Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Rodos, pavyko įnešti naujumo: žvilgsnis į Berlyną Antrojo pasaulinio karo metu, pasakojant konflikto istoriją taip, kaip ją išgyveno eiliniai berlyniečiai. Vaizduojant pažeminto, smurto krečiamo kažkada išdidaus didžiojo miesto – kuriame randame baimę, žiaurumą, didvyriškumo krislelius bei asmenines tragedijas – paveikslą, gyvenimas Vokietijos sostinėje priartėja prie kasdieniškumo. Manau, ryškiausiai iškyla plati Berlyno visuomenės politinė įvairovė. Vokietijos sostinė niekada neturėjo gausiausios nacių šalininkų paramos – jo kairiojo sparno tradicijos – gaji žydų bendruomenė bei kosmopolitiškas elitas tuo pasirūpino. Todėl Berlyne opozicija naciams kiekviename lygmenyje buvo juntama stipriau nei bet kuriame kitame Vokietijos mieste; padedami bei palaikomi paprastų berlyniečių, pogrindyje čia daugiau nei bet kurioje kitoje Vokietijos vietoje išliko žydų.

Viliuosi, kad ši knyga parodys, jog mes iš esmės nesuvokiame situacijos, jei įsivaizduojame, kad karo laikotarpiu Berlyno žmonės buvo tarsi nacių užprogramuoti robotai, lyg užhipnotizuoti einantys tiesiai į katastrofą. Kaip sužinojau iš daugelio pokalbių, Berlynas buvo miestas, kuriame aktyviai veikiantys naciai bei antinacių mažuma, gyvendami šalia vieni kitų, sudarė dvilypę daugumą, kuri dažnai buvo tiesiog vedina siekio išlikti, ambicijų bei baimės. Šiuo atžvilgiu man susidaro įspūdis, jog karo laikotarpiu gyvenę berlyniečiai su mumis turėjo daug daugiau bendra nei išdrįstume pripažinti. „Jie“ nėra taip nutolę nuo „mes“.

1 Autorius knygą baigė rašyti 2010 m. ( Red. past. )

2 Tekste vartojami slapyvardžiai, o tikrieji autorių vardai pateikti Pastabose , kuriose pažymimas tik vardas ir pirmoji pavardės raidė.

3 Puantilizmas – tapymas grynų (nemaišytų) spalvų taškeliais, būdingas neoimpresionistams. ( Vert. past. )

Prologas: „Oras fiureriui“

1939 m. balandžio 20 d., ketvirtadienį, prognozuota skaisti saulė – tiesiog Führerwetter , „oras fiureriui“, kaip buvo sakoma nacistinėje Vokietijoje. Visame mieste berlyniečiai rytą, kuris žadėjo būti viena ryškiausių dienų metuose, nubudo sklidini nekantraus lūkesčio. Tai buvo penkiasdešimtasis Vokietijos kanclerio bei Didžiojo Vokietijos reicho fiurerio Adolfo Hitlerio gimtadienis, kuriam pažymėti numatyta daugybė renginių, paradų bei priėmimų. Buvo paskelbtas laisvadienis, laukė didžiulis reginys, o prognozuojamas geras oras tik sustiprino nuotaiką linksmybėms.

Taigi visoje sostinėje tūkstančiai paprastų vokiečių pustėsi ypatingai dienai mieste. Savo nublizgintus medalius į atlapus pakylėti segėsi Pirmojo pasaulinio karo veteranai. Moterys iš spintų traukė patogius batus, švarkelius, rūpinosi, kuo vėliau pasistiprins: bandelėmis, galbūt dar šaltos mėsos užkandžiais. Kai kurie netgi pasiėmė sulankstomas kėdutes ar taburetes. Kiti net veidrodinius periskopus prigriebė, kad geriau matytų, kas vyksta. O jaunoji karta, daugiausia įvairių Hitlerio jaunimo organizacijų nariai, vilkosi savo kruopščiai išlygintas uniformas, blizgino diržų sagtis bei apsižiūrinėjo, ar vietoje visas komplektas ženklelių. Berniukai šukavosi plaukus, mergaitės rišosi paprastas ar pynėsi vokiškas kasas. Šio ryto jaudulį jautė visi.

Prieš išsiruošiant į miesto centrą šventės dalyviams buvo pravartu paskaityti oficialius nurodymus, spausdintus kiekviename laikraštyje. Buvo patariama per daug nesiartinti prie parado metu riedančių transporto priemonių bei įspėjama laikytis atokiau nuo arklių. Primenama, kad partijos pareigūnų bei policijos nurodymai turėtų būti vykdomi iš karto ir be jokių priešgyniavimų. Fotografuoti paradą buvo griežtai draudžiama. 1

Ne mažiau skrupulingas buvo oficialus pasirengimas. Miesto administraciniame centre eismas uždraustas nuo 7 valandos ryto. Taip pat uždaryta netoli parado vietos esanti Tiergarteno traukinių stotis. Norint pasidžiaugti iškilmėmis, į Berlyno centrą atvykstantiems žmonėms pasiūlyta išlipti prie apriboto eismo zonos arčiausiai esančioje stotyje ir toliau eiti pėsčiomis. Galiausiai dėl popietę organizuojamo aviacijos parado oro erdvę virš centrinio Berlyno buvo planuojama uždaryti visai dienai. 2

Sostinėje nakčiai liekančiai gausybei svečių reikėjo nakvynės vietų. Didžioji dalis, apie 50 000 tiesiogiai parade dalyvaujančio karinio personalo, apgyvendinta Lichterfeldės bei Potsdamo barakuose ar įvairiose kitose kareivinėse patalpose, esančiose aplink sostinę. O ypač svarbiems garbiems svečiams kambariai buvo užsakyti dviejuose geriausiuose Berlyno viešbučiuose – „Adlon“ ir „Kaiserhof“, kurie net galėjo pasiūlyti savo SS apsaugą. 3Tūkstančiai kitų, eilinių iš skirtingų Reicho vietų ar užsienio atvykusių svečių, jei jiems nusišypsojo laimė, galėjo apsistoti mažiau žinomuose Berlyno viešbučiuose bei svečių namuose. Vargingiausiems galimybę pasistatyti palapinę siūlė miesto parkai.

Hitleriui tą rytą niekuo rūpintis nereikėjo. Atsikėlė jis neįprastai anksti. Kaip vėliau prisimindamas pasakojo jo patarnautojas Heinzas Linge, „fiureris apsivilko savo rudą partijos uniformą... ir kaip tikras vyriausiasis vermachto vadas apsijuosė paauksuotu vokiečių generolo diržu ypatingoms progoms. Kaip povas mėgaudamasis savo atvaizdu, kambaryje prieš veidrodį vis pasitaisydamas švarką stoviniavo, rodės, visą amžinybę.“ 4Pasitempę marmurinėse Reicho kanceliarijos salėse stovintys jo personalo žmonės taip pat buvo ne mažiau iškilmingai apsivilkę. Tęsdamas Linge pasakojo:

„Tarnai stovėjo prie durų, vilkėjo šventines uniformas, puoštas sidabrinėmis virvelėmis, krūtinėse spindėjo medaliai... kartu su Hitlerio apsaugininkais ir asmeniniais lakūnais išsirikiavę stovėjo adjutantai bei ryšių tarnybos karininkai. Apsivilkę juodomis SS uniformomis čia taip pat stovėjo asmens sargybinių dalinio leibštandarto kareiviai, naujieji jų diržai buvo sumodeliuoti imituojant kaizerio Wilhelmo sargybos aprangą. Leibštandarto, kaip ir vermarchto karininkai, kurių uniformos buvo puoštos sidabrinėmis virvelėmis, segėjo paradinių uniformų diržus.“ 5

Aštuntą valandą ryto SS leibštandarto karininkai Reicho kanceliarijos sode atliko trumpą rečitalį, sudainuodami Deutschland, Deutschland über alles 4bei Horst Wessel 5. Elegantiškame klasikiniame portike stovintis Hitleris įdėmiai klausėsi, tuomet padėkojo atlikėjams ir sugrįžo vidun. Čia jis apžiūrėjo kalnus dovanų, sudėtų ant ilgų derybų stalų. Kai kurias dovanas iš savo vidinės aplinkos asmenų jis jau buvo gavęs vidurnaktį, tačiau didžioji dalis turėjo būti įteikta rytą. Tą savaitę jo sekretorė Christa Schroeder savo draugui rašė:

„Šiais metais dovanų vertė ir gausa išties įspūdinga. Paveikslai (Defreggeris, Waldmülleris, Lenbachas, net nuostabusis Ticianas), puikiosios Meiseno porceliano skulptūros, sidabrinės stalo dekoro detalės, vertingiausios knygos, vazos, piešiniai, kilimai... lėktuvų bei laivų modeliai ir panašūs kariniai daikčiukai, jam teikę be galo daug malonumo.“ 6

Šalia tokių vertingų daiktų, dovanotų politinių kolegų bei gerbėjų, Hitleris taip pat sulaukė daugybės kuklių dovanų iš eilinių vokiečių: svastika siuvinėtų pagalvių ir antklodžių, įvairiausių rankdarbių, didžiulių tortų, šokoladinių saldainių dėžučių bei kitų vietinių skanėstų. Schroeder svarstė: „Kiek gi į šiuos rankdarbius įausta fanatiškai atsidavusių, jį dievinančių moterų minčių?!“ 7

Maždaug po valandos, po trumpų pusryčių, Hitleris iš kanceliarijos nuvyko stebėti parado Vilhelmo gatvėje, kurioje plyšaujant kariniam orkestrui tvarkingai kaip vienas žygiavo leibštandarto, SS „kaukolės“ ( Totenkopf ) ir apsaugos policijos ( Schnutzpolizei ) bataliono kariai. Girliandomis su svastikomis išpuoštos bei džiugiai nusiteikusiais sveikintojais užtvindytos gatvės tarsi skleidė nuščiuvusią laukimo nuotaiką.