbėti, bet jis darėsi vis uždaresnis. Po Kalėdų dar labiau užsisklendė savyje. Nors anksčiau Bobis niekuomet nesielgdavo chuliganiškai, vakar pats vienas pavogė automobilį ir (neturėdamas jokios vairavimo patirties) jį sudaužė, tad buvo sulaikytas policijos. Numatyta jo teismo posėdžio data – kovo dvidešimt ketvirtoji. Dėl jauno amžiaus jis buvo patikėtas tėvų priežiūrai. Jiems rekomenduota nedelsiant kreiptis į psichiatrą.

Padėjėjas atvedė Bobį į mano kabinetą. Jo kūno sudėjimas buvo kaip ir daugumos penkiolikmečių berniukų, kurie vos prasidėjus paauglystei staiga išstypsta, – ilgos, ištįsusios ir pagalius primenančios rankos ir kojos, prakaulus kūnas, kuris dar nebuvo pradėjęs stambėti. Jam visiškai netinkantys drabužiai buvo sunkiai nusakomi. Kiek per ilgi, neplauti plaukai krito jam ant akių, dėl to jo veidą buvo sunku įžiūrėti, ypač kai dar ir žvilgsnis buvo įsmeigtas į grindis. Paspaudžiau jo suglebusią plaštaką ir mostu pakviečiau sėstis.

– Aš – daktaras Pekas, Bobi, – tariau. – Būsiu tavo gydytojas. Kaip jautiesi?

Netardamas nė žodžio Bobis spoksojo į grindis.

– Ar naktį gerai miegojai? – paklausiau.

– Gal gerai, – sumurmėjo Bobis. Jis pradėjo krapštyti kažkokią žaizdelę ant plaštakos. Pastebėjau, kad ant abiejų dilbių ir plaštakų tokių žaizdelių buvo daugybė.

– Ar tau čia baisu?

Tyla. Bobis jau buvo gana smarkiai prakrapštęs žaizdą. Mintyse susiraukiau matydamas, kaip jis žaloja savo kūną.

– Beveik visi nervinasi pirmą kartą patekę į ligoninę, – pasakiau, – bet pamatysi, kad nieko tau čia nenutiks. Papasakok, kaip čia atsiradai.

– Mane atvežė tėvai.

– Kodėl?

– Nes pavogiau automobilį, o policijoje sakė, kad man reikia čia atvažiuoti.

– Policija tau turbūt neliepė važiuoti į ligoninę, – pasitikslinau. – Jie tik pasiūlė apsilankyti pas gydytoją. O vakar vakare tave apžiūrėjusiam gydytojui pasirodė, kad tavo būklė tokia rimta, jog geriau likti ligoninėje. Kaip sugalvojai pavogti tą automobilį?

– Nežinau.

– Pavogti automobilį ne taip jau paprasta, ypač jei esi vienas, nemoki vairuoti ir net neturi vairuotojo pažymėjimo. Turbūt taip pasielgei dėl kažkokios labai svarbios priežasties. Ar galėtum pasakyti, kodėl?

Jokio atsakymo. Tiesą sakant, nieko ir nesitikėjau. Į bėdą pakliuvę penkiolikmečiai vaikinai, pirmą kartą bendraujantys su psichiatru, paprastai nebūna labai šnekūs, ypač jei jie dar apimti depresijos. Bobis aiškiai buvo paskendęs gilioje depresijoje. Kol bendravome, man pavyko keletą kartų pažvelgti jam į akis, kai jis užsimiršęs pakėlė žvilgsnį nuo grindų. Tai buvo bukas, negyvas žvilgsnis. Nei akyse, nei lūpose nebuvo nė lašo gyvybės. Tokias veido išraiškas buvau matęs filmuose apie koncentracijų stovyklų siaubą išgyvenusius kalinius arba apie išsigelbėjusius iš gamtos stichijų, kai jie suvokia, kad namai sugriauti, o šeima žuvusi: apkvaitęs, apatiškas ir beviltiškas žvilgsnis.

– Ar tau liūdna? – paklausiau.

– Nežinau.

„Turbūt kad nežino“, – pagalvojau. Vos įžengę į paauglystę vaikai tik mokosi suvokti savo jausmus. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau jie trikdo ir tuo sunkiau juos apibūdinti.

– Man atrodo, kad tau tikrai yra dėl ko liūdėti, – tariau. – Žinau, kad praeitą vasarą nusižudė tavo brolis Stiuartas. Ar buvote artimi?

– Taip.

– Papasakok, ką veikdavote.

– Kad nėra ką pasakoti.

– Jo mirtis tave turbūt labai nuliūdino ir sutrikdė, – pasakiau.

Bobis nieko neatsakė. Gal tik kiek intensyviau ėmė krapštyti vieną iš daugybės žaizdų ant dilbio. Matėsi, kad per šį pirmą mudviejų susitikimą jam dar per anksti kalbėti apie brolio savižudybę. Nutariau apie tai kol kas neklausinėti.

– O tavo tėvai? – paklausiau. – Ką galėtum apie juos papasakoti?

– Jie manimi rūpinasi.

– Labai gerai. O kaip rūpinasi?

– Vežioja mane į skautų stovyklas.

– Tai puiku, – pasakiau. – Juk tėvai taip ir turi elgtis, jei tik turi galimybę. Ar gerai su jais sutari?

– Gerai.

– Nesipykstate?

– Kartais su jais elgiuosi bjauriai.

– Pavyzdžiui, kaip?

– Juos skaudinu.

– Kaip skaudini, Bobi? – klausinėjau toliau.

– Pavyzdžiui, įskaudinau, kai pavogiau automobilį, – atsiliepė Bobis, o jo balse išgirdau ne pasididžiavimą savo poelgiu, bet juodą neviltį ir didžiulį nuovargį.

– Kaip manai, gal automobilį ir pavogei tam, kad juos įskaudintum?

– Ne.

– Man irgi atrodo, kad nenorėjai jų skaudinti. Ar gali prisiminti, kaip dar esi įskaudinęs tėvus?

Bobis neatsakė. Užsitęsus tylai tariau:

– Na, tai?

– Tiesiog žinau, kad juos įskaudinau.

– Bet iš kur žinai? – klausinėjau.

– Nežinau.