Morgan Peck - Melo žmonės

Džordžas ilgiau nebegalėjo tverti mano tylėjimo. Man dar nespėjus galutinai apsispręsti, kaip elgtis, jis neištvėręs prašneko:

– Na, tai ką galvojate?

Pažvelgiau į jį.

– Galvoju, Džordžai, kad labai gerai, jog, kaip pats sakote, jus persekioja kaltės jausmas.

– Kaip tai?

– Noriu pasakyti, kad tikrai turėtumėte jaustis kaltas. Dėl tokio poelgio tikrai reikėtų gailėtis. Būčiau labai sunerimęs, jei taip pasielgęs kaltės nejaustumėte.

Džordžas bematant sukluso.

– Maniau, kad psichoterapiniai užsiėmimai ir reikalingi tam, kad atsikratyčiau kaltės jausmo.

– Tik tais atvejais, kai kaltę jaučiame nepagrįstai, – atsakiau. – Jaustis kaltam dėl to, kas nėra blogai, netikslinga ir nenormalu. Nesijausti kaltam pasielgus išties blogai irgi nenormalu.

– Manote, kad esu blogas žmogus?

– Manau, kad sudarydamas tokį sandėrį su velniu pasielgėte blogai. Amoraliai.

– Bet juk iš tikrųjų aš nieko nepadariau, – sušuko Džordžas. – Argi nesuprantate? Visa tai – tik mano vaizduotės vaisius. Juk pats sakėte, kad nėra blogų minčių, norų ar jausmų. Sakėte, kad „tik realūs poelgiai būna blogi“, ir dar pridūrėte, kad tai yra svarbiausias psichiatrijos dėsnis. Juk nieko nepadariau. Nė piršteliu nepaliečiau jokio gyvo padaro.

– Kai ką vis dėlto padarėte, Džordžai, – atsakiau.

– Ką gi?

– Sudarėte sandėrį su velniu.

– Bet tai nieko nereiškia.

– Argi?

– Žinoma. Argi nesuprantate? Visa tai vyksta tik mano mintyse, tai – mano vaizduotės padarinys. Juk iš tikrųjų velniu apskritai netikiu. Net netikiu Dievo, tai kaip galiu tikėti velnią? Jei būčiau sudaręs tikrą sandėrį su tikru žmogumi, būtų visai kas kita. Bet to nepadariau. Velnio iš tikrųjų nėra, tad ir mano sandėris netikras. Kaip galima sudaryti tikrą sandėrį su tuo, kas neegzistuoja? Iš tikrųjų nieko neįvyko.

– Norite pasakyti, kad sandėrio su velniu nesudarėte?

– Po galais, taip, sudariau, jau sakiau. Bet jis nėra tikras. Stengiatės sumalti mane į miltus kabinėdamasis prie žodžių.

– Ne, Džordžai, – tariau. – Tai jūs kabinėjatės prie žodžių. Apie velnią nutuokiu ne ką daugiau už jus. Nežinau, ar jis vyriškos, ar moteriškos lyties, o gal belytis. Nežinau, ar jis turi kūnišką pavidalą, ar tai gamtos jėga, ar tiesiog idėja. Bet tai visai nesvarbu. Aišku viena, kad ir kas tai būtų, jūs susitarėte su juo.

Džordžas griebėsi kitokios strategijos.

– Net jei ir taip, susitarimas negalioja. Jis neturi galios. Bet kuris teisininkas jums pasakys, kad per prievartą sudaryta sutartis teisiškai negalioja. Nesate įpareigotas vykdyti sutarties, jei ją pasirašėte jausdamas į nugarą įremtą šautuvo vamzdį. Dievas liudininkas, aš buvau priverstas taip pasielgti. Pats matėte, kaip kankinausi. Ištisus mėnesius maldavau jūsų pagalbos, bet jūs nepakrutinote nė piršto. Taip, atrodo, kad jums rūpiu, tačiau kažkodėl nieko nepadarėte, kad išvaduotumėte mane iš kančių. Ką dar man reikėjo daryti, kai iš jūsų pagalbos nesulaukiau? Šie pastarieji mėnesiai buvo nesibaigianti kančia. Siaubinga kančia. Jei jau ir jos nelaikysime prievartine aplinkybe, tai nežinau, ką tada reiškia žodis „prievarta“.

Pakilęs iš savo vietos priėjau prie lango. Minutėlę stovėjau žvelgdamas į akliną tamsą. Dabar buvo pats metas tai padaryti. Atsisukęs į jį tariau:

– Gerai, Džordžai, noriu jums kai ką pasakyti ir prašyčiau gerai įsiklausyti į mano žodžius, nes jie yra labai svarbūs. Už tai, ką išgirsite, nieko nėra svarbiau.

Atsisėdau į savo vietą ir nenuleisdamas nuo jo žvilgsnio kalbėjau toliau:

– Jūsų asmenybė, Džordžai, turi vieną trūkumą – ydą. Tai – esminis trūkumas, dėl kurio kyla visi mūsų minėti sunkumai. Dėl jo nesiklosto jūsų vedybinis gyvenimas, dėl jo sutriko jūsų sveikata, apniko įkyrios mintys ir kompulsiniai norai. O dabar dėl to sudarėte sandėrį su velniu ir netgi bandote pateisinti savo poelgį.

Trumpai tariant, Džordžai, esate bailys, – kalbėjau toliau. – Vos tik atsiranda kokių nors sunkumų, jūs pasitraukiate. Vos tik sužinote, kad artimiausiomis dienomis teks mirti, stengiatės atsikratyti tos minties. Nesigilinate į tai, nes tai – „nenormalu“. Kai skausmingai suvokiate, kokia nelaiminga jūsų santuoka, vėlgi sprunkate šalin. Užuot ėmęsis aiškintis ir mąstyti, kaip išspręsti problemą, stengiatės apie tai iš viso negalvoti. O kadangi mėginate išvengti dalykų, kurie iš tikrųjų yra neišvengiami, jie pasireiškia sveikatos sutrikimais – įkyriai jus persekiojančiomis mintimis. Šios įkyrios mintys gali tapti jūsų išsigelbėjimu, jei sau pasakytumėte: „Šie sutrikimai reiškia, kad kažkas man neduoda ramybės. Reikia išsiaiškinti, kas mane persekioja, ir išguiti tai iš savo gyvenimo.“ Tačiau jūs tylite, nes kitaip reikėtų pradėti gilintis į kai kuriuos tikrai skausmingus potyrius. Todėl bandote pasprukti ir nuo savo paties negalavimų. Užuot išsiaiškinęs, iš kur jie atsirado ir ką reiškia, mėginate jų atsikratyti, o kadangi lengvai jų atsikratyti nepavyksta, pasiryžtate griebtis bet ko, kas tik suteiktų palengvėjimą, nesvarbu, kad elgiatės nedorai, destruktyviai ar amoraliai.

Tikinate, kad nesate kaltas dėl sandėrio su velniu, nes jį sudarėte verčiamas aplinkybių. Žinoma, kad taip. Kodėl gi dar reikėtų parsidavinėti velniui, jei ne tam, kad išsivaduotum iš kančių? Jei, kaip kartais teigiama, velnias šlaistosi aplink, ieškodamas sielų, kurios sutiktų parsiduoti, nė kiek neabejoju, kad jo akys nukreiptos į tuos, kurie verčiami vienokių ar kitokių aplinkybių pasiruošę griebtis bet ko. Svarbiausia ne tai, kam ryžtamės verčiami aplinkybių, o tai, kaip tai darome. Kai kurie išlieka tvirti ir įveikia sunkumus pakelta galva, kiti palūžta ir pasiduoda. Jūs pasiduodate ir, reikia pasakyti, labai lengvai.

Lengvai. Lengva – štai geriausiai jus apibūdinantis žodis, Džordžai. Jums reikia, kad viskas klostytųsi lengvai. Kietuolis Džo. Išties manau, kad per gyvenimą einate lengvai, tačiau nežinau, ar taip pat lengvai nenužingsniuosite tiesiai į pragarą. Jūs visuomet ieškote lengviausios išeities, Džordžai. Ne teisingiausios, bet lengviausios. Kai tenka rinktis, ar žengti teisingu, ar lengvu keliu, visada pasirenkate pastarąjį. Tą, kuris neverstų kentėti. Tiesą sakant, padarytumėte bet ką, kad tik galėtumėte eiti lengvu keliu, net jei dėl to reikėtų parduoti savo sielą ir paaukoti sūnų.

Kaip jau minėjau, džiaugiuosi, kad jaučiatės kaltas. Jei jūsų negraužtų sąžinė pasirinkus lengviausią išeitį, kad ir kokia ji būtų, jau niekaip nebegalėčiau jums padėti. Dabar jau žinote, kad psichoterapija nėra lengvas kelias. Tai reiškia, kad tenka išmokti įsigilinti į tam tikrus dalykus, nors tai ir nemalonu, net labai nemalonu. Tai reiškia, kad negalite sprukti šalin ir kad renkatės teisingą, o ne lengvą sprendimą. Jei pasiryšite įsigilinti į skausmingus savo gyvenimo aspektus – skaudžią vaikystę, nelaimingą santuoką, išmoksite kalbėti apie mirtį ir suvoksite, kad esate bailys, – galiu jums padėti. Esu įsitikinęs, kad mums pavyks. Bet jei ieškosite tik lengviausio būdo išvengti kančios, manau, kad tuomet jums pakeliui su velniu, ir net neįsivaizduoju, kaip psichoterapiniai užsiėmimai jums galėtų padėti.

Dabar tylėjo Džordžas. Tyloje vėl tiksėjo minutės. Mūsų susitikimas dabar jau tęsėsi dvi valandas. Galų gale jis tarė:

– Juokingose istorijose su velniu sandėrį sudaręs žmogus paprastai nebegali persigalvoti. Kartą pardavus sielą, velnias jos nebeatiduoda. Galbūt man keistis jau per vėlu.