Morgan Peck - Melo žmonės

– Prašysiu jūsų parašu patvirtinti, jog leidžiate man papasakoti apie Bobį savo seseriai Helenai ir spręsti, ką darysime toliau, – pasakiau atsigręždamas į motiną. – Ir jūsų taip pat, – pasisukau į tėvą.

– Aš nepasirašysiu, – atšovė jis. – Neleisiu jums pliaukšti apie mūsų reikalus už šeimos ribų. Elgiatės taip arogantiškai, tarsi mažų mažiausiai būtumėte koks nors teisėjas.

– Kaip tik atvirkščiai, – abejingai tariau. – Iš visų jėgų stengiuosi, kad apie jūsų reikalus nebūtų pliauškiama už šeimos ribų. Šiuo metu apie tai žino tik Bobis, jūs ir aš. Manau, kad būtina informuoti ir Bobio tetą, bent jau tam, kad sužinočiau, ar ji galės padėti. Negavęs jūsų sutikimo, šį atvejį turėsiu išsamiai aptarti su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais. Įtariu, kad apie tai, kas nutiko Bobiui, būtų nuspręsta pranešti Valstijos vaikų apsaugos tarnybai, o tada jums garantuotai tektų turėti reikalų su tikru teisėju. Galbūt to ir šiaip neišvengsite. Tačiau jei Helena sutiktų padėti, manau, kad to užtektų ir valstijos institucijoms neprireiktų kištis. Bet darykite, kaip norite. Spręskite patys, ar leisite man susisiekti su Helena.

– Ak, jau to mano vyro juokai, gydytojau, – šūktelėjo Bobio motina žavingai šypsodamasi. – Jam tiesiog sunku matyti mūsų sūnų psichiatrinėje ligoninėje. Be to, nesame įpratę bendrauti su tokiais išsilavinusiais žmonėmis kaip jūs. Žinoma, pasirašysime. Visiškai neprieštarauju, kad paskambintumėte mano seseriai. Padarysime viską, ką galime. Norime, kad Bobiui būtų kuo geriau.

Pasirašę sutikimą, jie išėjo. Tą patį vakarą mudu su žmona dalyvavome darbuotojams skirtame vakarėlyje. Išgėriau kiek daugiau nei paprastai.

Kitą dieną paskambinau tetai Helenai. Ji su vyru iš karto atvyko pasimatyti su manimi. Jiems nereikėjo ilgai aiškinti, kas nutiko, ir atrodė, kad Bobis jiems nuoširdžiai rūpi. Jie irgi visas dienas praleisdavo darbe, tačiau mielai sutiko priimti Bobį pas save, jei tik bus padengtos psichiatrinio gydymo išlaidos. Laimė, Bobio tėvų darbovietės pasirūpino draudimu, kuris numatė neįprastai dideles psichiatrinio gydymo išlaidų kompensavimo sumas. Susisiekiau su geriausiu miesto, kuriame gyveno Helena, psichiatru, sutikusiu užsiimti ilgalaikiu Bobio psichoterapiniu gydymu. Pats Bobis visai nenutuokė, kodėl gyvena pas dėdę ir tetą. Nemanau, kad tuomet buvo tinkamas metas jam paaiškinti visą tiesą. Tiesiog pasakiau, kad taip jam bus geriau.

Per porą dienų Bobis pradėjo keistis. Ir iš tikrųjų, kelis kartus jį aplankius Helenai, sužinojus, kad gyvens naujoje vietoje, o seselėms bei slaugėms užtikrinus puikią priežiūrą, jo būklė sparčiai taisėsi. Po trijų ligoninėje praleistų savaičių jis buvo perduotas Helenos globon. Žaizdos ant jo rankų buvo virtusios randeliais, ir jam jau neblogai sekėsi juokauti su ligoninės darbuotojais. Po šešių mėnesių Helena man pranešė, kad jam sekasi visai gerai ir kad jo pažymiai vėl pagerėjo. Iš jį gydančio psichiatro sužinojau, kad jiems pavyko užmegzti artimą tarpusavio ryšį, bet jis dar tik pradėjo mokytis suvokti psichologinę savo tėvų prievartą ir elgesį su juo. Po to pokalbio apie Bobį daugiau nieko negirdėjau. O Bobio tėvus po pirmojo susitikimo mačiau dar vos du kartus ir tik po kelias minutes, kol Bobis dar gulėjo ligoninėje. Atrodė, kad to visiškai pakanka.

Pas psichiatrą atvestas vaikas paprastai vadinamas identifikuotu pacientu. Toks pasakymas mums, psichoterapeutams, rodo, kad tėvai – ar kokie nors kiti identifikuojantys asmenys – mano, jog vaikas yra ligonis, kitaip tariant, jį laiko sutrikimų turinčiu žmogumi, kurį reikia gydyti. Šį posakį vartojame todėl, kad įpratome skeptiškai vertinti tokį identifikavimo procesą. Dažniausiai pradėję aiškintis problemos priežastis, suprantame, kad tai – ne vaiko, o jo tėvų, šeimos, mokyklos ar aplinkos problema. Paprasčiau tariant, tampa aišku, kad gydymas reikalingas ne tiek vaikui, kiek jo tėvams. Nors būtent tėvai nusprendžia, kad vaikui būtina pagalba, paprastai tokios pagalbos labiau reikia jiems patiems – identifikuojantiems žmonėms. Tai jie turėtų tapti mūsų pacientais.

Tą puikiai įrodė Bobio istorija. Nors jis buvo apimtas sunkios depresijos ir jam reikėjo skubios pagalbos, dėl jo depresyvių nuotaikų kaltas ne jo paties, bet jo tėvų elgesys. Tokia prislėgta nuotaika buvo savaime suprantama. Jo vietoje taip būtų jautęsis bet kuris penkiolikmetis. Liguista iš esmės buvo ne jo būklė, bet šeimos aplinka, į kurią jis natūraliai reagavo užsisklęsdamas savyje.

Vaikams – net ir paaugliams – jų tėvai prilygsta dievams. Iš tėvų elgesio vaikai ima pavyzdį, kaip reikėtų elgtis. Vaikai retai sugeba objektyviai palyginti savo tėvus su kitų vaikų tėvais ir nemoka realiai įvertinti jų elgsenos. Jei tėvai su vaiku elgiasi blogai, vaikas paprastai ima manyti esąs blogas. Jei šeimoje vaikas vadinamas bjauriu, kvailu ir netikėliu, tokiu jis save laikys ir užaugęs. Vaikystėje meilės nepatyrę vaikai mano, kad jų mylėti neįmanoma. Todėl apibendrintas vaiko raidos dėsnis būtų toks: kai vaikas negauna pakankamai tėvų meilės, dėl to dažnai ima kaltinti save ir susidaro tikrovės neatitinkančią neigiamą nuomonę apie save.

Pirmą kartą patekęs į ligoninę Bobis tiesiogine prasme gręžė savyje skyles ir pamažu ardė savo išorinį sluoksnį, tarsi būtų jautęs, kad jo viduje, po oda, gyvena kažkoks blogis, kurį reikia iškrapštyti. Kodėl?

Jei nutinka taip, kad nusižudo kuris nors iš mums artimų žmonių, praėjus pirmajam šokui (jei tik esame nepraradę įprasto žmogiškumo ir sąžinės) pirmiausia paklausime savęs, ką padarėme ne taip. Tikriausiai taip pat elgėsi ir Bobis. Iš karto po Stiuarto mirties jis, ko gero, prisiminė įvairiausius judviejų kivirčus: kad prieš savaitę išvadino brolį puskvaišiu, kad prieš mėnesį peštynių įkarštyje jam įspyrė, kad tuomet, kai Stiuartas jį erzindavo, jis dažnai trokšdavo, jog brolis išnyktų amžiams. Bobis tikrai bent jau šiek tiek jautėsi kaltas dėl Stiuarto mirties.

Būtent tada ir turėjo įvykti tai, kas būtų įvykę kiekvienoje normalioje šeimoje: tėvai turėjo bandyti jį paguosti. Jie turėjo pasikalbėti apie Stiuarto savižudybę, paaiškinti, kad, nors patys to ir nesuprato, Stiuartas sirgo psichikos liga. Jiems derėjo paaiškinti, kad žmonės nesižudo dėl menkų kivirčų ar broliškų peštynių. Turėjo pasakyti, kad jei kas ir kaltas dėl jo savižudybės – tai jie, tėvai, kurie buvo svarbiausi žmonės Stiuarto gyvenime. Tačiau kiek man pavyko sužinoti, Bobis nieko panašaus neišgirdo.

Nesulaukęs jam taip reikalingos paguodos, Bobis akivaizdžiai užsisklendė savyje, ėmė prasčiau mokytis. Tada jo tėvai turėjo pradėti aiškintis, kas vyksta, arba, jei to nesugebėjo padaryti patys, turėjo kreiptis pagalbos į specialistus. Tačiau net ir rekomendavus mokyklos pedagogams jie nieko nesiėmė. Matydamas, jog jo prislėgta nuotaika niekam nerūpi, Bobis tikriausiai pamanė, kad tai tik įrodo jo kaltę. Jo prislėgta nuotaika niekam nerūpėjo todėl, kad jis nusipelnė taip jaustis, privalėjo kentėti ir graužtis.

Artėjant Kalėdoms Bobis jau ėmė save vaizduotis užkietėjusiu nusikaltėliu, o tuomet visai netikėtai jam buvo įteiktas brolio savižudybės ginklas. Kaip jam reikėjo suprasti šios „dovanos“ reikšmę? Argi jis galėjo galvoti taip: „Mano tėvai – blogi žmonės ir todėl trokšta mane pribaigti, kaip tikriausiai pribaigė ir mano brolį“? Vargu. Lygiai taip pat būdamas tik penkiolikos jis negalėjo pasakyti sau ir štai ko: „Tėvai šautuvą man padovanojo tik todėl, kad yra tingūs, atsainūs ir primityvūs žmonės. Ir mane ne itin myli – na ir kas?“ Kadangi jis jau buvo tvirtai patikėjęs esantis blogas žmogus ir buvo dar per jaunas, kad galėtų suprasti, koks iš tikrųjų buvo jo tėvų elgesys, tokią dovaną galėjo suvokti tik vienaip, kaip tiesioginį nurodymą jam pačiam: „Imk brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, ir pasielk taip pat. Tu nusipelnai mirties.“