Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Tačiau daugelyje pranešimų laikraščiuose buvo rašoma apie miesto kasdienybę bei aktualijas. Skelbta, kad greitai bus užbaigtas greitkelis, jungiantis su Dresdenu, ir tai, kad Berlyno zoologijos sodas informuoja, jog kitą savaitgalį vaikai į jį bus įleidžiami už pusę kainos. Ištraukos iš knygų dėl vietos varžėsi su smulkiais skelbimais bei pranešimais apie finansų rinkas. Išryškinta informacija apie pramogas. Pranešama apie to vakaro filmo „Die barmherzige Lüge“ („Gailestingasis melas“) – savitos istorijos apie per vokiečių ekspediciją Mongolijoje susidariusį meilės trikampį – premjerą UFA kino teatre, Kurfürstendamm gatvėje. Vokiečių kino numylėtinė Olga Tschechowa tuo metu vaidino komedijoje „Aimée“ Künstlertheater teatre. Volksoper buvo statoma Wagnerio opera „Meistersinger“. Sporto rubrikoje buvo pranešama apie „Belgrade Grand Prix“ vykstančias lenktynes ir džiugiai skelbiama, kad lenktynininkas vokietis mersedesu distanciją įveikė greičiausiai. 4

Vis dėlto kažkuriuo metu galėjo toptelti, kad tai nebuvo tiesiog dar viena eilinė diena. Kai kurie galėjo ką nors nugirsti iš savo kaimynų, galbūt suklusti galėjo priversti iki galo neišklausyto ir todėl nesuprasto pokalbio laiptinėje nuogirdos. Esantiems miesto centre galbūt galėjo užkliūti garsiau pabirę žodžiai pokalbio, sklindančio iš gretimų gatvių. Nekantraujantys sužinoti, sulaukti paaiškinimo, galėjo įsijungti imtuvus. Tie patys pranešimai buvo išplatinti visose stotyse – oficialus pareiškimas, kuriame sukasi toks frazių viesulas: „sienos pažeidimai“, „Vokietijos garbės gynimas“, „žūtbūtinė pareiga“ bei „į jėgos panaudojimą turi būti atsakyta jėga“. 5Günteris Grossmannas iš Berlyno tuo metu buvo šešiolikos. Jis į išgirstas to ryto naujienas sureagavo tipiškai:

„7 valandą ryto atsikėliau ir įsijungiau Volksempfänger 7 pasiklausyti ankstyvo koncerto. Tačiau vietoje jo išgirstu Reicho kanclerio Adolfo Hitlerio balsą – Reicho vyriausybė praneša, kad 4 valandą ryto Vokietijos kariuomenė kirto Lenkijos sieną ir ruošiasi pulti... Štai šiais žodžiais suvokiau, kad įvyko tai, ko labiausiai bijojome: prasidėjo karas!.. Pažadinau tėvus ir pasakiau, ką išgirdau. Apėmė siaubas.“ 6

Šios dienos rytą vargu ar kas nors tuo metu buvęs Berlyne pamirš. Heinzas Knoblochas akimirką, kai išgirdo naujienas, prisimena ypač ryškiai. Kai ryte atėjo į mokyklą, jam pasakė, kad pamokų tądien nebus, ir liepė eiti namo. „Jėga!“ – prisimena pamanęs tuomet, tačiau nei jis, nei jo klasės draugai nepaklausė, kodėl. 7Parėjęs namo jis vis dar nieko nenutuokė ir džiugiai svaičiojo, kaip praleis dieną be mokyklos, kai kaimynas iš kito aukšto šūktelėjo: „Įsijunkite radiją. Kažkas vyksta. Fiureris sako kalbą.“ 8

Būtent tą akimirką Hitleris sakė vieną svarbiausių savo gyvenime kalbų. Jis buvo nepasiruošęs; neišsimiegojęs, atrodė pavargęs ir išėjęs iš veido, nors jo asmeninis gydytojas ir sušvirkštė stimuliuojančių vaistų. 9Pastarosiomis savaitėmis patirtas stresas darė savo, be to, kaip įprastai, praeitą naktį jis ilgai nėjo miegoti, nes savo sekretorėms diktavo kalbos tekstą. Tąryt jį kamavo įprasti negalavimai: pilvo ir galvos skausmai, nemigos pasekmės. Halitozė 8taip rietė nosį, kad esantys šalia jo iš pasibjaurėjimo tenorėjo atsitraukti kuo toliau. 10

Vos po dešimtos tą rytą Hitleris sėdo į savo „Mercedes“ limuziną ir buvo nuvežtas trumpą kelią nuo Reicho kanceliarijos iki Kroll operos, į kurią specialiam posėdžiui sukviesti Reichstago nariai. Iš kanceliarijos Hitlerio konvojus pasuko šiaurės kryptimi, link Vilhelmo gatvės, tada vakarų, į Unter den Linden alėją, ir važiavo link Brandenburgo vartų. Hitlerio nuotaiką vargu ar galėjo praskaidrinti ir pro šalį plaukiantis jį pasitinkantis vaizdas. Maždaug nuo aštuntos valandos ryto sulaikyti minioms žmonių, kurie, tikėtasi, išgirdę naujienas užguls gatves, išsiuntinėti SS ir SA daliniai. Tačiau žmonių nebuvo. Beveik visi, tą dieną buvę Berlyne, sakė, kad Berlyno centre gatvės buvo tuščios. Švedas Birgeris Dahlerusas prisimindamas sakė, kad „kiek galima užmatyti, gatvės buvo apleistos... vienas kitas, kuris jose buvo, pravažiuojantį Hitlerį stebėjo tylumoje“. 11Net Albertas Speeras pripažino, kad aplink kanceliariją, prie kurios paprastai, kai joje būna Hitleris, bruzda daugybė žmonių, dabar tvyrojo „keista tyla“. 12

Pravažiavęs pro Brandenburgo vartus Hitlerio automobilis pasuko šiaurės kryptimi, apvažiavo Reichstago pastatą, kuris dabar buvo apleistas dėl liūdnai pagarsėjusio 1933 metų gaisro, tada priartėjo prie skrupulingai išpuoselėtų gazonų ir sustojo Königsplatz stovėjimo aikštelėje. Į pietus besidriekianti medžiais apsodinta Siegesallee , arba „Pergalės aveniu“, įsiliejo į Tiergarteno parko alėją, apstatytą prūsų karalių balto marmuro statulomis. Priešais dunksojo Kroll operos rūmai.

Pastatytas 1844 metais Berlynui suteikti vietą įvairiausiems kultūriniams bei šventiniams renginiams, Kroll operos pastatas buvo vienas įspūdingiausių. Primenantis ištaigingus Romos rūmus, kadaise jis turėjo tris dideles sales, keturiolika įvairios paskirties patalpų, erdvią verandą bei talpino šešiasdešimties muzikantų orkestrą. Klestėjimo laikotarpiu kalbėta, kad jame pilnai vietos būtų užtekę penkiems tūkstančiams berlyniečių. 13 Kroll didžiausios šlovės sulaukė trečiojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje, kai čia skambėjo įmantrūs šiuolaikiniai Hindemitho, Stravinskio bei Schönbergo darbai, tačiau 1931 m. opera buvo uždaryta modernistinės laisvės nepakentusių konservatyviųjų autoritetų. Nuo to laiko pastatas stovėjo tuščias dvejus metus iki 1933 m., kai Hitleriui prireikė susirinkimo vietos Reichstagui. Po reikiamų pakeitimų Kroll opera tapo naujaisiais namais Vokietijos parlamentui.

Tačiau savo paskirtimi Kroll operos rūmai buvo kai kas daugiau nei fonas mirties agonijoje besiraitančiai paliegusiai demokratijai. Būtent čia 1933 m. kovą įbaugintas Reichstagas patvirtino „Įgalinimo aktą“, suteikusį nacių vyriausybei teisę leisti įstatymus be jo sutikimo. Taip Hitleriui iš esmės suteikta diktatoriška valdžia. Vėliau Kroll operoje vyko pavieniai Reichstago susirinkimai, kurių metu komunistų bei socialistų kontingentą praradę deputatai pareigingai tvirtino bet kokį jiems pateikiamą įstatymą. Kaip rašė vienas istorikas, tokių susirinkimų formulė visada buvo ta pati: „Göringas, kaip prezidentas, pasveikindavo narius, tylos minute būdavo pagerbiami nacių kankiniai, kalbą pradėdavo Hitleris, Göringas padėkodavo fiureriui, ant įstatymų dokumentų būdavo dedamas antspaudas, sudainuojama Horst Wessel Lied . Tada visi išsiskirstydavo į namus.“ 14Jei tik tokios gėdingos po Kroll stogu plėtojamos veiklos šešėlis ją gaubtų, turbūt visa galiausiai nugrimztų užmarštin. Tačiau ryškiausia, kartu ir gėdingiausia jos valanda dar laukė.

Hitleris į Kroll atvyko šviečiant saulei. Lipantį iš automobilio jį pasitiko jo aplinkos žmonės – Heinrichas Himmleris, Martinas Bormannas ir adjutantas Julius Schaubas. Prieš paėjėdamas kelias dešimtis metrų iki paradinių laiptų, jis skubriai nužvelgė SS garbės sargybinį. Pakeliui į pagrindinę salę praėjo pro Reichstago deputatų gretas, kurie dabar stovėjo tylėdami ir „Hitlerio pasveikinimu“ iškėlę dešines rankas. Išsišokėlių nebuvo. Visi, kurie buvo nepriklausomų ar opozicinių pažiūrų, jau seniai įbauginti, įtikinti ar kitaip pašalinti iš parlamento. Hitlerio apsaugos nariais buvo pakeisti net deputatai, kurie gavę kvietimą per trumpą laiką į sostinę atvykti nesuspėjo.