Morgan Peck - Melo žmonės

Normalus žmogus bendraudamas su blogu žmogumi dažniausiai junta pasišlykštėjimą. Jei blogis akivaizdus, pasišlykštėjimas kyla iš karto, jei blogis atsiskleidžia subtilesniais būdais, pasišlykštėjimas apima pamažu, vis geriau suvokiant, kad žmogus – blogas.

Jausti pasišlykštėjimą terapeutui kartais būna labai naudinga. Tai gali būti puiki diagnostinė priemonė, tiksliau ir greičiau už visus kitus būdus padedanti suprasti, kad prieš jus – blogas žmogus. Tačiau šia priemone, kaip ir aštriu skalpeliu, reikia naudotis nepaprastai atsargiai. Jei pasišlykštėjimą kelia ne pats pacientas, o koks nors paties terapeuto sutrikimas, nesugebėjus suvokti, kad tai – jo paties problema, padariniai gali būti labai skaudūs.

Tačiau kada jausti pasišlykštėjimą normalu? Kuo emociškai stabiliam psichoterapeutui šis pojūtis gali būti naudingas? Pasišlykštėjimas – stiprus jausmas, verčiantis iš karto atsitraukti nuo šį jausmą sukeliančio žmogaus ir jo šalintis. Būtent tai ir yra pats teisingiausias normalaus žmogaus poelgis įprastomis aplinkybėmis pajutus blogį – bėgti kuo toliau nuo jo. Blogis kelia šleikštulį, nes jis pavojingas. Pernelyg ilgai šalia užsibuvusį žmogų jis apnuodija ar kitaip žlugdo. Neturint konkretaus tikslo, pajutus blogį, teisingiausias sprendimas – sprukti kuo toliau. Pasišlykštėjimas atsiranda instinktyviai, arba, jei norite, – iš Dievo, ir veikia kaip apsauginė išankstinio perspėjimo radarų sistema. [26] Kyla klausimas, ar blogas žmogus jaus pasišlykštėjimą bendraudamas su kitu blogu žmogumi. Nežinau. Būtų nepaprastai įdomu patyrinėti šį klausimą, nes, radę atsakymą, daug sužinotume apie žmogiškojo blogio pobūdį ir kilmę. Teoriškai mąstant, jei žmogus tampa blogas todėl, kad augo blogoje šeimoje, tokiam vaikui jo tėvai atrodys visai normalūs, o jo išankstinio perspėjimo sistema bus nesusiformavusi. Kitu atveju, vaikui ilgą laiką neišvengiamai būnant šalia blogų tėvų, bet kokios savisaugos mechanizmo užuomazgos ilgainiui sunaikinamos.

Nors apie jausmus pacientams yra daugybė specialiosios literatūros, niekada neteko skaityti konkrečiai apie pasišlykštėjimą. Informacijos apie tai trūksta dėl kelių priežasčių. Pasišlykštėjimas taip dažnai būna neatsiejamas nuo blogio, kad vargu ar įmanoma rašyti apie vieną, nepaminint kito, o kadangi blogio problema paprastai likdavo psichiatrinių tyrimų nuošalyje, tas pats nutiko ir šio jausmo tyrimams. [27] Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta. Be to, psichoterapeutai paprastai būna malonūs žmonės ir tokia kraštutinė neigiama reakcija galėtų kaip reikiant pakenkti jų reputacijai. Be to, kadangi šis jausmas – itin nemalonus, absoliuti dauguma psichoterapeutų vengia artimai bendrauti su blogio apimtais pacientais. Galų gale, kaip ir minėjau, labai mažai blogų žmonių pasiryžta psichoterapiniam gydymui. Neskaitant pavienių atvejų, tokie žmonės paprastai griebiasi bet ko, kad tik išvengtų praregėti padedančio gydymo. Todėl psichoterapeutams yra tikrai sudėtinga ilgiau bendrauti su blogais žmonėmis, kad galėtų išsamiau panagrinėti jų arba savo reakcijas.

Blogis dažnai sukelia ir dar vieną mūsų reakciją: mes sutrinkame. Pasakodama, kaip jautėsi bendraudama su blogu žmogumi, viena moteris rašė pasijutusi taip, „lyg staiga būtų praradusi gebėjimą galvoti“ [28] The New Yorker , 1978 m. liepos 3 d., p. 19. . Dar kartą pakartosiu: tokia reakcija visai normali. Melas trikdo. Blogį skleidžia „melo žmonės“, kurie apgaudinėja kitus, ir patys pamažu užsidaro saviapgaulės kiaute. Pajutęs, kad pacientas jį trikdo, psichoterapeutas turėtų paklausti savęs, ar taip nutiko ne dėl to, kad kažko nepastebėjo. Be to, terapeutui taip pat derėtų suabejoti: „Ar gali būti, kad pacientas specialiai siekia išmušti mane iš pusiausvyros?“ Dėl to, kad neuždaviau sau šio klausimo, dirbdamas su 4 skyriuje aprašyta paciente, veltui iššvaisčiau ištisus mėnesius.

Minėjau, kad pasišlykštėjimas – tai normali ir apsisaugoti padedanti reakcija bendraujant su blogais žmonėmis. Yra tik viena išimtis. Jei pavyksta įveikti savo nusistatymą – jei psichoterapeutas supranta, kad žmogus yra blogas, ir jei, žinodamas, kas jo laukia, apsisprendžia pabandyti bendrauti ir padėti blogam žmogui pasveikti, – tokiu ir tik šiuo vieninteliu atveju galima ir reikėtų nepaisyti paciento keliamo pasišlykštėjimo. Yra daugybė „jei“. Negalima lengvabūdiškai pervertinti savo galimybių išrauti blogį. Šiam darbui reikės didžiulės psichologinės ir dvasinės stiprybės.

Vienintelė priežastis, kodėl tai apskritai pavyksta – tai tvirtai apsisprendusio psichoterapeuto žinojimas, kad nors tokių žmonių reikia saugotis, jų neabejotinai reikia ir gailėtis. Ištisai baimindamiesi, kad tik neatsiskleistų jų tikrasis veidas, ir stengdamiesi užgniaužti sąžinės balsą, tokie žmonės paprastai būna labiausiai įbaugintos būtybės pasaulyje. Jie gyvena apimti siaubingos baimės. Jų nereikia pasmerkti pragaro kančioms, jie jau gyvena pragare. [29] Mus baudžia ne Dievas, o mes patys. Esantieji pragare ten atsidūrė savo paties noru. Panorėję galėtų bematant iš ten dingti. Bėda ta, kad dėl moralinių įsitikinimų kelias iš pragaro jiems atrodo nepaprastai pavojingas, gąsdinantis, skausmingas ir nepakeliamai sunkus. Todėl jie lieka, kur buvę, nes atrodo, kad ten – saugiau ir lengviau. Jiems taip geriau. Tokia situacija ir jos psichodinamika nagrinėta nuostabioje C. S. Lewiso knygoje Didžiosios skyrybos . Mintis, kad žmonės pragarą susikuria patys, nėra plačiai žinoma, tačiau akivaizdu, kad tai – gera psichologinė ir teologinė interpretacija.

Todėl ne tik visuomenės, bet ir jų pačių labui reikėtų pabandyti išvaduoti blogio apimtas sielas iš pragaro žemėje. Kadangi apie blogio prigimtį žinome tiek nedaug, šiuo metu dar nemokame nuo jo išgydyti. Vargu ar ribotos mūsų terapinės galimybės turėtų labai stebinti, žinant, kad dar net nesugebėjome įvardyti blogio kaip atskiros ligos. Būtent šioje knygoje keliama mintis, kad blogį derėtų laikyti atskiros rūšies psichine liga, kuriai būtų skiriamas ne mažesnis mokslinis dėmesys kaip ir kai kurioms kitoms svarbioms ligoms.

Šiaip jau nuo gyvačių lizdo visai pagrįstai ir suprantamai stengiamės laikytis kuo atokiau. Tačiau visiškai normalu, kai šia vieta domisi mokslininkai – patyrę herpetologai – kurių tikslas kuo daugiau sužinoti, paimti gyvačių nuodų mėginių antitoksino gamybai, kuris pasitarnaus žmonių gydymui, o galbūt net ir padės pačioms gyvatėms išgyventi. Kartais gyvatės, užsiauginusios sparnus, virsta drakonais, kuriuos galima prisijaukinti, kad taptų karštais ir romiais Dievo tarnais. Jei sugebame suvokti, kad blogi žmonės – ligoniai, kurių reikia gailėtis (nors dėl to jie netampa mažiau pavojingi), ir jei gerai suprantame, ką darome, užuot jais šlykštėjęsi, turėtume pasistengti juos atjausti, kad padėtume jiems pasveikti.

Prisimindamas Bobio ir jo tėvų istoriją praėjus dvidešimčiai metų, abejoju, ar ir šiandien, turėdamas daug daugiau patirties, būčiau elgęsis kitaip. Ir dabar pirmiausia stengčiausi apsaugoti Bobį nuo jo tėvų, ir siekdamas šio tikslo, kaip ir tuomet, būčiau pagrasinęs oficialiomis valdžios institucijomis. Per dvidešimt metų taip ir neatradau kitokių priemonių, kaip paveikti blogus žmones, nei šiurkštūs grasinimai. Bent jau iš pat pradžių jie nereaguoja nei į mandagius prašymus, nei į kokias nors kitas man žinomas moralinio poveikio priemones. Tačiau vienas dalykas per dvidešimt metų pasikeitė. Dabar jau žinau, kad Bobio tėvai buvo blogi žmonės. Tuomet to nežinojau. Jutau iš jų sklindantį blogį, tačiau nemokėjau jo įvardyti. Mano darbą prižiūrintys specialistai nesugebėjo padėti man suprasti, su kuo susidūriau. Sąvoka „blogis“ mūsų profesinėje kalboje neegzistavo. Kadangi buvome mokslo žmonės, o ne dvasininkai, tokių žodžių buvo geriau nevartoti.