Morgan Peck - Melo žmonės

Praėjo dar savaitė. Džordžo vairuojamas automobilis kaip tik artėjo prie nedidelio miesto, kai jis pastebėjo ženklą, sveikinantį atvykus į Aptoną Šiaurės Karolinos valstijoje. Jo galvoje šmėstelėjo trečioji mintis: TAVE NUŽUDYS ŽMOGUS, VARDU APTONAS. Džordžas ne juokais susirūpino. Dar po dviejų dienų, jam važiuojant pro seną apleistą geležinkelio stoties pastatą, mintyse vėl švystelėjo žodžiai: TO PASTATO STOGAS ĮGRIUS TAU BŪNANT VIDUJE IR UŽMUŠ TAVE.

Nuo tos dienos tokios mintys atklysdavo beveik kasdien, visada jam vairuojant automobilį, kai vykdavo pas klientus. Džordžas ėmė su siaubu laukti rytų, kai tekdavo vykti darbo reikalais. Dirbdamas neįstengdavo atsikratyti nerimo ir visiškai prarado gebėjimą juokauti. Nebejautė maisto skonio, sunkiai užmigdavo naktimis. Tačiau visa tai dar buvo įmanoma ištverti. O tada vieną rytą jis važiavo tiltu per Roanoko upę. Vos pervažiavus tiltą galvoje šmėstelėjo mintis: TAI PASKUTINIS KARTAS, KAI TU VAŽIUOJI PER ŠĮ TILTĄ.

Džordžas svarstė, ar verta apie tai papasakoti Glorijai. Ar ji pagalvos, kad jis išprotėjo? Niekaip neišdrįso su ja pasikalbėti. Tačiau tą naktį gulėdamas lovoje ir girdėdamas, kaip ji ramiai šnopuoja šalia, pajuto nekenčiantis jos už tai, kad gali mėgautis ramybe, o jam tenka ištisai kamuotis. Tiltą per Roanoko upę jam tekdavo pervažiuoti ypač dažnai. Jei rinktųsi kitą kelią, kas mėnesį tektų papildomai sukarti bent kelis šimtus kilometrų arba atsisakyti kelių klientų. Bet, po galais, juk tai taip absurdiška. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo gyvenimą imtų reguliuoti paprasčiausios mintys, kažkokios iškreiptos vaizduotės liekanos. Nebuvo nė menkiausio pagrindo manyti, kad šios mintys galėtų iš tikrųjų pasitvirtinti. Kita vertus, kaip žinoti, kad taip nenutiks? Tai štai – jis įrodys, kad visa tai – nesąmonė. Jei dar kartą pervažiuotų per Roanoko tiltą ir liktų gyvas, būtų įrodyta, kad pranašystė nepasitvirtino. Bet jeigu ji pasitvirtins…

Pirmą valandą nakties Džordžas nutarė rizikuoti. Jau geriau mirti negu gyventi šitaip kankinantis. Nedegdamas šviesos tyliai apsirengė ir išsmuko iš namų. Iki Roanoko tilto teko važiuoti šimtą septyniolika kilometrų. Vairavo itin atsargiai. Kai nakties tamsoje pagaliau išryškėjo tilto kontūrai, krūtinę slėgė toks sunkumas, kad vos įstengė kvėpuoti. Tačiau vis tiek judėjo pirmyn. Pervažiavo tiltą ir maždaug už kilometro apsisukęs dar kartą pervažiavo jį namų link. Jam pavyko! Jis įrodė, kad ta mintis buvo nesąmonė! Tik kvaila, absurdiška mintis. Jis ėmė švilpauti. Kai paryčiais tyliai įsliūkino į namus, iš džiaugsmo buvo netekęs galvos ir pirmą kartą per paskutinius du mėnesius jautėsi puikiai. Daugiau nebebuvo ko baimintis.

Tačiau po trijų dienų vakarop, grįždamas namo iš dar vienos komandiruotės, prie Fajetvilio [7] JAV miestas. (Vert. past.) pravažiavo statybvietėje išraustą gilią duobę. DAR NEUŽKASUS ŠIOS DUOBĖS, Į JĄ ĮVAŽIUOS TAVO AUTOMOBILIS, IR TU ŽŪSI. Iš pradžių Džordžas kone nusikvatojo iš šios minties. Juk tai tik mintis, argi jis to neįrodė? Vis dėlto tą naktį ir vėl niekaip negalėjo užmigti. Taip, įrodė, kad mintis apie Roanoko tiltą – nesąmonė, bet tai dar nereiškia, kad tokia yra ir mintis apie duobę statybvietėje. Juk ji gali būti išties pranašiška. Galbūt mintis apie Roanoko tiltą buvo reikalinga tik tam, kad užliūliuotų jo budrumą? Gal jam iš tikrųjų lemta įkristi į tą duobę? Kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau nerimavo. Apie miegą nebuvo ir kalbos.

Galbūt jei nuvažiuotų prie tos statybvietės, pavyktų nusiraminti, kaip ir tąsyk, nuvykus prie tilto. Suprantama, šitaip nelabai ką pavyks įrodyti. Net jei sėkmingai nuvažiuotų prie duobės ir grįžtų atgal, gal nesuvaldęs automobilio į ją įlėks kurią nors kitą dieną, kaip ir buvo pasakyta.

Tačiau jį graužė toks nerimas, kad galbūt vertėjo pabandyti. Vidurnaktį Džordžas vėl apsirengė ir ištipeno iš namų. Jis jautėsi kvailai ir negalėjo patikėti, kad pasiekęs Fajetvilį ir pastovėjęs prie duobės krašto, grįždamas atgal, išties pajuto palengvėjimą – didžiulį palengvėjimą. Jis vėl atgavo pasitikėjimą savimi ir jautėsi savo gyvenimo šeimininkas. Užmigo vos grįžęs namo ir kelias valandas mėgavosi ramybe.

Ligotos Džordžo fantazijos tapdavo vis įtaigesnės ir vis labiau alinančios. Kone kasdien jam važiuojant automobiliu galvoje gimdavo vis naujos mintys apie jo mirtį. Pradėjus gilintis į tas mintis, nerimas tapdavo toks didelis, kad neištvėręs pasiduodavo neįveikiamam norui grįžti atgal į tą vietą, kurioje jį būdavo užklupusi viena ar kita mintis. Paskui kuriam laikui nusiramindavo, bet jau kitą dieną imdavo graužtis dėl naujos minties ir viskas prasidėdavo iš pradžių.

Džordžas ištvėrė dar šešias savaites. Dažną naktį važinėdavosi po Karolinos apylinkes, miegodavo vis mažiau, neteko septynių kilogramų. Su baime laukdavo tų dienų, kai vėl reikės kur nors važiuoti ar eiti į darbą. Jo rezultatai ėmė prastėti. Kai kurie klientai buvo pradėję skųstis. Jis tapo irzlus bendraudamas su vaikais. Galų gale vieną vasario vakarą jis nebeištvėrė. Iš nevilties apsipylęs ašaromis papasakojo Glorijai apie savo kančias. Apie mane Glorija buvo girdėjusi iš savo draugės. Jos skambučio sulaukiau kitą rytą, o tos pačios dienos popietę pirmą kartą susitikau su Džordžu.

Paaiškinau, kad jam – tipiški obsesinės-kompulsinės neurozės simptomai, kad jį persekiojančias mintis mes, psichiatrai, vadiname obsesijomis, o poreikis grįžti į tą vietą, kur aplankė mintis, yra kompulsija, neįveikiamas noras.

– Jūs teisus! – sušuko jis. – Šis noras – tikrai neįveikiamas. Nenoriu grįžti ten, kur man į galvą šauna tos mintys, žinau, kad tai kvaila. Tiesiog noriu jas pamiršti ir užmigti. Bet negaliu. Tarsi kažkas verstų mane apie tai galvoti, keltis naktimis ir važiuoti atgal. Nieko negaliu su savimi padaryti. Jaučiuosi privaląs vėl ten sugrįžti. Ir tai yra visų sunkiausia. Jeigu mane kankintų tik mintys, manau, kad ištverčiau, tačiau tas neįveikiamas noras vėl grįžti į tą vietą mane pribaigs. Nebegaliu užmigti, kraustausi iš proto, ištisom valandom svarstydamas – važiuoti ar nevažiuoti atgal. Šie kompulsiniai norai daug blogiau negu (kaip ten jas vadinate?) visos tos obsesijos. Būtent dėl jų baigiu išprotėti, – Džordžas staiga nutilo ir išgąstingai pažvelgė į mane. – Manote, kad kraustausi iš proto?

– Ne, – tariau. – Vis dar labai mažai jus pažįstu, tačiau iš pirmo žvilgsnio nematau jokių beprotybės požymių ar kažko blogiau. Tai – tik sunki neurozė.

– Norite pasakyti, kad ir kitus žmones persekioja tokios pačios įkyrios mintys ir neįveikiami norai? – entuziastingai paklausė Džordžas. – Net ir tuos, kurie nėra psichiniai ligoniai?

– Jūs teisus, – atsakiau. – Galbūt juos apninka įkyrios mintys ne apie mirtį, ir jie negali atsispirti kokiems nors kitiems norams, tačiau nepageidaujamos mintys ir priverstinis elgesys atitinka tą patį modelį, – paskui Džordžui paaiškinau, kokios obsesijos nustatomos dažniausiai, pavyzdžiui, kad yra žmonių, kuriems labai sunku išeiti iš namų vykstant atostogauti, nes jų neapleidžia mintis, kad neužrakino durų, todėl vis grįžta įsitikinti, ar jos užrakintos.

– Ir aš taip elgiausi! – šūktelėjo Džordžas. – Man netgi teko tris ar keturis kartus patikrinti, ar išjungta viryklė. Tai gerai. Kitaip tariant, esu toks kaip ir kiti?

– Ne visai, Džordžai, – atsakiau. – Nors daugelį žmonių – beje, dažnai tai būna daug pasiekę žmonės – graužia šioks toks nerimas dėl to, ar yra saugūs ir ar ko nors nepamiršo, jie naktimis nelaksto laukais negalėdami atsispirti neįveikiamiems norams. Jūsų gyvenimą griauna sunki neurozė. Ją galima išgydyti, tačiau gydymas – psichoanalitinė psichoterapija – bus nelengvas ir reikės daug laiko. Jūs neišprotėsite, tačiau esu įsitikinęs, kad jūsų sutrikimas – sunkus. Mano manymu, be visapusiško gydymo jūs ir toliau žlugdysite savo gyvenimą.