Мартин Ингвар - Kontroliuokite svorį mintimis

Evoliucija pasirūpino, kad organizmas nepaprastai gerai susitvarkytų su bado ir nepakankamos mitybos rizika. Tai norėtųsi pavadinti „tvirtai suręsta fiziologija“: smegenys ir hormonai gražiai sutardami taupo kiekvieną kaloriją, iš cukraus jie išspaudžia viską, ką gali, ir pirmiausia priverčia organizmą taip tausoti energiją, kad nė kiek jos neprarastų veltui. Smegenys signalizuoja ląstelėms, kad yra krizė, ir kūnas ima taupyti. „Alkis! Badas! Sunkūs laikai! Ieškoti maisto! Susirasti ką nors saldaus!“ Nėra ko stebėtis, kad mesti svorį griebiantis tradicinių būdų – tikra kankynė. Be to, tai nepateisina atiduotų jėgų, nes kalorijos deginamos lėčiau, o riebalai organizmo depuose tik kaupiasi. Organizmas gudriai pasirengęs įveikti badmetį, deja, prastos perspektyvos norintiems atsikratyti kilogramų pertekliaus.

Vadinasi, šykštaudami kalorijų ir riebalų galiausiai sulauksite prastesnio rezultato, nei taikydami angliavandenių vartojimo strategijas (Shai ir kt., 2008). Pagrindinė priežastis glūdi tarp ausų. Priverstinai gyvenant su dideliu insulino priedu ir tuo pat metu negaunat pakankamo kiekio kalorijų, prastėja nuotaika. Netrukus sąmonę užvaldo mintys apie maistą ir valgymą. Smegenys paleidžia visus savo variklius, kad ieškotumėte greitos energijos, ir išsiunčia jus į kalorijų medžioklę ( Kemmotsu ir Murphy , 2006).

Kadangi organizmas dirba kaip ir kitos mašinos, dauguma jūsų gautos energijos dingsta kaip šiluma. Negana to, kad esate alkani ir prislėgti, dar jaučiatės ir sušalę. Išties menkas malonumas šitaip mesti svorį. Vis dėlto yra daugybė žinomų liesėjimo dietų, nukreiptų į suvalgomų kalorijų kiekį ir tuo pat metu sudarytų per menkai įvertinant tai, kokios rūšies maistas yra geras. Svorio metimas tampa ne tik neveiksmingas (Hession ir kt., 2009), smegenys ir organizmas sužadina badaujantį žmogų paslysti, dėl to jis jaučiasi kaltas ir nevykęs. Daug žmonių, klausinėjami, kaip jiems sekasi laikytis dietos, vengia tiesaus atsakymo (Lichtman ir kt., 1992).

Nepaisant šios mokslinės patirties, įvairūs autoritetai ir toliau gieda tą pačią svorio metimo giesmelę (Lindberg, 2005).

Gamta yra neteisinga

Kad kūno svoris priklauso tik nuo reikiamo suvalgytų kalorijų kiekio, yra absurdas. Paskaičiuokime! Per metus sudeginame maždaug 1,2 milijono kalorijų. Jei suvalgytume 2 procentais daugiau kalorijų, nei sunaudojame, tai būtų maždaug vienas papildomas kąsnis kaskart valgant. Tada per metus priaugtų 20 kilogramų! Nėra žmogaus, kuris galėtų valios pastangomis taip kruopščiai sureguliuoti savo mitybą. Todėl tai padaro daugybė kartu veikiančių mechanizmų. Kiek suvalgome, nulemia tai, ką valgome. Visa kita atlieka mažėjanti įtampa ir fizinis darbas, nes tai paleidžia kalorijas deginti skatinančius hormonus.

Į šį painų procesą įsipynę daug medžiagų. Saujelė hormonų yra svarbiausi veikėjai. Svarbiausias visų hormoninių mechanizmų uždavinys – pasirūpinti, kad turėtume pakankamai energijos, ir tik paskui eina svorio kontrolė. Todėl labai svarbu neleisti įsišėlti hormonams. Tai reiškia, kad turime suprasti, kaip geriausia palaikyti sistemos pusiausvyrą ir vėliau ją išlaikyti. Kodėl ne visi nutunka, nors nuolatos prieina prie energijos gausaus maisto? Juk erzina žmonės, kurie be perstojo valgo nestorėdami ir tuo pat metu dalijasi gerais patarimais į kairę ir dešinę?

Telieka konstatuoti, kad svorio atžvilgiu gamta elgiasi neteisingai, visiškai taip pat, kaip vienus padarydama trumparegius, o kitus ne. Net jei iš principo visų mūsų sistema funkcionuoja panašiai, kai kurie žmonės turi genų, darančių juos jautresnius išorės poveikiui. Maistas, judėjimas, miegas ir įtampa yra visiems svarbūs veiksniai, bet kai kuriuos iš mūsų veikia stipriau. Pavyzdžiui, raudonos raumenų skaidulos gali būti daugiau ar mažiau jautrios insulinui, nuo kurio vaidmens iš esmės priklauso mūsų gebėjimas susitvarkyti visų pirma su angliavandeniais. Tai reiškia, kad kai kurie žmonės labiau už kitus pakelia netaisyklingą mitybą nesirgdami.

Tačiau niekas nepakelia nuolatinio netaisyklingos mitybos derinio su per mažu fiziniu aktyvumu. Judesių ar fizinio darbo stoka mažina ląstelių jautrumą insulinui, nesvarbu, koks genetinis paveldas. Nepamirškite šios informacijos – net jei antsvoris jūsų giminėje įprastas, galite sumažinti genetinę neteisybę: padidinkite jautrumą insulinui daugiau judėdami.

Hormonai ir nutukimas

Riebalinės ląstelės išskiria hormoną leptiną, kuris sumažina apetitą prisipildžius riebalų depams. Leptiną į smegenis įleidžia hormonas CCK9 (Merino ir kt., 2008). Šis signalinis kelias turi funkcionuoti, kad galėtume pavalgyti tiek, kiek reikia, nepaisant maisto pertekliaus.

Kitas svarbus hormonas, kurį reikia kontroliuoti, yra tiroksinas, gaminamas skydliaukės . Tiroksinas skatina medžiagų apykaitą. Kai jo per daug, liesėjama, kai per mažai – prasčiau deginama energija. Jei jaučiatės pavargę, prislėgti, sušalę ir sunkiai reguliuojate svorį, gali būti sutrikusios skydliaukės veiklos ženklas. Požymiai dažnai pirmą kartą išryškėja kartu su menopauze. Paprastas kraujo tyrimas parodo, ar hormono yra per daug, ar per mažai. Tiriantis kraują patikrinti skydliaukės veiklą turėtų tapti kasdienybe žmonėms, besiskundžiantiems, pavyzdžiui, nuovargiu, bet taip pat reikėtų jį atlikti ir visiems ieškantiems pagalbos dėl antsvorio.

Margaretos rodikliai normalūs, vis dėlto kartais jai būna šaltoka, lyg kūnas taupytų energiją. Tada medžiagų apykaitą ji gudriai paspartina: „Aš itin užsimanau aitriųjų paprikų, imbiero ir cinamono. Nežinau, ar tai skonio svogūnėliai reikalauja kompensacijos už saldumynus, kurių nebevalgau, ar tam tikros maisto medžiagos iš tikrųjų paveikia medžiagų apykaitą.“ Imbierą liaudies medicina pataria vartoti nuo šleikštulio (Ernst ir kt., 2006). Aitriosiose paprikose randamas alkaloidas kapsicinas galbūt gali mažinti apetitą ( Hsu ir Yen , 2007). Cinamonas vartojamas apetitui reguliuoti. Bet nė vienas šis poveikis neparemtas moksliniais tyrimais.

Skydliaukės aktyvumui įtaką daro tai, kiek mes judame ir valgome. Jei ramiai sėdime ir per mažai valgome, energijos eikvojimas sulėtėja, kad mažiau prarastume svorio. Tai vėl yra sena sistema, sauganti kūną nuo bado.

Riebaliniam audiniui įtaką daro kraujo komponentai, nervų ir hormonų veiklumas. Riebalinis audinys išskiria medžiagų, veikiančių staigų žmogaus susidomėjimą maistu ir deginimo veiksmingumu. Kai kurios medžiagos veikia ir imuninę gynybą, įvairius smegenų impulsus (Ahima, 2006). Dabar yra tyrimų rezultatų, rodančių, kad hormono leptino iš riebalinio audinio siunčiamų impulsų poveikis sumažėja, jei yra antsvorio („ Eikelis & Esler“ , 2005). Vadinasi, daug riebalų turinčių žmonių sotumo signalizacija funkcionuoja prasčiau.

Taigi reguliuojant svorį svarbesnį vaidmenį atlieka nenutukusių žmonių riebalinės ląstelės. Juk turėtų būti priešingai! Kai viskas funkcionuoja kaip turi būti ir riebalinis audinys išskiria leptiną, smegenys gauna sotumo signalą. Tai įvyksta signalinių medžiagų pusiausvyrai pasislenkant nuo valgyti skatinančių medžiagų prie verčiančių mažiau valgyti. Remiantis nauja patirtimi, nutukę žmonės turi daug leptino, tačiau jų smegenų jautrumas šiam hormonui sumažėjęs. Mums pasninkaujant leptino greitai mažėja, organizmas ima taupyti energiją. Tuo pat metu hormonus valdantis smegenų mechanizmas pasirūpina, kad skydliaukėje sumažėtų tiroksino gamyba. Šios mechanizmų grandinės esmė ta, kad žmogus tunka todėl, jog yra storas!

Visa grupė medžiagų, įtampos hormonai, yra tarsi choras, įvairiai veikiantis medžiagų apykaitą. Daugiau apie tai skaitykite 10 skyriuje.