Morgan Peck - Melo žmonės

– Kiek teko girdėti, nukentėjo ir Bobio mokslai, – pasakiau.

– Taip. Labai gaila, – atsakė motina. – O juk buvo toks puikus mokinys.

– Mokytojai tikriausiai į tai atkreipė dėmesį, – užsiminiau. – Ar jie su jumis kalbėjosi apie Bobio problemas?

Motina atrodė kiek sutrikusi.

– Taip. Žinoma, ir man pačiai buvo neramu. Aš netgi atsiprašiau iš darbo, kad nueičiau į susitikimą mokykloje.

– Ar neprieštarausite, jei prireikus susisieksiu su mokyklos pedagogais. Jų pagalba gali labai praversti.

– Žinoma, ne.

– Ar tame susitikime, – kalbėjau toliau, – kas nors iš pedagogų pasiūlė nuvesti Bobį pas psichiatrą?

– Ne, – atsakė motina. Ji taip greitai atgavo savitvardą, kad net nebuvau tikras, ar apskritai buvo ją praradusi. – Jie užsiminė, kad būtų gerai pasikonsultuoti su psichologu, bet apie psichiatrą nieko nesakė. Žinoma, jei jie būtų tai pasiūlę, būtume taip ir padarę.

– Taip. Tada būtų buvę aišku, kad tai rimta, – pridūrė tėvas. – Bet kadangi jie paminėjo tik psichologą, galvojome, kad jaudinasi tik dėl prastų jo pažymių. Nepamanykite, kad jo pažymiai mums nerūpėjo. Bet be ypatingo reikalo mes niekuomet nespausdavome vaikų. Juk negerai vaikus pernelyg varžyti, ar ne, gydytojau?

– Nemanau, kad kreiptis psichologinės pagalbos dėl Bobio reiškia jį varžyti, – atrėžiau.

– Žinote, gydytojau, – toliau kalbėjo motina, ir man atrodė, kad ji ne bando pasiteisinti, o mane puola, – mums nėra taip jau paprasta vežioti Bobį darbo dienomis. Juk žinote, kad abu dirbame. O visi tie psichologai savaitgaliais nedirba. Juk negalime kasdien atsiprašinėti iš darbo. Kažkam reikia uždirbti duoną.

Nemačiau prasmės toliau ginčytis su Bobio tėvais dėl to, ar jie būtų galėję rasti tinkamą psichologą, kuris dirbtų vakarais ar savaitgaliais. Nusprendžiau pakalbėti apie tetą Heleną.

– Žinote, – tariau, – gali būti, kad kartu su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais nuspręsime, jog Bobiui nepakaks vien pagulėti ligoninėje, bet ir kuriam laikui teks iš esmės pakeisti aplinką. Gal turite giminaičių, pas kuriuos jis galėtų pagyventi?

– Bijau, kad ne, – iš karto atkirto tėvas. – Nemanau, kad kuris nors iš jų norėtų užsikarti sau ant sprando paauglį. Juk visi turi savo gyvenimus.

– Bobis man užsiminė apie tetą Heleną, – atsargiai tariau. – Gal ji sutiktų priimti jį pas save?

Motina iš karto paklausė:

– Ar Bobis sakė, kad nenori gyventi su mumis?

– Ne, apie tai dar nekalbėjome, – atsakiau. – Tik mėginu išsiaiškinti, ką galima padaryti. Kas ta teta Helena?

– Tai mano sesuo, – atsakė motina. – Bet apie važiavimą pas ją neverta net kalbėti. Ji gyvena už kelių šimtų kilometrų.

– Ne taip ir toli, – paprieštaravau. – Žinant, kad Bobiui reikia pakeisti aplinką, šis atstumas gali būti pats tas. Tai pakankamai arti, kad galėtų aplankyti jus, ir pakankamai toli nuo tos vietos, kur nusižudė brolis ir gal nuo dar kokių nors jį slegiančių dalykų.

– Nemanau, kad tai įmanoma, – pareiškė motina.

– Kodėl?

– Mudvi su Helena artimai nebendraujame, tiesą sakant, iš viso nebendraujame.

– Kas nutiko?

– Mums niekada nesisekė sutarti. Ji – tikra pasipūtėlė, nors nė neįsivaizduoju, ko čia pūstis. Juk ji – tik valytoja. Jiedu su vyru, kuris irgi niekuo neypatingas, turi tik nedidelę namų valymo paslaugų įmonę. Niekaip nesuprantu, kodėl jie ištisai vaizduoja esantys geresni.

– Suprantu, kad judvi nepernelyg gerai sutariate, – pritariau. – Gal yra kitų giminaičių, pas kuriuos Bobiui būtų geriau?

– Ne.

– Net jei ir nemėgstate sesers, Bobiui, regis, ji visai patinka. Tai – visų svarbiausia.

– Klausykite, gydytojau, – įsiterpė tėvas, – nelabai suprantu, ko siekiate. Visus šiuos klausimus uždavinėjate, tarsi būtumėte mažų mažiausiai policininkas. Mes nieko blogo nepadarėme. Neturite jokios teisės atimti iš tėvų vaiko. Juk to ir siekiate. Dėl to vaiko labai stengėmės. Esame geri tėvai.

Jutau, kad sulig kiekviena akimirka man vis labiau raižo pilvą.

– Man kelia nerimą jūsų kalėdinė dovana Bobiui, – pasakiau.

– Kalėdinė dovana? – tėvai, regis, nelabai suprato, apie ką kalbu.

– Taip. Kiek žinau, padovanojote jam šautuvą.

– Taip.

– Ar jis tokios dovanos ir norėjo?

– Iš kur man žinoti, ko jis norėjo? – piktai atrėžė tėvas, o paskui staiga jo kalbos tonas vėl tapo graudus. – Negaliu prisiminti, ko jis norėjo, juk žinote, kiek mums teko iškęsti. Mums tai buvo labai sunkūs metai.

– Suprantu, kad jums buvo nelengva, – tariau. – Bet kodėl jam padovanojote šautuvą?

– Kodėl? O kodėl gi ne? Tai gera dovana jo amžiaus vaikinui. Daugelis jo bendraamžių už tokią dovaną atiduotų bet ką.

– Man atrodo, – lėtai tariau, – kad po to, kai nusišovė jūsų vyresnysis sūnus, neturėtumėte taip žavėtis šautuvais.

– Turbūt esate vienas iš tų, kurie pasisako už šautuvų uždraudimą, – vėl kiek piktokai burbtelėjo tėvas. – Nieko tokio. Manykite, ką norite. Aš irgi nesu pamišęs dėl ginklų, bet man atrodo, kad problemas kelia ne šautuvai, o juos naudojantys žmonės.

– Iš dalies sutinku su jumis, – pritariau. – Stiuartas nenusižudė vien dėl to, kad turėjo šautuvą. Tai įvyko dėl kažkokios daug svarbesnės priežasties. Gal žinote, kokios?

– Ne. Jau sakėme, kad net nežinojome, jog Stiuartas buvo apimtas depresijos.

– Būtent. Stiuartas išties buvo apimtas depresijos. Žmonės nesižudo neapimti depresijos. Kadangi nežinojote, kad Stiuartas sirgo depresija, galbūt galėjote nesijaudinti dėl to, kad jis turi šautuvą. Bet apie prislėgtas Bobio nuotaikas tikrai žinojote. Juk tai buvo akivaizdu dar prieš Kalėdas, kai padovanojote šautuvą.

– Ak, gydytojau, jūs vis tiek nesuprantate, – pataikaujamai tarė motina, perimdama pokalbį į savo rankas. – Mes tikrai nemanėme, kad jo būklė tokia sunki. Mums atrodė, kad jis tik liūdi dėl brolio mirties.

– Ir tada padovanojote brolio savižudybės įrankį. Ne šiaip šautuvą, o tą patį šautuvą.

Į pokalbį vėl įsiterpė tėvas.

– Naujas šautuvas mums būtų buvęs per brangus pirkinys. Niekaip nesuprantu, ko kabinėjatės prie mūsų. Kaip įmanydami stengėmės rasti jam pačią geriausią dovaną. Juk žinote, kad pinigai ant medžių neauga, o mes – tik paprasti dirbantys žmonės. Galėjome parduoti tą šautuvą ir būtume pasidarę gražaus pinigo. Bet to nepadarėme. Pasilikome jį, kad pradžiugintume Bobį gera dovana.

– Ar pagalvojote, ką apie tokią dovaną pamanys Bobis? – paklausiau.

– Kaip tai?

– O taip, kad įteikti jam brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, – tai tas pats, kaip liepti sekti brolio pėdomis, kitaip tariant, eiti ir nusišauti.

– Nieko panašaus jam nesakėme.

– Aišku, nesakėte. Bet ar nepagalvojote, kad Bobis šią dovaną supras būtent taip?

– Ne, mums tai ir į galvą neatėjo. Nesame tokie išsilavinę kaip jūs. Nelankėme universitetų ir nesimokėme įmantriai mąstyti. Mes – paprasti darbininkai, nėra ko tikėtis, kad galvotume apie tokius dalykus.

– Gal ir taip, – tariau. – Bet būtent dėl to man ir neramu, nes apie tai privalu galvoti.

Kurį laiką įdėmiai žvelgėme vienas į kitą. Svarsčiau, kaip jie jaučiasi. Akivaizdu, kad nesijautė kalti. Gal supykę? Išsigandę? Nuskriausti? Negalėjau pasakyti. Nė kiek nebuvo jų gaila. Tiksliai žinojau, ką jutau pats – mane apėmė pasišlykštėjimas šiais žmonėmis. Be to, buvau labai pavargęs.