Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Tačiau daugeliu atvejų žinia privertė susimąstyti, ji privertė giliai viduje sukirbėti blogą nuojautą. To ryto nuotaikas prisimena septyniolikmetė moksleivė Else Diederichs, tuo metu važiavusi traukiniu: „Pamenu, kad visi sėdėjome baugiai rimtais veidais. Mes buvome prislėgti. Jautėme, kad artinasi kažkas baisaus... Vis dar prieš akis matau visus tuos veidus.“ 23

Įprastas entuziazmas netryško ir tarp tą rytą pažiūrėti einamųjų įvykių apžvalgos susirinkusiųjų. Vienas liudininkas prisimena:

„Atėjau į vieną paprastą kino teatrą netoli Frydriko gatvės stoties. Rodė kino kroniką. Keli vaizdeliai buvo apie Anglijos jūrų laivyno manevrus, tačiau jų niekas nenušvilpė. Aplodismentų bangos bei pritariamųjų šypsenų sulaukė karinių oro pajėgų karius aplankantis Göringas. Visiškoje tyloje pasitiktas Goebbelsas, kuris buvo rodomas pradedantis vieną partinių susirinkimų. Link savo naujosios kanceliarijos važiuojantis Hitleris sulaukė kelių moterų Heils , tačiau žiūrovai liko slogiai tylūs.“ 24

Kaip pastebėjo šį momentą pateikusi autorė, per daugelį metų tai buvo pirmas kartas, kai fiurerio atvaizdas nesulaukė „entuziastingos karštų plojimų bangos“.

Kai kuriems diena sukėlė nemalonius Didžiojo karo prisiminimus. Dorothea fon Schwanenflügel prisimena, kaip paskelbus apie įsiveržimą į Lenkiją, su siaubu vienas į kitą pažvelgė jos tėvai: „O Dieve, – tada sušuko tėvas, – ar neužtenka mūsų gyvenime vieno karo?“ 25Kiti dar labiau bijojo, ypač dėl karinėse pajėgose tarnaujančių sūnų, vyrų bei brolių, dauguma kurių jau buvo pašaukti į tarnybą.

Jaunesniajai kartai prasidėjęs karas kėlė tikrą siaubą. Vienas jaunas berlynietis prisimena, kad išgirdęs naujieną, jog „vokiečių kariai smogia atsakomąjį smūgį“, negalėjo suprasti, „į ką jie šaudo“. 26Dar labiau suglumintas, ypač staiga jo namuose stojusios rimties, buvo Theodoras Willmannas. „Vieną dieną, – prisimindamas pasakojo jis, – mama bei tetos Annuschka ir Heidė palinko prie mano kambario lango ir susijaudinusios žiūrėjo. Mama balsu, kuris mane kone išgąsdino, pasakė: „karas“. Aš atsistojau ant savo lovos ir užstotas suaugusiųjų stengiausi ką nors pro langą pamatyti, tačiau ten nieko nebuvo.“ 27

Taigi daugelį Berlyno gyventojų žinia apie prasidėjusį karą tiesiog pribloškė. Nepaisant to, kad nemaža žmonių dalis vis dar nesuvokė, ką žadėjo invazija į Lenkiją, visi savyje tyliai pasiryžo prie naujos tikrovės prisitaikyti. Dar tą pačią popietę buvo išdalytos pirmosios normuojamo maisto davinių kortelės, ir daugelis Berlyno gyventojų iš karto puolė į parduotuves prisipirkti būtiniausių produktų. Į universalinę parduotuvę prie Hallesches Tor stoties nupirkti ko nors – bet ko, kas nebuvo normuojama, – mamos greitai buvo išsiųstas Heinzas Knoblochas. Jis sugrįžo su dviem skardinėmis sardinių. 28Jam pasisekė, kad pavyko su savo „grobiu“ pasprukti nepaliestam: naujas įstatymas dėl atsargų kaupimo reiškė, kad pareigingi pardavėjai turėjo reikalauti visas skardines atidaryti prekę tik nusipirkus. 29

Taip pat buvo dalijami maišai smėliui, kurie pripildyti turėjo būti sudėti rūsiuose ar naudojami apdėti pirmųjų aukštų langus siekiant apsisaugoti nuo sprogstančių bombų. Šiam tikslui visame mieste iš privačių kiemų bei viešųjų vietų kaipmat išgraibstytos krūvos smėlio. Kiekviename kvartale virė darbas: moterys siuvo storo audinio maišus, o vyrai pildė juos smėliu, užrišinėjo ir dėjo tolimesniam naudojimui. Vienas jaunas vyras pasakoja apie darbus prie savo namų:

„Kieme susirinko visi. Net tie, kurių aš niekada nematydavau bei nesu kalbėjęs – prisidėjo visi. Vyrai rūsio langus tvirtino medinėmis lentomis. Moterys siuvo maišus. Vienas po kito jie buvo pripildomi. „Nepersitempkite kilnodami!“ – mums su maišais pajudėjus sušuko durininkas.

...

Tie, kurie negalėjo prisidėti, ruošė kavą. Tada iš kažkur atsirasdavo pyragaičių. Tai priminė atostogas... atmosfera, kurios niekada nebuvau patyręs... Karas atrodė visai nebaisus.“ 30

Popietei persiritus į vakarą pasigirdo dar viena žinia. Tuo metu, kai rimtyje buvo bandoma susitaikyti su naujiena apie prasidėjusį karą, pirmą kartą suaimanavo pirmosios aviacijos antskrydžio sirenos. Vienas užsienio korespondentas gana taikliai pažymėjo, kad pirmosios aviacinio antskrydžio sirenos žinią apie karą Berlyno gyventojams perdavė daug efektyviau nei daugybė tos dienos pranešimų bei nurodymų. 31Sugaudus pirmajam įspėjančiosios sirenos klyksmui, kilo nemenka panika, niekas nesuvokė, kur dėtis. Šią suirutę prisimena vienas dienoraštį rašęs žmogus: „Lauke girdime keistą garsą – užsitęsiantį, aukštyn žemyn banguojantį kaukimą. Andrikas pašoka. „Aviacinio antskrydžio pavojaus signalas!“ – sukrėstas sušunka jis. Mes blaškomės nežinodami, ką daryti.“ 32

Nepaisant viso sąmyšio, pirmasis rugsėjo 1-osios vakaro antskrydis praėjo be rimtų incidentų. Kadangi nė viena bomba nenukrito, liko neaišku, ar „antskrydis“ buvo propagandinės pratybos, ar tai sukėlė tiesiog pavienis per arti sostinės praskridęs lėktuvas. Kad ir kokios būtų priežastys, režimas šiuo įvykiu pasinaudojo berlyniečiams išgirti. Pasak valdžios, pavojaus signalas civilių Berlyno gyventojų pasitiktas su „stebėtinu ramumu bei savitvarda“. Viename laikraščio straipsnyje buvo rašoma: „Vos per kelias minutes sostinės gatvės liko tuščios.“ Nusileidę į rūsius žmonės buvo „rimti, bet ramūs ir optimistiški“. Rašyta, kad vos po ketvirčio valandos, paskelbus, kad „viskas gerai“, berlyniečiai sugrįžo į gatves ir gyvenimas tęsėsi „lyg nieko nebūtų nutikę“. 33

Tačiau tikrovė buvo kiek kitokia. Viena dienoraščio autorė pastebėjo, kad pavojaus signalas sukėlė didžiulį nerimą. Ji rašė, kad „tai buvo „labai nemalonu“, privertė pasijusti taip, lyg būtume patekę į kieno nemalonę.“ 34Kita moteris prisimindama pasakojo, kad sirenai sugaudus pirmą kartą, ji su tėvu vakarieniavo viename Berlyno restorane. Ją iš karto nudilgino baimė:

„Aš supanikavau ir pamaniau: „Dabar gausime garstyčių dujų ir fosgeno.“ Nubėgau į restorano vidų, atidariau lagaminėlį, pagriebiau tėvelio apatinius ir nuskubėjau prie bufeto. Norėjau juos kriauklėje sušlapinti, kad galėčiau užsidengti burną, jei būtų paleistos dujos... Nusistebėjau, kaip ramiai prie staliukų toliau valgydami bei gerdami sėdėjo kiti restorano svečiai.“ 35

Netrukus ji sužinojo gluminančią tiesą – visi aplinkui sėdėję žmonės manė, jog sirena buvo pratybos.

Išaušus saulėtai rudeninei rugsėjo 2-ajai, daugelis turbūt bent trumpam įsivaizdavo, kad ryškūs vakarykščiai įvykiai tebuvo keistas sapnas. Iki tol, kol Vokietijos spauda ir radijas juos nubloškė į kitokią, naują tikrovę, kurioje – karinės atakos, artilerijos bombardavimai bei „lenkiška klasta“. To ryto laikraščiai triumfuojančiai pareiškė, kad karinės Vokietijos pajėgos puikiai stūmėjosi į priekį: vėl prie Reicho prijungtas Dancigas, neatsilaikė Lenkijos–Čekijos pasienyje esantis Tešynas, nukirsta geležinkelio jungtis su Gdynia. Rodės, vienintelė problema buvo ta, kad apgultus lenkus palaikė jos sąjungininkai anglai ir prancūzai. Nors karo dar nebuvo paskelbusios, abi šalys paskelbė visuotinę mobilizaciją.

Veikti ėmė ir pasaulio politikai. Į visas su krize Europoje susijusias vyriausybes praeitą vakarą kreipėsi prezidentas Rooseveltas. „Negailestingas civilių bombardavimas neįtvirtintose gyvenamosiose teritorijose, – rašė jis, – kelia pasibjaurėjimą kiekvienam civilizuotam žmogui bei itin sukrečia žmogaus sąžinę.“ 36Reaguodamas į tai, visų būsimų kariaujančiųjų pusių paprašė patvirtinti pasiryžimą liautis bombardavus civilius gyventojus ar neapsaugotus miestus. Jis pareikalavo nedelsiant į tai sureaguoti.