Morgan Peck - Melo žmonės

– Tai jau taip, – pritariau. – Bet kodėl apie tai užsiminėte? Kodėl apie tai pagalvojote šįryt, būtent dabar per mudviejų užsiėmimą?

– Iš kur man žinoti? – klausimu atsakė jis ir atrodė kiek susierzinęs. – Tiesiog atėjo tokia mintis. Prašėte manęs pasakyti viską, kas tik šaus į galvą. Taip ir padariau. Tik stengiuosi elgtis, kaip reikia. Pagalvojau ir pasakiau jums, o kodėl pagalvojau, nežinau.

Regis, nebeliko apie ką kalbėti. Mūsų užsiėmimo laikas baigėsi, ir šio klausimo daugiau nebeaptarinėjome. Per kitą apsilankymą Džordžas vis dar jautėsi gerai. Jis priaugo kelis kilogramus svorio ir nebeatrodė perkaręs.

– Prieš dvi dienas mano galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, – pranešė jis, – tačiau dėl jos nesikankinau. Pasakiau sau, kad nebeleisiu šioms kvailoms mintims daugiau manęs valdyti. Akivaizdu, kad jos beprasmės. Na gerai, tegu ir teks mirti šiandien ar rytoj – na ir ką? Man net nebesinorėjo grįžti atgal. Apie tai beveik net nepagalvojau. Kodėl reikėtų važiuoti atgal dėl tokių kvailysčių? Pradedu manyti, kad gal pagaliau būsiu išsprendęs šią problemą.

Kadangi jis jau nebesistengė taip atkakliai analizuoti savo įkyrių minčių, dar kartą pabandžiau užvesti kalbą apie esmines jo vedybinio gyvenimo problemas. Tačiau ši „kietuolio Džo“ laikysena buvo neįveikiama, į visus klausimus jis atsakinėjo labai paviršutiniškai. Mane apėmė keista nuojauta. Atrodė, kad Džordžo būklė išties pagerėjo. Įprastai būčiau tuo apsidžiaugęs, tačiau neturėjau nė menkiausio supratimo, kas lėmė tokias permainas. Nepasikeitė nei jo gyvenimo būdas, nei požiūris į gyvenimą. Tai kodėl jis pasijuto geriau? Savo nerimą pasistengiau nuginti kuo toliau.

Kitas mudviejų užsiėmimas turėjo vykti vakare. Į kabinetą Džordžas įžengė puikiai nusiteikęs, o kietuolio Džo laikysena buvo kaip niekada akivaizdi. Kaip paprastai, leidau jam pradėti pokalbį. Trumpai patylėjęs, kone atsainiai, nėmaž nesijaudindamas, jis tarė:

– Manau, kad turėčiau kai ką jums pasakyti.

– Štai kaip?

– Suprantate, paskutiniu metu jaučiuosi daug geriau, bet nepasakiau jums, kodėl.

– Aha.

– Pamenate, prieš porą užsiėmimų paklausiau, ar tikite velniu, o jums buvo įdomu, kodėl apie tai pagalvojau? Tikriausiai kalbėdamas su jumis nebuvau visiškai atviras. Žinau kodėl, bet nenorėjau pasirodyti kvailys.

– Tęskite.

– Ir dabar dar jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Bet supraskite, jūs man nenorėjote padėti. Nė piršto nepakrutinote, kad atkalbėtumėte mane nuo grįžimo į tas vietas, kur būdavo šmėstelėjusi mintis. Man teko ko nors griebtis, kad galėčiau atsispirti įkyriems norams. Taigi, taip ir padariau.

– Padarėte ką? – paklausiau.

– Sudariau sandėrį su velniu. Žinoma, iš tikrųjų velniu netikiu, bet kažko juk reikėjo griebtis, ar ne? Taigi, susitarimas yra toks: jei nesugebėsiu atsispirti pagundai grįžti atgal, tai velnias padarys taip, kad mano mintis išsipildytų. Suprantate?

– Ne visai, – atsakiau.

– Pavyzdžiui, kažkurią dieną, man važiuojant pro Čapel Hilį [9] Miestas Šiaurės Karolinoje. (Vert. past.) , šmėstelėjo tokia mintis: KAI KITĄ KARTĄ VAŽIUOSI ŠIUO KELIU, NULĖKSI NUO KRANTINĖS IR UŽSIMUŠI. Įprastai dėl to būčiau nervinęsis porą valandų ir galų gale vis tiek būčiau grįžęs prie tos krantinės tik tam, kad įsitikinčiau, jog taip neįvyks. Juk taip, ar ne? Tačiau sudaręs tokį sandėrį grįžti jau nebegalėjau, nes pagal susitarimą, man grįžus atgal, velnias pasirūpintų, kad, nulėkęs nuo krantinės, žūčiau. Žinant, kad mirsiu, nebėra jokio stimulo ten grįžti. Netgi priešingai – žinau, dėl ko negaliu to daryti. Ar dabar aišku?

– Patį principą suprantu, – atsargiai tariau.

– Ir tai veikia, – džiaugsmingai atsakė Džordžas. – Jau du kartus į galvą lindo šios mintys, tačiau dar nė karto neteko grįžti atgal. Vis dėlto turiu pasakyti, kad jaučiuosi šiek tiek kaltas.

– Kaltas?

– Neatsikratau kaltės jausmo. Juk kaip ir nederėtų leistis į sandėrius su velniu, ar ne? Nors iš tikrųjų velniu net netikiu. Bet jei tai padeda, kodėl gi ne?

Nieko nesakiau. Neįsivaizdavau, ką atsakyti. Jaučiausi išmuštas iš vėžių šio atvejo painumo ir apimtas prieštaringų vidinių jausmų. Žvelgiau į blausią lempos šviesą, sklindančią nuo stalo, kuris skyrė mudu abu, sėdinčius šiame ramiame, iš pažiūros saugiame kabinete, ir suvokiau, kad mano galvoje sukasi ištisi pabirų minčių spiečiai.

Jutau, kad nebegaliu ištrūkti iš įkyrių minčių labirinto, stoti į mūšį dėl sandėrio su velniu, kuris neegzistavo, kad išnyktų įkyrūs norai ir dingtų mintys, kurios irgi neegzistavo. Matydamas, kad nebesugebu suvokti reikalo esmės, tiesiog sėdėjau ir tylomis žiūrėjau į lempą, o mano kabineto laikrodis garsiai skaičiavo minutes.

– Tai ką manote? – galų gale paklausė Džordžas.

– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Nežinau, ką manyti. Man reikia daugiau laiko visa tai apgalvoti. Šiuo metu nežinau, ką jums pasakyti.

Toliau sėdėjau įsmeigęs akis į šviesą, o laikrodis tiksėjo toliau. Praėjo dar penkios minutės. Džordžą ėmė trikdyti mano tylėjimas. Galų gale jis prašneko:

– Tiesą sakant, nepasakiau jums ir dar kai ko. Turbūt dar ir dėl to jaučiuosi kiek kaltas. Matote, susitarime su velniu buvo numatyta dar viena sąlyga. Kadangi iš tikrųjų velniu netikiu, negalėjau būti tikras, kad jis išties mane pražudys, jei grįšiu atgal. Kad šis susitarimas būtų veiksmingas, man reikėjo papildomų garantijų – tokių, kad daugiau tikrai nekiltų noras grįžti atgal. Svarsčiau, kas tai galėtų būti. Tada man toptelėjo, kad gyvenime man brangiausias mano sūnus Kristoferis. Todėl pažadėjau, kad jei nesugebėjęs atsispirti pagundai grįšiu atgal, velnias padarys taip, kad Kristoferis mirtų dar neužaugęs. Mirsiu ne tik aš, bet ir Kristoferis. Dabar suprantate, kodėl nebegaliu grįžti atgal? Net jei velnio iš tikrųjų ir nėra, vis tiek nenoriu rizikuoti Kristoferio gyvybe. Juk šitaip jį myliu.

– Tai žaidžiate ir iš Kristoferio gyvybės? – paklausiau apdujusiu balsu.

– Na taip… Tai nelabai gerai, ar ne? Būtent dėl to ir graužiuosi labiausiai.

Vėl nutilau, bandydamas po truputį susivokti. Mūsų susitikimo valanda beveik baigėsi. Iš Džordžo bruzdėjimo supratau, kad jis ruošiasi išeiti.

– Palaukite, Džordžai, – sustabdžiau jį. – Jūs – paskutinis mano pacientas šį vakarą. Norėčiau pasakyti, ką manau, ir tam esu beveik pasiruošęs. Jei neturite skubių reikalų, norėčiau, kad dar pabūtumėte ir mane išklausytumėte.

Džordžas laukė nenustygdamas vietoje, o to mažiausiai norėjau. Mokydamasis psichiatrijos, buvau mokomas – ir pats sau buvau įsiteigęs – nemoralizuoti. Terapinis gydymas gali būti veiksmingas tik tuomet, kai pacientas jaučia, kad gydytojas jo nekritikuoja. Tik geranoriškoje aplinkoje galima tikėtis, kad pacientas išdrįs atsiverti ir pradės suvokti savo tikrąją vertę. Psichiatru dirbu jau gana ilgai ir žinau, kad dažnai tam tikru gydymo momentu gydytojui būtina, netgi privalu, paprieštarauti pacientui vienu ar kitu klausimu ir kritiškai įvertinti jo veiksmus. Tačiau taip pat žinojau, kad geriausia, kai tai įvyksta gydymui artėjant prie pabaigos, kai tarp terapeuto ir paciento būna užsimezgęs tvirtas ryšys. Džordžas pas mane lankėsi vos keturis mėnesius ir mūsų santykius vargu ar buvo galima laikyti tvirtais. Nesinorėjo rizikuoti ir pradėti jį kritikuoti taip greitai, neturint jokio tvirto pagrindo. Taip elgtis buvo labai pavojinga. Pavojinga buvo ir to nedaryti.