Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Šokolado neurobiologija

Šokolado skonis ir konsistencija daug kam patinka. Mes pagalvojame apie šventes, prabangią dovanų dėžutę, asmenį, su kuriuo pasidalysime šokolado plytelę. Nors kakava gali veikti ir teigiamai – nuslopinti nerimą (Yamada ir kt., 2008) ir pagerinti kraujotaką (Francis ir kt., 2006), – rizika nusveria. Neseniai mokslininkai įrodė, kaip šokoladas gali sugadinti biologinius laikrodžius, reguliuojančius tam tikrų genų aktyvumą (Angeles-Castellanos ir kt., 2008). Tokie pokyčiai daro įtaką įvairioms smegenų funkcijoms, pavyzdžiui, alkiui ir maisto ieškojimui. Tai svarbi galvosūkio detalė stengiantis suprasti biologinius mechanizmus, verčiančius mus persivalgyti.

Kai kurie žmonės šokoladą mėgsta labiau nei kiti. Dalis jų savo susižavėjimą apibūdina kaip maniją ir gali padaryti kone viską, kad tik patenkintų savo troškimą (Beaver ir kt., 2006). Jeigu jūsų požiūris į šokoladą toks pat, tikriausiai jums nė nereikia pajusti liežuviu, kaip ima tirpti gabaliukas šokolado, kad pradėtų veikti atlygio sistema. Užtenka pamatyti dėžutę šokolado ar net krautuvėlę, kur, kaip žinote, jo galima nusipirkti ( Rolls ir McCabe , 2007). Taip veikia ta pati biologija, kuri skatina geisti nikotino, kokaino ir lošti (Garavan ir kt., 2000; Ko ir kt., 2009; David, 2007).

3 skyriuje šiek tiek skaitėte apie atlygio sistemą – neregimą jėgą, verčiančią pasirinkti trumpalaikį pasitenkinimą. Dabar metas geriau išsiaiškinti, kodėl taip sunku atprasti nuo šokoladuko, kurį suvalgote pavakare ar grįždami namo iš darbo, nors ir žinote, kad jis anaiptol nėra toks nekaltas, kaip atrodo.

Kai rūkalius kišenėje užčiuopia pakelį cigarečių, lošėjas nujaučia galimybę laimėti, o narkomanas išvysta baltą miltelių ruoželį, suaktyvėja dvi smegenų sistemos: viena spėja ateitį, kita siūlo atlygį. Valiuta, kaip dabar žinote, yra dopaminas, išskiriamas mezolimbinės sistemos. Labai svarbu tai, kad ji keičiasi. Kuo daugiau ja naudojatės, tuo daugiau dopamino reikia, kad pajustumėte tokį patį atlygį. Štai jums biologinis paaiškinimas, kodėl piktnaudžiaujant reikalaujama vis didesnių dozių tam pačiam poveikiui pasiekti.

Atlygis dažnai juntamas kaip išsivadavimas nuo nerimo. Pavyzdžiui, užkietėjęs rūkalius nikotino geismą apibūdina kaip norą išvengti abstinencijos padarinių. Taigi rūkalius savo atlygio sistemą išmokė, kad mažučiai įspėjimai apie prasidedančią abstinenciją pranašauja didelius vargus ir nemalonumus. Tai atskleidžia dar vieną atlygio sistemos savybę: ji įvertina visus pliusus ir minusus.

Numatydami ateitį naudojatės aiškiu smegenyse susidariusiu statistiniu modeliu, visą laiką papildomu nauja informacija. Jei šokolado paprastai užsimanote pavakare ir sukemšate jo plytelę, ilgainiui tai paliks pėdsakų smegenų atlygio sistemoje. Esant cheminei priklausomybei, ar ji būtų atsiradusi nuo šokolado, ar nuo nikotino, sunkiau sumažinti piktnaudžiaujamų medžiagų dozes, kurių reikalauja ši sistema. Be to, cheminė priklausomybė smegenyse palieka šiek tiek kitokius įspaudus nei troškulys ir įprastas alkis (Xiao ir kt., 2006). Dėl šios sistemos vangumo šokolado ar cukraus troškimas žmogui ėmus taisyklingai maitintis pranyksta ne iš karto. Atkryčio rizika didžiausia pradžioje, kai sistema dar neperkoduota. Reikia ištverti, kol troškimas aprims.

Margareta vis dar atsargiai žiūri į saldumynus ir duoną. „Dabar aš pasitikiu savo organizmu, bet taip pat į jį įsiklausau. Žinau, kad galiu suvalgyti tris džiovintus abrikosus arba du gabaliukus šokolado. Tačiau jei suvalgyčiau dešimt gabaliukų šokolado, sistemoje užsimegztų naujų ryšių. Tada viskas prasidėtų iš naujo: didelis cukraus kiekis kraujyje, svaigulys ir nešvari sąžinė.“

Klausykitės signalų!

Juo labiau susilaikysite pradžioje, tuo greičiau atsikratysite priklausomybės. Todėl dauguma gydomųjų svorio metimo kursų prasideda ekstremalia faze, kai leidžiami tik daugiau ar mažiau fantastiški nuovirai. Kai visiškai nepaisoma fiziologinių valgymo signalų, po kurio laiko alkio signalai gali būti nuslopinti. Tokių būdų entuziastai mąsto kaip žiemos maudymosi mėgėjai – po to pasijunti labai gerai, ir tai didina motyvaciją (Borgström, 2008). Galbūt šis būdas padeda kai kuriems žmonėms, bet yra didelė rizika, tik patvirtinanti mintį, jog neįmanoma valgyti tuo pat metu išlaikant nekintantį svorį. Tokie gydymo badavimu kursai tik paremia nuolatinį staigų svorio metimą kaip gyvenimo būdą. Vienas ištikimas svorio sergėtojų klientas patikino: „Tai padėdavo anksčiau, laikydamasis šio būdo aš sublogdavau.“

Prancūzas Michelis Montignacas vienas pirmųjų įžvelgė trumpųjų grandinių angliavandenių, insulino ir antsvorio ryšį. Anksti supratęs, kad kūnui persitvarkyti reikia laiko (Montignac, 2009), jis siūlo pirmoje fazėje sočiai valgyti nevartojant jokių trumpųjų grandinių angliavandenių: mėnesį atsisakyti visų sulčių ir kitų vaisinių produktų, blynų ar kitokio miltinio maisto, taip pat bulvių košės, keptų bulvyčių, bulvių traškučių.

Susilaikius nuo cukraus ir visų miltų ar krakmolo turinčių produktų, jūsų organizmas gaus laiko hormonų sistemai sutvarkyti. Be to, normalizuosis smegenų atlygio sistema cukraus atžvilgiu. Įdomus šalutinis becukrio laikotarpio poveikis gali būti tas, kad maistas taps skanesnis. Visa skonio sistema tarytum persitvarko ir pajautrėja.

Prisitaikę prie naujų įpročių kartais galite nuo jų nukrypti. Žinoma, yra maisto, išvedančio iš kelio, jeigu jis valgomas visą laiką. Bet nėra tokio maisto, kurio būtų pavojinga suvalgyti vieną kitą kartą, arba maisto, prie kurio negalėtume prisiliesti.

Margaretai svarbu nesuvalgyti daugiau, nei jai reikia. Persivalgiusi tik pajunta alkį. Nereikalingos kalorijos sužadina jos „maistines smegenis“. Tačiau ji leidžia sau įsmukti į dažnai juodinamą greitojo maisto restoraną. „Nelieskit mano mėsainio! Aš niekad nebūčiau galėjusi išlaikyti svorio be savo vištienos mėsainio su visadalių grūdų duona ir salotomis, „Cola light“ ar „Fanta Free“. Tai mane daug kartų išgelbėjo nuo niurktelėjimo atgal į saldumynus.“

Limonadas apgauna smegenis

Rinkodarininkų tikslas – mūsų atlygio sistema, kurios balsas stipriausias mums renkantis. Neatsitiktinai „Coca-Cola®“ laikosi principo, kad, išvydę jų reklaminį skydą, visada galėtume nusipirkti skardinę ar butelį greičiau nei per minutę. Taip per vadinamąjį asociatyvųjį mokymąsi užsimezga ryšys tarp reklaminio skydo ir atlygio (cukraus kiekis skardinėje kokakolos atitinka 12 gabaliukų), kad kitą kartą reakcija būtų dar greitesnė. „Pepsi Colos®“ kelias į rinką irgi įdomus. Knygoje „Odyssey: Pepsi to Apple“ Johnas Sculley pasakoja apie strategiją, kurią įmonė taikė vydamasi konkurentę. Kol „Coca-Cola“ pažangą skaičiavo parduotų pakuočių kiekiu, „Pepsi“ pradėjo skaičiuoti litrais! Naujoji strategija privertė žmones parsinešti namo vis daugiau pepsikolos ( Sculley ir Byrne , 1987). Kadangi pakuotės yra brangios, o vanduo pigus, padidėjo pelningumas. Šiuo pavyzdžiu pasekė kiti limonado gamintojai ir limonadas JAV plačiai paplito kaip pietų ir vakarienės gėrimas.

Amerikos mokslininkai įrodė, kad gerdami limonadą vaikai tunka (Ludwig ir kt., 2001). Tai, kad kaip tik limonadas ir kiti saldūs gėrimai itin padeda kauptis antsvoriui, lemia jų gebėjimas apgauti smegenis. Šiuose gėrimuose yra tik labai greitų angliavandenių ir nėra jokių maisto medžiagų, galinčių sustabdyti jų siautėjimą, – tad jie pralekia itin greitai. Centrinė kontrolės sistema nespėja užregistruoti, kad į organizmą buvo pripilta daugybė cukraus. Apetito reguliavimo mechanizmas taip ir neįsijungia. Todėl žmonės gali praryti bet kokį limonado kiekį ir vis tiek likti alkani. O koks alkis apima nebelikus limonado, kilus insulino aliarmui ir cukraus lygiui kraujyje nukritus lyg akmeniui. Nors jūs galbūt limonado ir negeriate, tukimo spąstai gali būti kiti gėrimai. Stiklinė sulčių atitinka 8 cukraus gabaliukus, o dideliame „Festis“ 0,6 litro butelyje ištirpę net 22 cukraus gabaliukai.