Morgan Peck - Melo žmonės

Šia knyga siekiu paskatinti daug rimčiau susimąstyti apie žmogaus gyvybės svarbą, o tuo pačiu ir apie žmogiškąjį blogį, kad galėtume jį suprasti visais įmanomais būdais, net ir pasitelkę mokslo metodus. Stengiuosi parodyti, kaip atpažinti blogį ir pamatyti visas šlykščias jo apraiškas realiame gyvenime. Tai nėra liguistas siekis. Kaip tik priešingai. Stengiuosi tik dėl to, kad galėtume „turėti apsčiai gyvenimo“. Vienintelė priežastis, dėl kurios reikia stengtis atpažinti žmogiškąjį blogį, – kad, kai tik įmanoma, nuo jo išvaduotume žmogų, o kai neįmanoma (taip nutinka dažniausiai), tą blogį mėgintume suprasti dar geriau, išmoktume jį išnaikinti tam tikrais atvejais ir galų gale visas šlykščias jo apraiškas apskritai nušluotume nuo žemės paviršiaus.

Turėtų būti aišku, kad kalbėdamas apie tai, jog būtina kurti blogio psichologiją, nesiūlau nei gilintis į blogį abstrakčiai, nei kurti abstrakčios psichologijos šakos, bedvasės ir atsietos nuo gyvenimiškų vertybių. Mums nepavyks suprasti ligos esmės, jei neturėsime tikslo jos išgydyti, nebent būtume kokios nors nacių ideologijos propaguotojai. Blogio psichologija privalo turėti gydomąjį poveikį.

Gijimas prasideda nuo meilės. Tai – meilės įrodymas. Mylimas žmogus sveiksta. Kai meilės nėra, gijimas sulėtėja, o gal ir visai sustoja. Paradoksalu, bet blogio psichologija turi skleisti meilę. Ji privalo būti sklidina gyvenimo meilės. Kiekviename žingsnyje turi jaustis, kad ja šlovinama ne tik meilė tiesai, bet ir meilė gyvenimui – šiluma, šviesa, juokas, spontaniškumas, džiaugsmas, atidumas ir žmogiškas rūpestingumas.

Galbūt taip jau pradedu „teršti“ mokslą. Mielai tą darysiu ir toliau. Jei nenorime, kad moksliniu pagrindu kuriama mano siūloma psichologijos koncepcija virstų negyva, sustabarėjusia doktrina, kuri pati savaime gali tapti blogiu, bet norime, kad būtų turtinga, išmoninga ir pulsuojanti gyvybe, privalome pasistengti, kad joje būtų daug tų dalykų, kurie paprastai laikomi nesuderinamais su moksline sritimi. Pavyzdžiui, ją kuriant reikia nepamiršti literatūros, ir ypač mitologinių pasakojimų. Ilgus amžius kovodami su blogiu, sąmoningai ar ne žmonės perkėlė savo patirtį į mitinius pasakojimus. Mitologija slepia didžiulius tokios patirties klodus, kuriuos mes ir toliau turtiname. Štai, pavyzdžiui, neseniai išpopuliarėjusioje Tolkieno trilogijoje Hobitas ir Žiedų valdovas veikiantis Golumo personažas yra turbūt tiksliausiai kada nors pavaizduotas blogio įsikūnijimas. [20] J. R. R. Tolkien, Hobitas , Alma littera, 2012, Žiedų valdovas , 2014. Šių knygų autorius, literatūros profesorius J. R. R. Tolkienas, blogį tikrai išmanė ne prasčiau nei bet kuris psichiatras ar psichologas.

Pažvelgę priešinga kryptimi, pripažintume, kad nagrinėjant blogį reikia taikyti ir „tikro“ mokslo metodus: ne tik Rorschacho testus [21] Psichodiagnostinė metodika. (Vert. past.) , bet ir pažangiausius biocheminių tyrimų metodus ar pažangiausias paveldimumo dėsnių statistines analizes. Vienas redaktorius, peržvelgęs pirmą knygos rankraščio versiją, šūktelėjo: „Nieko sau, Skoti, tikiuosi, nebandysi teigti, kad blogį lemia genetiniai, biocheminiai ar fizikiniai procesai.“ Vis dėlto tas pats redaktorius puikiai žinojo, kad jau nustatyta, jog beveik visos ligos kyla ir dėl emocinių, ir dėl fizinių priežasčių. Solidus mokslas – solidi psichologija – negali būti siaurų pažiūrų. Reikia ieškoti visomis kryptimis, nes kiekviena smulkmena gali būti reikšminga.

Galų gale ne mažiau svarbu, kad blogio psichologija turėtų ir religinį pagrindą. Taip sakydamas neturiu omenyje, kad būtina remtis konkrečia teologijos doktrina, tačiau manau, kad privalome pasinaudoti ne tik geriausia visų religinių krypčių patirtimi, bet ir pripažinti antgamtinio pasaulio tikrumą. Be to, kaip jau minėjau anksčiau, šis mokslas turi būti persunktas meile ir pagarba gyvybei. Negalima jo paversti vien pasaulietine psichologija.

Egzistuoja daugybė įvairių teologinių blogio sampratų. Jas visas tikriausiai vienija tai, kad žmogiškasis blogis, pavyzdžiui, žudymas, aiškiai neatskiriamas nuo natūraliai kylančio blogio, pavyzdžiui, gaisrų, potvynių ir žemės drebėjimų sukeltos mirties ar sunaikinimo. Vienas mano draugas, žinodamas, kad rašau knygą apie blogį, pasakė: „Galbūt tu galėsi padėti man suprasti, kodėl mano sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi.“ Negaliu to padaryti. Rabino Haroldo S. Kushnerio knygoje Kai nelaimės aplanko gerus žmones [22] Harold S. Kushner When Bad Things Happen to Good People , Schocken Books, 1981. turbūt išsamiausiai nagrinėjama natūralaus blogio tema. Šioje knygoje bus kalbama tik apie žmogiškąjį blogį, daugiausia dėmesio skiriant „blogiems“ žmonėms.

Suprantama, ši tema nebus išnagrinėta iki galo. Nesiekiu mokslinio tikslumo ar išsamumo, tačiau kiek įmanoma noriu bendrai aprėpti šios temos esmę, kad paskatinčiau toliau moksliškai gilintis į šią sritį ir ieškoti atsakymų į visus klausimus. Nors kituose religiniuose tikėjimuose yra daug vertingos medžiagos blogio psichologijos kūrėjams, bandydamas plėtoti šią psichologijos sritį, remsiuosi tik krikščioniškomis pažiūromis. [23] Skiriamos trys pagrindinės šiuo metu egzistuojančios teologinės blogio sampratos. Pirmoji – tai nedualistinė hinduizmo ir budizmo doktrina, kurioje blogis suvokiamas tiesiog kaip kita medalio pusė. Kur yra gyvybė, turi būti ir mirtis, kas auga, turi ir sunykti, kas sukuriama – sunaikinama. Todėl ši nedualistinė doktrina teigia, kad gėrio ir blogio takoskyra – tai iliuzija. Toks požiūris rado atgarsį tariamose krikščioniškos pakraipos sektose, kaip antai krikščioniškojo mokslo bažnyčioje ir neseniai išpopuliarėjusioje stebuklingo mokymo bendruomenėje, nors krikščionių teologai tokius teiginius vadina šventvagiškais. Pagal antrąją sampratą teigiama, kad blogis yra gėrio priešprieša, bet irgi Dievo kūrinys. Kad galėtume vadovautis laisva valia (kurią Dievas mums būtinai turi suteikti, kad būtume sukurti pagal jo atvaizdą), turi būti ir galimybė klysti, ir todėl turi būti sąlygos blogiui egzistuoti. Šią blogio sampratą, kurią aš vadinu integruotu dualizmu, palaikė Martinas Buberis, blogį palyginęs su „mielėms tešloje“ – tai Dievo pridėtas fermentas žmogaus sieloje, be kurio žmogaus asmenybė negalėtų augti ( Good and Evil, Charles Scribner‘s Sons , New York, 1953, p. 94). Trečiąją svarbiausią blogio sampratą, kurią propaguoja tradicinė krikščioniška pasaulėžiūra, vadinu velniškuoju dualizmu: blogis suprantamas ne kaip Dievo kūrinys, bet kaip jam nepavaldus atgrasus vėžinis darinys. Nors ir ši samprata turi trūkumų (kurie bus paaiškinti 6 skyriuje), ji vienintelė iš visų trijų tinkamai traktuoja žudymo ir žudiko klausimą.

Lygiai taip pat nesiekiu apžvelgti visas šią temą nagrinėjančias psichologijos teorijas. Pakaks pasakyti, kad nors mums dar ir trūksta mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, jog jas jau būtų galima vadinti psichologijos mokslu, žmogaus elgesio tyrinėtojai jau sukūrė pagrindą, kuriuo remiantis galima toliau plėtoti šią psichologijos kryptį. Esminę reikšmę turi Freudo atrasta pasąmonė ir C. Jungo „Šešėlio“ samprata.

Visgi norėčiau išskirti vieno psichologo nuopelnus. Išsigelbėjęs nuo Hitlerio vadovavimo metais nacių vykdyto žydų persekiojimo, psichoanalitikas Erichas Frommas didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė nacizmo blogio tyrinėjimams. Jis buvo pirmasis ir vienintelis mokslininkas, sugebėjęs aiškiai apibrėžti blogos asmenybės tipą, pabandęs išsamiai išanalizuoti blogų žmonių natūrą ir siūlęs ją tyrinėti ir toliau. [24] The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil ; taip pat žr. jo knygą The Anatomy of Human Destructiveness ( Žmogiškojo destruktyvumo anatomija ), Holt, Rinehart & Winston, 1973., joje ši tema nagrinėjama išsamiau, bet ne taip novatoriškai.