Morgan Peck - Melo žmonės

Narciziškumas, arba susireikšminimas, gali pasireikšti įvairiai. Turėti tam tikrų narcistinių savybių yra visiškai normalu, kai kurios iš jų būdingos vaikams, bet nederamos suaugusiesiems. Kai kurios yra akivaizdžiai patologiškesnės nei kitos. Ši tema ir labai sudėtinga, ir labai svarbi. Tačiau šioje knygoje nesiekiama išsamiai išnagrinėti šią temą, todėl nieko nelaukdami ir pereikime prie tos konkrečios patologinės būsenos, kurią Erichas Frommas vadino piktybiniu narciziškumu.

Piktybinis narciziškumas pasižymi nenuolankumu. Visi normalios psichikos suaugę žmonės vienaip ar kitaip paklūsta kuriai nors aukštesnei jėgai – Dievui, tiesai, meilei ar kokiems nors kitiems idealams. Jie elgiasi taip, kaip jiems liepia Dievas, o ne taip, kaip norėtųsi patiems. „Tebūnie tavo, o ne mano valia“, – sako Dievui atsidavęs žmogus. Jie tiki tuo, kas yra tikra, o ne tuo, ką patys norėtų manyti esant tikra. Skirtingai nuo Bobio tėvų, tokiems žmonėms svarbiau artimo žmogaus poreikiai, o ne jų pačių norai. Trumpai tariant, visi psichiškai sveiki individai daugiau ar mažiau klauso savo sąžinės balso. Blogi žmonės elgiasi kitaip. Kai kaltės jausmo ir norų suderinti nepavyksta, kaltės jausmas nustumiamas į šalį, o norai lieka.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Saint Augustine, The City of God ( Dievo miestas ), red. Bourke, Image Books, 1958, p. 304.

Evangelija pagal Matą, 7, 1–5.

M. S. Peck, Nepramintuoju taku , Vaga, 2014 m.

Teresės iš Lizjė laiškų rinktinė, vert. F. J. Sheed, Sheed and Ward , 1949, p. 303.

C. S. Lewis, That Hideous Strength ( Ta baisi jėga ), Macmillan (išleista minkštais viršeliais), Niujorkas, 1965, p. 316.

Maždaug septyniasdešimt kilometrų. (Vert. past.)

JAV miestas. (Vert. past.)

Šiaurės Karolinos valstijos sostinė. (Vert. past.)

Miestas Šiaurės Karolinoje. (Vert. past.)

Visuose pasakojimuose apie egzorcizmo atvejus demoniški balsai ištisai perša vienokias ar kitokias nihilistines mintis.

J. R. R. Tolkien, Karaliaus sugrįžimas , Alma littera, 2008.

Buvusi religinė bendruomeninė gyvenvietė šiaurės vakarų Gajanoje, kurioje 1978 m. nusižudė 913 gyventojų. (Vert. past.)

XX a. aštuntajame dešimtmetyje. (Vert. past.)

Entropija, tinginystė ir pirmapradė nuodėmė išsamiai aptariamos M. Scotto Pecko knygoje Nepramintuoju taku .

Žodžių žaismas anglų kalboje: evil (liet. blogis ) ir live (liet. gyvas ). (Vert. past.)

Erich Fromm, The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil ( Žmogaus širdis: gebėjimas jausti gėrį ir blogį ), Harper & Row, 1964.

Evangelija pagal Joną, 10, 10.

Evangelija pagal Matą, 8, 22.

Evangelija pagal Joną, 8, 44.

J. R. R. Tolkien, Hobitas , Alma littera, 2012, Žiedų valdovas , 2014.

Psichodiagnostinė metodika. (Vert. past.)

Harold S. Kushner When Bad Things Happen to Good People , Schocken Books, 1981.

Skiriamos trys pagrindinės šiuo metu egzistuojančios teologinės blogio sampratos. Pirmoji – tai nedualistinė hinduizmo ir budizmo doktrina, kurioje blogis suvokiamas tiesiog kaip kita medalio pusė. Kur yra gyvybė, turi būti ir mirtis, kas auga, turi ir sunykti, kas sukuriama – sunaikinama. Todėl ši nedualistinė doktrina teigia, kad gėrio ir blogio takoskyra – tai iliuzija. Toks požiūris rado atgarsį tariamose krikščioniškos pakraipos sektose, kaip antai krikščioniškojo mokslo bažnyčioje ir neseniai išpopuliarėjusioje stebuklingo mokymo bendruomenėje, nors krikščionių teologai tokius teiginius vadina šventvagiškais. Pagal antrąją sampratą teigiama, kad blogis yra gėrio priešprieša, bet irgi Dievo kūrinys. Kad galėtume vadovautis laisva valia (kurią Dievas mums būtinai turi suteikti, kad būtume sukurti pagal jo atvaizdą), turi būti ir galimybė klysti, ir todėl turi būti sąlygos blogiui egzistuoti. Šią blogio sampratą, kurią aš vadinu integruotu dualizmu, palaikė Martinas Buberis, blogį palyginęs su „mielėms tešloje“ – tai Dievo pridėtas fermentas žmogaus sieloje, be kurio žmogaus asmenybė negalėtų augti ( Good and Evil, Charles Scribner‘s Sons , New York, 1953, p. 94). Trečiąją svarbiausią blogio sampratą, kurią propaguoja tradicinė krikščioniška pasaulėžiūra, vadinu velniškuoju dualizmu: blogis suprantamas ne kaip Dievo kūrinys, bet kaip jam nepavaldus atgrasus vėžinis darinys. Nors ir ši samprata turi trūkumų (kurie bus paaiškinti 6 skyriuje), ji vienintelė iš visų trijų tinkamai traktuoja žudymo ir žudiko klausimą.

The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil ; taip pat žr. jo knygą The Anatomy of Human Destructiveness ( Žmogiškojo destruktyvumo anatomija ), Holt, Rinehart & Winston, 1973., joje ši tema nagrinėjama išsamiau, bet ne taip novatoriškai.

Good and Evil , p. 139–140.

Kyla klausimas, ar blogas žmogus jaus pasišlykštėjimą bendraudamas su kitu blogu žmogumi. Nežinau. Būtų nepaprastai įdomu patyrinėti šį klausimą, nes, radę atsakymą, daug sužinotume apie žmogiškojo blogio pobūdį ir kilmę. Teoriškai mąstant, jei žmogus tampa blogas todėl, kad augo blogoje šeimoje, tokiam vaikui jo tėvai atrodys visai normalūs, o jo išankstinio perspėjimo sistema bus nesusiformavusi. Kitu atveju, vaikui ilgą laiką neišvengiamai būnant šalia blogų tėvų, bet kokios savisaugos mechanizmo užuomazgos ilgainiui sunaikinamos.

Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta.