Morgan Peck - Melo žmonės

Teologams toks skrupulingumas svetimas. Jų apetitas begalinis, kaip ir pats Dievas. Tai, kad Dievas visuomet bus didesnis už tą kąsnį, kurie jie įstengs apžioti, jų nėmaž nejaudina. Kaip tik priešingai, kol vieni religijoje ieško išsigelbėjimo nuo paslapčių, kitiems religija – būdas priartėti prie paslapties. Ir šie mielai naudojasi ne tik vienai kuriai nors sričiai skirtais moksliniais tyrimo metodais, bet ir pasikliauja integruotais pažinimo būdais, už kuriuos „atsakingas“ dešinysis pusrutulis, – meditacija, intuicija, jausmais, tikėjimu ir apreiškimais. Tokiems žmonėms tuo įdomiau, kuo paslaptis didesnė.

Blogio problema išties yra didžiulė paslaptis. Ne taip paprasta ją bandyti gvildenti supaprastintai. Tačiau pamatysime, kad kai kurie žmogiškojo blogio aspektai gali būti susiaurinti taip, kad būtų galima išnagrinėti moksliniais metodais. Vis dėlto šios dėlionės detalės taip tvirtai sukibusios, kad jas atskirti – nepaprastai sunku ir destruktyvu. Be to, ši dėlionė – tokio milžiniško dydžio, kad neverta tikėtis pamatyti daugiau nei vien didelio paveikslo fragmentus. Kaip ir paprastai nutinka pradedant mokslinius tyrinėjimus, pradėjus gvildenti šią temą bus daugiau klausimų nei atsakymų.

Pavyzdžiui, į blogio problemą vargiai galėtume gilintis nekalbėdami apie gėrį. Jei pasaulyje nebūtų gėrio, mes net nesusimąstytume apie blogį.

Kaip keista. Pacientai arba pažįstami daugybę kartų manęs yra klausę: „Gydytojau, kodėl pasaulyje egzistuoja blogis?“ Tačiau per šitiek metų taip niekas ir nepaklausė: „Kodėl pasaulyje yra gėris?“ Tarsi būtų savaime aišku, kad šis pasaulis – iš prigimties geras, tik jame kažkokiu būdu pasklido blogio užkratas. Vis dėlto, remiantis turimomis mokslinėmis žiniomis, blogio egzistavimą paaiškinti lengviau. Remiantis fizikos ir gamtos dėsniais nesunku paaiškinti, kodėl atsiranda puvinys. Kad gyvybė evoliucionuoja į vis sudėtingesnes formas, suprasti sunkiau. Dažnai pastebime, kad vaikai linkę meluoti, vagiliauti ir apgaudinėti, o tai, kad kartais iš jų išauga išties sąžiningi žmonės, atrodo daug keisčiau. Tinginystė paplitusi plačiau nei darbštumas. Jei gerai pamąstytume, tikriausiai pripažintume, kad iš prigimties mūsų pasaulis – blogas ir kad kažkaip paslaptingai jame išplito gėrio virusas, o ne atvirkščiai. Gėrio paslaptis dar didesnė nei blogio [14] Entropija, tinginystė ir pirmapradė nuodėmė išsamiai aptariamos M. Scotto Pecko knygoje Nepramintuoju taku . .

Šios dvi paslaptys neatsiejamai persipynusios. Jau vien šio skyriaus pavadinimas netikslus. Jis turėtų būti pavadintas „Gėrio ir blogio psichologijos kūrimo link“. Neįmanoma rimčiau gilintis į žmogiškojo blogio problemą, jei kartu nebandysime suprasti žmogiškojo gėrio esmės. Iš tikrųjų, kaip paaiškės pas-kutiniame šios knygos skyriuje, susitelkti vien į blogio problemos nagrinėjimą yra nepaprastai pavojinga tą darančio žmogaus sielai.

Taip pat nepamirškite, kad blogio klausimas neišvengiamai susijęs su velnio klausimu, o nuo jų neatsiejamas gėrio klausimas veda prie klausimų apie Dievą ir pasaulio sukūrimą. Tikiu, kad galime ir turime atplėšti mažą šios paslapties dalelę, į kurią galėtume moksliškai įsikibti nagais ir dantimis, tačiau nagrinėdami tokius klausimus artėjame prie protu neaprėpiamos ir įstabios srities, kurios esame nepajėgūs suvokti. Nesvarbu, ar tai suprantame, ar ne, tačiau tiesiogine prasme įžengiame į šventą žemę, todėl nieko keisto, jei tai kelia pagarbią baimę. Kai prieš mus veriasi tokia šventa paslaptis, būtina prisiminti, kad privalome žengti nepamiršdami atsargumo, gimusio iš mūsų meilės ir baimės.

Kad galėtume žengti toliau, reikia turėti bent jau mūsų darbui tinkamą blogio apibrėžtį. Būtent dėl to, kad ši tema tokia paslaptinga, mes lig šiol ir neturime visuotinai priimtos blogio apibrėžties. Vis dėlto manau, kad širdyje visi daugiau ar mažiau suvokiame, kas tai yra. Šiuo metu nesugalvočiau, kaip geriau apibrėžti šią sąvoką, negu su vaikams būdingu pastabumu tai padarė mano aštuonmetis sūnus, paprasčiausiai pasakęs: „Tėti, juk tai iš kitos pusės perskaitytas žodis „gyvas“. [15] Žodžių žaismas anglų kalboje: evil (liet. blogis ) ir live (liet. gyvas ). (Vert. past.) “Blogis – tai gyvybės priešingybė. Būtent jis yra gyvenimo jėgos priešprieša. Kitaip tariant, šis žodis įvardija žudymą, būtent – žmogžudystę, t. y. betikslį žudymą, kurio nereikia išgyvenimui.

Nepamirškime to. Anksčiau keletas autorių blogį yra aprašę taip intelektualiai, kad jis pasidarė visiškai abstrakti ir beveik nebesuvokiama sąvoka. Žudymas – labai konkretus veiksmas. Nepamirškime, kad Džordžas buvo pasiryžęs paaukoti net savo vaiko gyvybę.

Sakydamas, kad blogis reiškia žudymą, nenoriu apsiriboti vien fiziniu žudymo aspektu. Blogis gali sunaikinti ir sielą. Gyvybė (ypač žmogaus) pasižymi įvairiais esminiais bruožais – jautrumu, judrumu, savimone, tobulėjimu, nepriklausomumu, valia. Galima sunaikinti vieną iš šių savybių, nesužeidžiant paties kūno. Tokiu būdu arklys ar net vaikas „sulaužomas“, nepalietus nė plaukelio ant jo galvos.

Apie tai daug rašė Erichas Frommas, kuris išplėtė nekrofilijos apibrėžtį: jis teigė, kad nekrofilija – tai ir kai kurių žmonių troškimas valdyti kitus, paversti juos paklusnus, pažaboti jų savarankiškumą, užgniaužti gebėjimą galvoti, suvaržyti jų spontaniškumą ir išskirtinumą ir priversti gyventi pagal nustatytas taisykles. Skirtingai nuo „biofiliškų“ pažiūrų žmogaus, kuris vertina ir tausoja gyvybės formų įvairovę bei gerbia individo išskirtinumą, nekrofiliška asmenybe jis laiko žmogų, kuris, siekdamas išvengti bet kokių gyvenimo nesklandumų, kitus bando paversti paklusniais robotais, taip pakirsdamas jų žmogiškumo šaknis. [16] Erich Fromm, The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil ( Žmogaus širdis: gebėjimas jausti gėrį ir blogį ), Harper & Row, 1964.

Todėl šiuo požiūriu blogis yra ta jėga, kuri gyvena žmogaus viduje ar aplink jį ir siekia sunaikinti gyvybę ar gyvybingumą. Gėris – atvirkščiai. Gėris stiprina gyvybę ir gyvybingumą.

Šiuo metu skaitau daug paskaitų ir dažnai kalbu viešoje erdvėje. Neseniai savęs paklausiau, ką iš esmės bandau pasakyti. Ar yra kokia esminė, pagrindinė mano kalbų mintis?

Taip, yra. Gerai pagalvojęs suvokiau – kad ir apie ką kalbėčiau, visuomet kaip įmanydamas stengiuosi žmones įtikinti Dievą, Kristų ir save pačius vertinti kur kas rimčiau, nei jie tai paprastai daro.

Nuo pat pradžių mums buvo pasakyta, kad Dievas mus sukūrė pagal savo atvaizdą. Ar apie tai kada giliau susimąstome? Ar pripažįstame, kad esame dieviškos būtybės? Ir kad žmogaus gyvybė – šventa?

Kalbėdamas apie savo ryšį su žmonėmis, Jėzus sakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.“ [17] Evangelija pagal Joną, 10, 10. Apsčiai. Koks nuostabus žodis! Šiam keistam žmogui, kuris akivaizdžiai mėgo vestuves, vyną, grynus aliejus ir gerą draugiją ir vis dėlto leidosi nužudomas, rūpėjo ne tiek gyvenimo trukmė, kiek pats gyvybingumas. Jo nedomino sustabarėję žmonės, apie kuriuos jis yra pasakęs: „Tegu mirusieji laidoja mirusius.“ [18] Evangelija pagal Matą, 8, 22. Jį traukė gyvybės dvasia, žvitrumas. O apie šėtoną, patį tikriausią blogio įsikūnijimą, Jėzus pasakė: „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys.“ [19] Evangelija pagal Joną, 8, 44. Blogis neturi nieko bendra su natūralia mirtimi, jis susijęs su smurtine mirtimi, kai sunaikinamas kūnas arba dvasia.