Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Minia buvo tarsi mažas nacistinės Vokietijos mikrokosmas. Šalia berlyniečių jame buvo atstovų iš visų regionų, provincijų, Reicho sričių, vadinamųjų Gau . Pasibėrė regioninė tarsena bei dialektai, Reino žmonės persimaišė su saksais, bavarais ir fryzais, sudetai su rytų prūsais. Čia buvo galima pamatyti kokią tik nori uniformą: nuo tamsiai rudos Reicho darbo tarnybos ( Reicharbeitsdienst ) aprangos iki trumpų Hitlerjugendo jaunuolių kelnių bei puošnių pilkų šventinių vermachto uniformų. Likus kelioms valandoms iki reginio, susirinkusi minia smagiai laiką leido klausydamasi karinės muzikos, plyšaujančios pro sumontuotus garsiakalbius. Žmonės dalijosi istorijomis, rodė vieni kitiems užrašus, kuriuose žymėjosi, kiek kartų gyvai buvo matę fiurerį, ar nedrąsiai užsimindavo apie savo susirūpinimą dėl nieko gera nežadančios tarptautinės situacijos. Tačiau dauguma tiesiog džiaugėsi galėdami čia būti, mėgautis laisvadienio nuotaika bei dalyvauti tokiame įsimintiname įvykyje. Kai tik pasirodė link stebėjimo pakylos važiuojantis Hitleris, minia akimirką nutilo prieš prapliupdama aplodismentais ir sveikinimo šūksniais.

Žinoma, buvo ir tokių, kurie nacių nepalaikė, bet Tiergartene pasirodė vien tam, kad galėtų pamatyti tikrą istorinį reginį. Viena tokių berlyniečių prisiminė, kad miniai ėmus audringai sveikinti Hitlerį, ji ir jos partneris spruko į šoninę gatvelę siekdami išvengti apkaltinimo nepaklusnumu. Ji rašė:

„Už mūsų minia ėmė skanduoti „vokišką pasveikinimą“. Sieg Heil! Sieg Heil! („Tegyvuoja pergalė! Tegyvuoja pergalė!“), – išgirdome. Tie, kurie nepakelia rankos, yra areštuojami. Apsižvalgę aplink pamatėme apie penkiolika–dvidešimt žmonių, kurie taip pat ištrūko iš minios ir vikriai nėrė į ramią šoninę gatvelę. „Gerą dieną“, – prasilenkdami tarėme. „Gerą dieną“, – maloniai atsakė. Vienas jų netgi nusišypsodamas pakėlė skrybėlę.“ 16

Kai kurie nepabūgo ir išdrįso pasiskųsti. „Ant išskečiamųjų kopėčių per vidurį sėdi vienas darbininkas, – rašė vienas liudininkas, – liesas, nesiskutęs, mėlynu mechaniko kombinezonu. Svajingai jis žvelgia į riedančius sunkvežimius. „O ka su jais daryti, jei nebus benzino, – burbteli jis, – tai tik metalo laužas.“ Šalia esantys žmonės pašiurpę dirsteli į jį. Kai pamato, kad niekas nepaprieštarauja, jie išdrįsta pritariamai nusišypsoti.“ 17

Tačiau dauguma susirinkusių iškilmėms tokių individualistų išsišokimų net nebūtų pastebėjusi. Visi buvo neblaškomai paskendę akimirkoje, džiaugėsi galėdami iš arti matyti fiurerį ir mėgavosi susižavėjusia minia. Hitlerį gaubiantis kultas 1939 metais jau buvo įsišaknijęs, visos nacių apeigos kruopščiai režisuotos tam, kad sąmoningai bei tikslingai iš stebinčios publikos būtų sulaukta nuostabos ir pagarbos. Daugelis tą dieną dalyvavusių Berlyno renginiuose patyrė euforijai artimas emocijas, panašias, kokios lydi stiprią religinę patirtį.

Po pirminio jaudulio bangos Hitleriui tik pasirodžius ir Rytų-Vakarų prospektu judant jo automobilių kortežui, fiureriui pasiekus savo stebėjimo pakylą, minia nuščiuvo. Kaip prisimindamas pasakojo Alexanderis Stahlbergas, „tuomet atėjo didžioji akimirka, kai stovėdamas savo 7 litrų talpos mersedese pro pat pravažiavo gimtadienio kaltininkas. Puikioji kompanija, į kurią aš taip šauniai prasmukau, kaip ir pridera pasirodžius valstybės vadui, atsistojo ir tyliai pasisveikino.“ 18Čia, priešais Vilhelmo laikų architektūros technikos aukštesniąją mokyklą, Hitleris išlipo iš savo mersedeso ir palypėjo kelis laiptelius ant centre esančios pakylos, kur jo laukė paauksuotas raudono aksomo krėslas. Virš jo iškelta asmeninė speciali storo audinio vėliava, už didžiosios tribūnos, viršuje, stovėjo masyvus paauksuotas erelis, kurį iš šonų supo šešios vėliavos su svastikomis. Jis pasveikino savo svečius. Iš kairės sėdėjo paskutinės jo užimtos teritorijos – Bohemijos ir Moravijos – protektorius Konstantinas fon Neurathas ir suvargęs, nusiminęs tamsiu kostiumu bei cilindru pasipuošęs provincijos prezidentas Emilis Hácha. Hitleriui iš dešinės sėdėjo naujai nepriklausomybę atgavusios Slovakijos Respublikos prezidentas ir užsienio reikalų ministras, šalia jo – Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribbentropas. Už jo sėdėjo medaliais apsikarstę Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausieji kariuomenės vadai: Hermanas Göringas iš Vokietijos karinių oro pajėgų ( Luftwaffe ), admirolas Raederis iš karinio jūrų laivyno bei generolai Brauchtischas ir Keitelis iš vermachto. Už jų, didelėje ypatingiesiems svečiams paskirtoje zonoje, glaudžiomis gretomis sėdėjo pilkas uniformas vilkintys vyresnieji karininkai, pilką masę tarp jų laužė juodos jūrų laivyno karininkų uniformos, saulėje švytėjo baltos jų kepurės. Toliau už jų, iš abiejų pusių sėdintiems karininkams, vieta skirta dar ypatingesniems svečiams, tarp kurių buvo užsienio valstybių atstovai – kariniai atašė, ambasadoriai bei konsulai, taip pat ir daugybė kitų, mažiau svarbių partijos bei valstybės funkcionierių, lydimų įmantriomis šukuosenomis pasidabinusių žmonų. Eiliniams stebėtojams, susirinkusiems bet kurioje didžiųjų tribūnų pusėje ar prospekte, vaizdas buvo įspūdingas.

Po trumpos pauzės iškilmes pradėjo Vokietijos oro pajėgų pasirodymas. Berlyniečiai tiesė kaklus į dangų stebėdami, kaip pro jų galvas tvarkinga rikiuote skriejo „Heinkel“ bombonešių bei „Messerschmitt“ naikintuvų eskadrilės. Su pasitenkinimu linkteldamas sau ir persimesdamas viena kita fraze su Göringu, Hitleris pasirodymu liko patenkintas.

Po aviacinės preliudijos atėjo laikas deramai iškilmingai eisenai. Eitynes pradėjo apie trimis šimtais skirtingų vėliavų nešini pulkai, koja kojon žengiantys pagal leibštandarto atliekamą repertuarą. Tada pro tribūną „žąsies žingsniu“ kaip vienas pražygiavo pėstininkų bei jūrų laivyno daliniai. Kai žengiantys glaudžia kolona pasirodė kamufliažines uniformas vilkintys desantininkai, minia iš nuostabos net sugaudė – šis elitinis dalinys viešumoje pasirodė pirmą kartą.

Vėliau su griausmu tvarkinga linija pro pakylą „Opel“ sunkvežimiais prariedėjo motorizuotųjų dalinių panzergrenadieriai („tankų grenadieriai“ – vert. past. ). Už jų pedantiškai, registracijos numerių tvarka, judėjo motociklai su priekabomis, kiekviename jų sėdėjo po tris vyrus. Po jų judėjo šarvuočių kolona, už jų – žvalgybininkų bei prožektorininkų transporto priemonės. Buvo pademonstruota visa naujausia motorizuotoji technika. Naujai nutiestos gatvės asfaltu riaumojo tankai, dalis jų prašmatniomis juodomis uniformomis ir beretėmis pasidabinusios įgulos buvo susėdusi ant tankų bokštelių, kiti sulipę lydinčiuose sunkvežimiuose. Vieną jauną stebėtoją šis reginys itin sužavėjo. Akimis sekdamas kareivius bei jų kovos mašinas, jis apstulbo, kaip preciziškai jie buvo išsirikiavę ir kokią nepaprastą discipliną žygiuodami ar važiuodami pro žiūrovus demonstravo. „Tai buvo tikra puota akims, – prisimindamas pasakojo jis, – o aplodismentai, rodės, niekada nesiliaus.“ 19

Galiausiai pademonstruota įvairiausia artilerija. Čia buvo visko – nuo mažiausių arklių traukiamų haubicų iki 88 mm priešlėktuvinių ginklų bei didžiulių K-3 patrankų, tempiamų ne ką mažesnių 18 tonų pusiau vikšrinių FAMO mašinų. Didžiajam finalui prie sveikinimo pjedestalo, priešais fiurerį, su savo vėliavomis sugrįžo visi dalyvaujantys pulkai. Ant nirtaus pilko žirgo išdidžiai sėdintis parado vadas davė komandą iškilmingam vėliavos saliutui.