Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Nuo pirmojo trimito gausmo iki paskutinio sveikinimo šūksnio paradas tęsėsi beveik penkias valandas. Jei būtų išrikiuoti viena linija, kariai bei jų mašinos suformuotų daugiau nei 100 kilometrų ilgio vilkstinę. 20Tai buvo didžiausios taikos metu surengtos karinės iškilmės, kokias kada nors iki tol buvo galima išvysti. Visą laiką Hitleris judančius pulkus ir dalinius pritariamai stebėjo tipišku stiliumi: kairę ranką ties liemeniu laikydamas ant diržo sagties, dešinę pasisveikinančiai ištiesęs. Tik kartkartėmis, kai veiksmas kiek prislopdavo, jis akimirkai prisėsdavo ir persimesdavo keliais žodžiais su šalia sėdinčiais asmenimis. Tačiau dažniausiai jis stovėjo ir nutaisęs rūstų veidą stebėjo savo judančias karines mašinas. Hitleris mėgdavo pasipuikuoti savo nesenkančia ištverme, pranokstančia bet kurio jo kolegos nacio 21, bei ilgai stovėdamas sveikinti, ką ir per šią progą visiškai įrodė. Bene labiausiai iš visų jo ištverme žavėjosi Christa Schroeder. „Mane stulbina, iš kur jis turi tiek jėgų, – rašė ji. – Valandų valandas be perstojo stovėti ir sveikinti velniškai vargina. Mus nuovargis pakerta jau vien į jį žiūrint.“ 22

Šį karinį spektaklį stebėjusi minia, atrodė, visai nepavargo. Nusiteikę prieš nacius ar negalintys tokių karinės galios demonstracijų pakęsti, paprastai laikydavosi nuošaliau, todėl didžioji dauguma dalyvavusių neabejotinai nejautė nieko kita, tik pasididžiavimą tokiu akivaizdžiu Vokietijos galios ir, jų manymu, Vokietijos garbės atkūrimu. Jie atsakė tik džiugesiu, nuostaba – jiems tai buvo pramoga. Itin garsiais sveikinimo šūksniais pasitikta pasirodžiusi kavalerija, ypač kai kartkartėmis žavesio ir netikėtumo įnešdavo vienas kitas staigesnis nerimastingų žirgų judesys. Vietomis susižavėjimo šūksnius sukeldavo jau vien demonstruojamos karinės įrangos gausa, techninis pažangumas ar naujumas. Vienas žurnalistas sakė dažnai girdėjęs frazę: Neee... sowat! , kurią būtų galima grubiai išversti taip: „O čia tai bent, to dar nemačiau!“ 23

Savaime suprantama, kad toks įvykis turėjo būti kiek įmanoma išnaudotas propagandos tikslams. Išsirikiavę visame iškilmių ruože pareigingai kiekvieną judesį ir vaizdą fiksavo oficialūs fotografai, dauguma kadrų vėliau papuolė į atminimo albumus, kuriuos būtinai ant savo kavos stalelio turėjo turėti kiekvienas vokietis. Be to, Goebbelsas atrinko dvylika iškilmes filmuosiančių kinematografų. Nuorodos jiems buvo trumpos ir aiškios. „Peržengti dabarties ribas“, – buvo liepiama, jie turėjo:

„Sukurti istorinį dokumentą ateičiai, vaizdu užfiksuoti šios dienos didybę, kurią vėliau galėtų pamatyti visi. Šis paradas turi tapti reportažinio filmo pavyzdžiu. Tai ne tik bandymas užfiksuoti išorinę formą – taip pat turi atsispindėti ir momento dvasia, bendra ideologijos bei sutelktos galios atmosfera. Turi būti užfiksuota kiekviena įvykio sekundė.“ 24

Jie nenuvylė. Iš viso sudėjus susuko daugiau nei aštuonių kilometrų kino juostą 25, o medžiaga iš jos, kaip pridera akompanuojant karinei muzikai, panaudota to meto kino kronikai.

Pasibaigus paradui ir Hitleriui į Reicho kanceliariją sugrįžus privačiam užsienio delegacijų priėmimui, Rytų-Vakarų prospektu nusidriekusi ar tribūnose susirinkusi minia pradėjo skirstytis. Kai kurie nuėjo pažiūrėti kitų šventinių renginių. Daugelį žmonių su mažais vaikais dabar lyg magnetas traukė Rytų-Vakarų prospekte išrikiuoti tankai, kurių įgulos smalsiems mažiesiems leido ant jų užsiropšti ir į valias paspoksoti vidun. Daugelis tiesiog ėjo namo ar užsuko į jau sausakimšus barus bei restoranus. Kadangi užeigos buvo tiesiog perpildytos, kai kuriems puotautojams beliko kraustytis į gatves, kur linksmindamiesi jie dainavo ir šoko visą naktį, žabojami tik geranorių SS ir policininkų, kurie prižiūrėjo, kad pagrindinės gatvės būtų pravažiuojamos. Dauguma naktinėtojų linksmybes baigė tik pradėjus aušti.

Besilinksminančiųjų nuotaika buvo puiki. Tą popietę buvo pademonstruota Vokietijos karinė ir politinė galia, jau buvo išblėsęs Versalio sutarties kartėlis, prasklaidyti niūrūs depresijos ir trečiojo XX amžiaus dešimtmečio politinio chaoso debesys. Atrodė, Hitleris ištesėjo, ką buvo žadėjęs, jis atgaivino Vokietijos prestižą bei pasitikėjimą. Tą popietę Berlyno žmonėms turėjo atrodyti, kad jų fiureris įgyvendino tai, ką pažadėjo Mein Kampf : „Net ir būnant šlavėju bus didesnė garbė būti šio Reicho piliečiu, nei užsienio valstybės karaliumi.“ 26Su šia prielaida sutikti būtų galėjęs net ir ne pats didžiausias nacių sąjungininkas ar gerbėjas Williamas Shireris. Tą popietę jis užsirašė: „Matant žmones gatvėse susidaro įspūdis, kad jie jaučiasi puikiai ir, žinoma, viskuo didžiuojasi. Atrodo, jie kaip tauta jaučiasi toli nuėję ir daug pasiekę.“ 27

Toks optimizmas buvo suprantamas. 1939 metų pavasarį Hitlerio Vokietija buvo pačioje savo galios viršūnėje. Kelias savaites prieš tai Vokietijos kariuomenė atžygiavo į Prahą, okupavo tai, kas buvo likę iš Čekoslovakijos, bei prisijungė ginčijamą Klaipėdos kraštą iš Lietuvos. Savaime suprantama, tokie įvykiai į tarptautinius santykius įnešė įtampos, tačiau didžioji dalis vokiečių karštai tikėjo, kad Hitleris jaučia pareigą siekti taikos ir sugebės tai išspręsti derybomis.

Todėl Didžioji Vokietija buvo visai reali ir, kas svarbiausia Vokietijos visuomenei, gyveno taikoje. Apžiojusi teritorijas nuo Šiaurės jūros iki Dunojaus baseino, nuo rytų Baltijos iki Reino, ji buvo didžiausia ir daugiausia gyventojų turinti Europos šalis. Didžiulę įtaką Vokietija turėjo ir už savo ribų. Ji sėkmingai susidorojo su giliausios depresijos padariniais. Klestėjo jos ekonomika, pasiekusi visiško užimtumo lygį ir į savo „įtakos zoną“ bepritraukianti didžiąją dalį Centrinės Europos. Tuo metu Vokietijos politinis modelis atrodė vis patrauklesnis šalims, kurioms sparnus, rodės, buvo pakirpusi demokratija, bei toms, kurios kovojo su ekstremizmu ir neramumais. Regis, entuziazmo neprislopino net atviras karinės galios demonstravimas. Kaip pastebėjo vienas to laikmečio komentatorius, žmonės per paradą „neatrodė bent kiek susimąstantys apie karą, juk jie prieš save matė tokius vyrus, karo mašinas, kurie, jei nelemta valanda ateis, stos į kovą.“ 28

Taigi galbūt nevertėtų stebėtis, kad tiek daug berlyniečių ateitį pasitiko su tokiu nežabotu optimizmu.

4 „Vokietija, esi už viską svarbesnė“ ( vok. )

5 „Horsto Veselio daina“ ( vok. )

6 Pasewalk Cuirassier – Pazevalko (Vok. miesto) sunkiosios kavalerijos kirasyrų būrys.

1 Tikėjimas fiureriu

1939 m. rugsėjo 1-oji prasidėjo taip, kaip ir visos kitos dienos. Išaušo giedras vėlyvos vasaros rytas, žemė buvo pašlakstyta rasa, nuo Baltijos dvelkė gaivus vėjelis. Pabudę anksti nuo langų traukė užuolaidas ir ruošėsi naujai dienai. Buvo penktadienis, todėl daugelio laukė darbas ar mokykla. Liko nusiprausti, pasirinkti drabužius ir apsirengti. Vaikai raginti paskubėti ir imtis savo dienos pareigų. Tuomet atėjo pusryčių metas, ant viryklių kaičiami virduliai kavai, rūpestingai pjaustoma tamsi ruginė duona, ant stalo dedama mėsa ar sūris.

Prie pusryčių vartantys laikraščius nelabai ką galėjo sužinoti apie reikšmingus už maždaug trijų šimtų kilometrų į rytus besirutuliojančius įvykius. Nors vėliau pagrindiniuose dienraščiuose pasirodys „papildymas“, sukėlęs sujudimą ir imtas platinti pačioje sostinės širdyje, kituose laikraščiuose apie to ryto įvykius neužsiminta. Kai kuriuose išspausdinta žinia, kad nagus rodo besitęsianti krizė su Lenkija, rašoma apie pastarųjų mėnesių lenkų „išsišokimus“ ar aprašomas įvykis apie išpuolį prieš etninius vokiečius, kurio metu susprogdinta rankinė granata. 1Kai kurios naujienos buvo visai neaiškios, greičiausiai kokio nors sukarščiavusio Propagandos ministerijos pareigūno spekuliacijos ar vaizduotės vaisius. Viena jų skelbė, kad Lenkija veda savo kariuomenę prieš Lietuvą ir Latviją, 2kitoje buvo pranešama, kad lenkai pretenduoja į patį Berlyną. 3