Morgan Peck - Melo žmonės

Nors Džordžas iš pat pradžių prisipažino, kad jo vaikystė nebuvo tobula, kai paprašiau prisiminti įvairias smulkmenas, pamažu ėmė suvokti, kad skaudžių ir gąsdinančių potyrių buvo kur kas daugiau, nei jam norėjosi manyti. Pavyzdžiui, prisiminė, kaip per aštuntąjį gimtadienį tėvas užmušė sesers kačiuką. Tą dieną, kai laukdamas pusryčių Džordžas sėdėjo ant savo lovos, svajodamas, ką gaus dovanų, į kambarį įlėkė kačiukas, o jam iš paskos – drebantis iš įsiūčio tėvas su šluota rankoje. Katinas tikriausiai buvo priteršęs svetainės kilimą ir kol Džordžas gūždamasis lovoje šauksmais maldavo liautis, tėvas šluotkočiu negyvai uždaužė kambario kampe įsispraudusį kačiuką. Šis įvykis nutiko likus metams iki tos dienos, kai tėvas buvo paguldytas į ligoninę.

Džordžas taip pat suvokė, kad ir jo motina buvo beveik tokia pati ligota kaip ir tėvas. Vieną naktį, kai jam buvo vienuolika, ji iki paryčių vertė jį klūpoti ir melstis už kunigo, kurį buvo ištikęs širdies smūgis, sveikatą. Džordžas negalėjo pakęsti kunigo ir visos Sekminių bažnyčios, į kurią motina ne vienus metus jį nuolat vedžiodavosi trečiadienio ir penktadienio vakarais ir kurioje jam tekdavo praleisti visus sekmadienius. Jis prisiminė, kad iš gėdos norėdavosi prasmegti kiaurai žemę, kai per apeigas ekstazės apimta motina kažką vapėdavo ir rangydavosi, šaukdama

„O, Jėzau!“ Ir jo gyvenimas su seneliais nebuvo toks tobulas, kokį bandė išsaugoti savo prisiminimuose. Jo santykiai su močiute išties buvo šilti, švelnūs ir turbūt saugūs, tačiau jų bendravimui dažnai kildavo pavojus. Dvejus metus, kuriuos jie praleido pas senelius, tėvui atsidūrus ligoninėje, senelis kone kas savaitę smurtaudavo prieš močiutę, ir Džordžas kaskart baimindavosi, kad jis močiutę užmuš. Dažnai jam būdavo baisu išeiti iš namų, nes atrodydavo, kad nors ir niekuo negali padėti, jau vien būdamas šalia padės apsaugoti močiutę.

Visus šiuos praeities įvykius iš Džordžo teko pešte išpešti. Jis dažnai kartodavo, kad nemato prasmės kalbėti apie, regis, neišsprendžiamas dabartinio gyvenimo problemas ir nagrinėti skaudžius praeities įvykius.

– Viskas, ko trokštu, – sakydavo jis, – atsikratyti tų įkyrių minčių. Nesuprantu, kaip man tai pavyks pasakojant apie nemalonius ir seniai užmirštus dalykus.

Tuo pat metu Džordžas beveik ištisai kalbėdavo apie savo įkyrias mintis. Kaskart, kai jo galvoje šmėstelėdavo nauja mintis, apie ją pasakodavo nepaprastai išsamiai, tarsi mėgautųsi prisiminimais apie kankinančias dvejones, kai stengdavosi atsispirti įkyriam troškimui grįžti atgal. Netrukus supratau, kad prisidengdamas šios ligos simptomais Džordžas iš tikrųjų stengiasi išvengti daugelio savo dabartinio gyvenimo problemų.

– Įkyrių minčių negalite atsikratyti dar ir todėl, – paaiškinau, – kad jos veikia tarsi dūmų uždanga. Esate taip pasinėręs į įkyrių minčių ir norų nagrinėjimą ir kalbėjimą apie juos, kad jums nebelieka laiko pagalvoti apie tikresnes problemas, kurios ir sukelia šias mintis. Kol nenustosite slėptis už šios uždangos ir kol nepradėsite iš esmės aiškintis savo apgailėtinos santuokos ir siaubingos vaikystės problemų, šios įkyrios mintys ir toliau jus persekios.

Taip pat matėsi, kad Džordžas lygiai taip pat vengia pokalbių apie mirtį.

– Žinau, kad vieną dieną teks mirti, bet kam reikia apie tai galvoti? Tai nenormalu. Juk vis tiek nieko negalime padaryti. Nuo galvojimo niekas nepasikeis.

Bandžiau Džordžui paaiškinti, koks nelogiškas jo požiūris, bet man nelabai sekėsi jį įtikinti.

– Juk iš tikrųjų apie mirtį galvojate visą laiką, – tariau. – Argi jūsų įkyrios mintys ir norai susiję ne su mirtimi? O jūsų nerimas leidžiantis saulei? Nejaugi nesuprantate, kad saulėlydžio meto nemėgstate todėl, kad tai – dienos mirtis, kuri jums primena apie jūsų paties mirtį? Mirtis jums kelia siaubą. Tai suprantama. Aš irgi bijau. Tačiau jūs stengiatės pabėgti nuo to siaubo, o ne jį įveikti. Bėda ne ta, kad galvojate apie mirtį, bet kaip tai darote. Kad ir kokią baimę keltų mirtis, kol neišmoksite apie ją galvoti sąmoningai, tol galvosite nesąmoningai – per jus užplūstančias įkyrias mintis.

Tačiau kad ir kaip stengiausi visa tai išaiškinti Džordžui, jis nerodė jokio noro į tai gilintis.

O atsikratyti jį persekiojančių įkyrių minčių jam rūpėjo kuo greičiau. Nors jis mieliau kalbėdavo apie šias kankinančias mintis, o ne apie mirtį ar savo susvetimėjimą šeimoje, buvo akivaizdu, kad tos mintys jį labai vargina. Jis įprato man skambinti iš automobilio kaskart, vos tik jo galvoje šmėstelėdavo nauja mintis.

– Gydytojau, – sakydavo jis, – esu Rolyje [8] Šiaurės Karolinos valstijos sostinė. (Vert. past.) , ir jau porą valandų ramybės man neduoda dar viena mintis. Pažadėjau Glorijai, kad laiku grįšiu vakarienės, tačiau niekaip nespėsiu, jei teks grįžti atgal. Nebežinau, ką daryti. Noriu važiuoti namo, bet jaučiu, kad privalau grįžti. Prašau, gydytojau, padėkite man, pasakykite, ką daryti. Liepkite man nevažiuoti, įtikinkite nepasiduoti šiam troškimui.

Kaskart kantriai aiškindavau, kad negaliu jam nurodinėti, kaip elgtis, kad neturiu galių įtikinti jį ką nors daryti, kad tik jis pats gali apsispręsti ir kad, prašydamas nuspręsti už jį, tik dar labiau pakenktų sau.

Tačiau mano žodžiai neįtikindavo. Per kiekvieną užsiėmimą jis imdavo priešgyniauti.

– Gydytojau, tikrai žinau, kad jei man lieptumėte nevažiuoti atgal, tai ir nevažiuočiau. Man taip palengvėtų. Nesuprantu, kodėl nepadedate, o tik ištisai tvirtinate negalįs nurodinėti, kaip man elgtis. Bet juk dėl to ir lankausi pas jus – kad padėtumėte, bet pagalbos iš jūsų nesulaukiu. Nežinau, kodėl man esate toks žiaurus, tarsi visai nenorėtumėte padėti. Tvirtinate, kad turiu pats apsispręsti, bet kaip tik to ir negaliu padaryti, argi nesuprantate? Nematote, kaip kankinuosi? Argi nenorite padėti? – aimanuodavo jis.

Kiekvieną savaitę viskas kartodavosi iš pradžių. Džordžo būklė pastebimai prastėjo. Jam prasidėjo viduriavimas, jis neteko dar daugiau svorio ir atrodė dar labiau sulysęs. Jis beveik nuolat verkšlendavo, svarstydamas, ar nereikėtų kreiptis į kitą psichiatrą. Aš ir pats pradėjau abejoti, ar einu teisingu keliu. Atrodė, kad netrukus Džordžą teks guldyti į ligoninę.

Tačiau kaip tik tada kažkas netikėtai pasikeitė. Vieną rytą, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo terapinių užsiėmimų pradžios, į kabinetą Džordžas įžengė švilpaudamas; buvo akivaizdu, kad jis puikiai nusiteikęs. Iš karto užsiminiau, kad jis atrodo geriau.

– Taip, šiandien išties jaučiuosi gerai, – pritarė Džordžas. – Net nežinau, kodėl. Štai jau keturias dienas manęs nevargina jokios įkyrios mintys. Gal dėl to man ir geriau. Galbūt tunelio gale pagaliau išvysiu šviesą.

Nors įkyrių minčių ir neliko, Džordžas vis tiek nebuvo nusiteikęs kalbėti apie skaudžius asmeninio gyvenimo ar vaikystės išgyvenimus. Jo laikysena vėl buvo atsaini, ir į mano užduodamus klausimus atsakinėjo paviršutiniškai, nenorėdamas į juos gilintis. O tada prieš pat užsiėmimų pabaigą nei iš šio, nei iš to paklausė:

– Gydytojau, ar tikite velniu?

– Keistas klausimas, – atsakiau. – Ir labai sunkus. Kodėl klausiate?

– Šiaip, tiesiog įdomu žinoti.

– Neišsisukinėkite, – nenusileidau. – Žinote, dėl ko klausiate.

– Tikriausiai tik todėl, kad tenka daug skaityti apie visus tuos keistus šėtono garbinimo ritualus. Pavyzdžiui, apie tas keistas grupuotes San Fransiske. Dabar apie jas daug rašo laikraščiuose.