Morgan Peck - Melo žmonės

Išmokę teisingai įvardyti tam tikrą reiškinį, įgyjame šiokį tokį pranašumą [30] Įvardijimo galia puikiai aprašyta Ursulos Le Guin knygoje A Wizard of Earthsea ( Žemjūrės burtininkas ), Parnassus Press, 1968. . Tąkart bendraudamas su Bobio tėvais, nesupratau, su kokiomis jėgomis teko susidurti. Man tai kėlė pasišlykštėjimą, bet nejutau poreikio aiškintis. Tų žmonių atsikratyti stengiausi ne vien dėl natūraliai atsiradusios pagarbos toms jėgoms, bet ir dėl to, kad jų bijojau, nes nepajėgiau suvokti. Ir šiandien jų vis dar bijau, tačiau tai nebėra akla baimė. Žinodamas, kas tai yra, geriau suprantu ir tų jėgų mastą. Kadangi po kojomis jaučiu gana tvirtą pagrindą, galiu sau leisti pasmalsauti, kokia šių jėgų prigimtis. Galiu sau leisti žvilgtelėti į jas iš arčiau. Todėl šiandien visgi kai ką daryčiau kitaip. Kai jau būčiau sėkmingai ištraukęs Bobį iš tėvų namų, pabandyčiau atsargiai leisti jiems suprasti, kad juos užvaldžiusios jėgos žlugdo ne tik jų vaikų, bet ir jų pačių gyvenimą. Jei turėčiau laisvesnio laiko ir jėgų, pasiūlyčiau lankytis pas mane, kad pamėgintume įveikti tas jėgas. Jei įvyktų stebuklas ir jie priimtų mano pasiūlymą, dirbčiau su jais, bet ne todėl, kad man jie labiau patinka, ar kad dabar daugiau pasitikiu savo jėgomis. Dirbčiau su jais, nes žinau, kaip tas jėgas įvardinti, ir jaučiuosi gana stiprus imtis šio darbo, be to, noriu išmokti šio to naujo. Mūsų visų priedermė – darbuotis tose srityse, kurias išmanome.

Kad galėtume geriau suprasti Bobio tėvus ir kitus į juos panašius žmones, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, pirmiausia reikia tiksliai išsiaiškinti, kuo blogis skiriasi nuo paprasčiausios nuodėmės. Blogi žmonės – ne tie, kurie daro nuodėmes, bet kurie jas daro ištisai, kryptingai ir subtiliai. Taip yra dėl to, kad esminė blogų žmonių yda – ne nuodėmingumas, bet atsisakymas pripažinti savo nuodėmingą prigimtį [31] Jungas teisingai manė, kad blogis kyla iš nesugebėjimo „susitikti“ su Šešėliu. .

Bobio tėvai, kaip ir tie, apie kuriuos pasakosiu kitame skyriuje, nors juos ir apėmęs blogis, yra tokie patys kaip ir visi žmonės. Jie gali gyventi bet kurioje gatvėje, gali būti turtingi ir vargšai, išsilavinę arba bemoksliai. Gyvenime jie niekuo neišsiskiria iš kitų. Jie – ne nusikaltėliai, ir netgi dažniau kaip tik būna iškilios asmenybės – sekmadieninių mokyklų mokytojai, policininkai, bankininkai, aktyvūs mokyklos tėvų asociacijos nariai.

Kaip tai paaiškinti? Kodėl šių blogų žmonių nevadiname nusikaltėliais? Atsakymą rasime žodyje „nevadiname“. Nusikaltėliams jie prilygsta todėl, kad nusikalsta gyvybei ir gyvybingumui. Tačiau, nepaisant pavienių atvejų (kaip antai Hitleris), kai jie tampa ypač įtakingais politiniais veikėjais, leidžiančiais sau peržengti įprastas ribas, jų „nusikaltimai“ yra tokie subtilūs ir nepastebimi, kad sunku vadinti šiuo žodžiu. Apie tokių poelgių slėpimą ir maskavimą knygoje bus rašoma dar ne kartą. Štai kodėl knyga ir pavadinta Melo žmonės .

Man teko nemažai dirbti kalėjimuose su tikrais nusikaltėliais. Beveik niekada nesutikau tokių, kuriuos būčiau galėjęs pavadinti blogais žmonėmis. Suprantama, jų elgesys – nusikalstamas ir paprastai jie yra nusižengę ne kartą, tačiau jų destruktyvūs veiksmai atrodo kažkokie spontaniški. Ir nors teisėsaugos institucijoms jie paprastai neigia padarę vieną ar kitą nusižengimą, jų nedoras elgesys vis tiek turi šiokio tokio nuoširdumo. Jie ir patys iš karto pabrėžia šią savybę, tvirtindami, kad į kalėjimą pakliuvo tik per savo „sąžiningumą“. Jų teigimu, išties blogi žmonės niekada nepatenka į kalėjimus. Suprantama, jie taip kalba bandydami pateisinti savo veiksmus, tačiau, mano manymu, paprastai iš tikrųjų taip ir yra.

Kalintiems asmenims beveik visada pavyksta diagnozuoti vienokį ar kitokį konkretų psichinį sutrikimą. Diagnozės gali būti pačios įvairiausios ir, paprastai tariant, įvardija tokias savybes kaip pamišimas, impulsyvumas, agresyvumas ar sąžinės neturėjimas. Į Bobio tėvus panašūs vyrai ir moterys, apie kuriuos dar bus kalbama, neturi tokių akivaizdžių sutrikimų, ir nė viena tiksli psichiatrinė diagnozė jiems netinka. Visai ne todėl, kad pikti žmonės – sveiki, o tik todėl, kad jų ligai mes dar nesugalvojome pavadinimo.

Kadangi paaiškinau, kuo blogi žmonės skiriasi nuo eilinių nusikaltėlių, taip pat noriu pabrėžti, kad blogis, kaip asmenybės bruožas, skiriasi nuo blogų poelgių. Kitaip tariant, dėl blogų poelgių netampame blogais žmonėmis, kitaip visi būtume blogi, nes visi pasielgiame blogai.

Plačiąja prasme nuodėmė suvokiama kaip „nepataikymas į taikinio centrą“. Tai reiškia, kad nusižengiame kaskart, kai nepataikome į patį viduriuką. Nuodėmė – tai tik mūsų nesugebėjimas visą laiką būti tobuliems, nei daugiau, nei mažiau. O kadangi ištisai tobuli būti nesugebame, mes visi – nusidėjėliai. Dažnai nepadarome to, ką puikiai galėtume padaryti, ir tuomet kaskart nusižengiame – gal ir ne įstatymui, bet nusidedame Dievui, kaimynams ar patiems sau.

Žinoma, nusižengimai gali būti ir didesni, ir mažesni. Tačiau klaidinga galvoti, kad nuodėmė ar blogis gali būti didesnis ar mažesnis. Atrodo, jau geriau apgaudinėti turtinguosius negu vargšus, bet juk šio poelgio esmė nuo to nesikeičia. Teisės požiūriu numatyta nevienoda atsakomybė už įmonių sukčiavimą, pajamų mokesčio vengimą, nusirašinėjimą per egzaminą, neištikimo vyro melavimą žmonai, kad teks ilgiau padirbėti, ar teisinimąsi vyrui (ar sau pačiai), kad nebuvo laiko paimti jo drabužių iš valyklos, nors pokalbis telefonu su kaimyne prieš tai truko visą valandą. Suprantama, vieni nusižengimai mažesni negu kiti, ypač tuomet, jei atsižvelgtume į visas jų padarymo aplinkybes, tačiau, šiaip ar taip, aišku, jog tai vis tiek yra apgaudinėjimas arba melagystės. Jei sau esate labai griežtas ir pastaruoju metu kaip nors panašiai nenusižengėte, paklauskite savęs, gal kartais sau pamelavote. Arba save apgavote? Arba nepadarėte visko, ką galėjote padaryti, nes tokiu atveju išdavėte save. Jei būsite sau visiškai atviras, suprasite, kad nuodėmių neišvengiate. Jei to nesuprantate, vadinasi, nesate atviras, o tai jau savaime yra nuodėmė. Visi mes neišvengiamai esame nusidėjėliai. [32] Ko gero, pats gražiausias krikščioniškosios doktrinos aspektas – pakantumas nuodėmei, nors tuo labai dažnai piktnaudžiaujama, kartais net piktybiškai. Požiūris į nuodėmę yra dvilypis: viena vertus, tvirtinama, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra nuodėminga, ir todėl bet kuris tikras krikščionis turi save laikyti nusidėjėliu. Tai, kad daug oficialiai krikščionybę išpažįstančių ir uoliai tikinčių žmonių širdyje savęs nelaiko nusidėjėliais, turėtų būti laikoma ne šios doktrinos trūkumu, bet paties žmogaus nesugebėjimu tuo patikėti. Apie tai bus išsamiau kalbama, nagrinėjant krikščionybės kauke prisidengusį blogį. Kita vertus, krikščionybė taip pat teigia, kad už mūsų nuodėmes atleidžiama, bent jau tiems, kurie dėl jų atgailauja. Suvokus, kokia iš tikrųjų nuodėminga mūsų prigimtis, gali apimti kone paralyžiuojantis bejėgiškumas, jei kartu netikėtume krikščioniškojo Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Todėl sveikos nuovokos nepraradęs Bažnyčios mokymas irgi sutinka, kad ištisai graužtis dėl kiekvieno menkiausio nusižengimo (tai dar vadinama perdėtu uolumu) – irgi nuodėmė. Kadangi Dievas mums atleidžia, nesugebėti atleisti sau pačiam – tai jaustis viršesniam už Dievą; dėl to nusidedame savo perdėtu noru pasipuikuoti.