Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Kita valanda buvo skirta garbingų svečių, užsienio valstybių delegacijų bei jų atstovų sveikinimams priimti. Pirmasis pasirodė popiežiaus nuncijus, perdavęs gražiausius linkėjimus nuo naujojo popiežiaus Pijaus XII. Po jo pasveikino Bohemijos ir Moravijos prezidentas Emilis Hácha bei Slovakijos prezidentas Jozefas Tiso. Vėliau Hitleris priėmė Reicho vyriausybės, vyriausiojo vermachto vadovybės personalo sveikinimus, jį taip pat aplankė Berlyno lordas meras dr. Julius Lippertas. Taip pat įteiktos telegramos, kurių šūsnyje buvo sveikinimas nuo karaliaus Jurgio VI bei Henrio Fordo. Galiausiai 10.20 val. Hitleris oficialiai pasveikintas laisvojo Dancigo miesto gauleiterio Alberto Forsterio.

Tuomet, vos prieš 11 val., Hitleris vėl sėdo į savo „Mercedes Tourer“ ir važiavo į stebėjimo pakylą, esančią Rytų-Vakarų prospekte. Trumpos kelionės metu, lėtai pravažiuodamas pro nesuskaičiuojamas parade dalyvaujančių karių kolonas, jis stovėjo savo mersedeso priekyje ir atiduodamas sveikinimą savo iškelta dešine ranka visus apatiškai stebėjo.

Daugeliui parado gatves užplūdusių berlyniečių rytas, ko gero, buvo daug ramesnis. Galbūt jie pasiklausė radijo ar pasinaudojo laisvadienio siūloma galimybe pasimėgauti ramiais pusryčiais. Ketinantys aplankyti miesto centrą aptarė, kurias vietas verta pamatyti. Likusieji namuose galėjo iškilmių klausytis patogiai įsitaisę savo krėsluose, nes viskas buvo perteikiama radijo komentatorių, o pasakojimui akompanavo maloni muzika. Klausytojai, turintys aštresnę klausą, netgi pastebėjo muzikinę choreografiją; tarkime, pasigirdęs smagus „Badenveilerio maršas“ ( Badenweiler Marsch ) reiškė, kad jau atvyksta fiureris.

Specialūs naujienų žurnalų leidimai buvo prikimšti Hitlerio gyvenimą bei pasiekimus iliustruojančių fotografijų. Šiai progai paminėti specialius leidimus rengė ir laikraščiai. Visuose jų pasikartojo tas pats sveikinamosios Josepho Goebbelso kalbos tekstas, kuriame skambėjo praeito vakaro raginimas: „Nė vienas vokietis tėvynėje ar bet kuriame kitame pasaulio krašte neturėtų atsispirti malonumui sudalyvauti iškilmėse. Tai tautos šventė ir mes ją kaip tauta norime švęsti.“ 8

Daugelyje laikraščių taip pat buvo spausdinami skaitytojų atsiųsti sveikinimo laiškai bei eilėraščiai. SS laikraštyje Das Schwarze Korps cituoti skaitytojų žodžiai, išsakyti reiškiant „amžiną pasididžiavimą Hitlerio fenomenu“ ar Berlyną liaupsinant kaip „tokių reikšmingų įvykių epicentrą“. 9Panašia gaida gražbyliauta ir kitame laikraštyje, kuriame išspausdintos keistokos poetinės vieno aštuoniasdešimtmečio skaitytojo kontempliacijos – „džiaugiuosi gyvendamas tokiu laiku“. 10Goebbelso įsteigtame Berlyne leidžiamame laikraštyje Der Angriff pareikšti sentimentaliai saldūs trijų „nežinomų berlyniečių“ – policininko, namų šeimininkės ir SS pareigūno – sveikinimai. 11

Tų, kurie rytą pasiryžo atvykti į miesto centrą, laukė tikras spektaklis. Tokią svarbią dieną visiems vokiečiams buvo nurodyta iškelti vėliavas su svastika, šio paliepimo nepaisyti mažai kas drįso. Be to, daugelis berlyniečių ne tik mechaniškai pakluso. Vėliavomis, fotografijomis ir įmantriomis girliandomis buvo išpuošti priemiesčių balkonai. Ekstravagantiškai išpuoštas miesto centras. Komerciniuose miesto rajonuose beveik kiekvienos parduotuvės ar įstaigos lange apkaišyta gėlėmis ir vainikais puikavosi Hitlerio nuotrauka ar jo biustas. Demonstruodamos savo atsidavimą akivaizdžiai tarpusavyje rungtyniavo visos ministerijos ar valstybės valdomos įmonės. Nacių partijos biurai iš kailio nėrėsi ir portretais bei įrėmintais šūkiais nukabinėjo išorines savo pastatų sienas. Centrinės sostinės gatvės, ypač pagrindiniame administraciniame rajone, buvo sunkiai atpažįstamos. Pavyzdžiui, Vilhelmo gatvė, kurioje buvo įsikūrusi Reicho kanceliarija, skendėjo plakatų su svastika jūroje, išpuoštose Unter den Linden alėjoje bei Frydriko gatvėje plevėsavo vėliavos bei šventinės girliandos. Savo konkurentus nurungti viena leidykla bandė iškeldama didžiulį 7,62 m Hitlerio portretą, nutviekstą prožektorių šviesų bei apkaišytą vėliavomis, ant kurių puikavosi žodžiai: „Mūsų lojalumas, mūsų padėkos“.

Pagrindinė iškilmių vieta buvo Rytų-Vakarų prospektas – restauruota septynis kilometrus į vakarus nuo Brandenburgo vartų besidriekianti gatvė. Pasak vieno liudininko, abiejose važiuojamosios dalies pusėse stovėjo „įspūdingos baltos medienos miniatiūrinės šventyklos... puoštos raudonu, baltu ir juoda svastika dekoruotu audiniu... Kitur kyšojo ant stiebų sukabintų visų Didžiosios Vokietijos regionų emblemų miškas.“ 12Toks reginys Amerikos korespondentui Williamui Shireriui paliko didžiulį įspūdį: „Dar niekada nebuvau matęs tiek daug vėliavų, vėliavėlių, auksinių erelių bei apšviestų pilonų, – rašė jis, – tiek tviskančių uniformų, kareivių ar ginklų. Neregėta ir tokia masė į kieno nors gimtadienį susirinkusių žmonių.“ 13

Shirerio nuostaba buvo suprantama. Tai buvo didžiausio masto kada nors nacių surengtas ceremoninis renginys – parade žygiavo 50 000 karių, o iškilmes stebėjo du milijonai žiūrovų. Labiausiai fortūnos apdovanotieji ar turintys ryšių užsitikrino vietą vienoje didžiųjų tribūnų, šalia Hitlerio stebėjimo pakylos. Abiejose Rytų-Vakarų prospekto pusėse, netoli aukštesniosios technikos mokyklos, buvo pastatytos dvi didelės tribūnos. Pirmoji, pietinėje prospekto dalyje, buvo atvira eiliniams žmonėms. Šiaurinėje pusėje esanti antroji buvo aptverta ypatingiesiems garbiems Hitlerio svečiams bei rinktiniams karininkams ir partijos atstovams. Kiekvienoje tribūnų galėjo tilpti apie penki tūkstančiai žiūrovų, jos šonuose stovėjo didžiulės kolonos, ant kiekvienos jų patupdyta po paauksuotą erelį, naguose gniaužiantį svastiką. Tie, kuriems pasisekė rasti vietą, buvo labai patenkinti. Iš jos jie galėjo stebėti popietės iškilmes santykinai komfortabiliai.

Vienas ypač mitrus žiūrovas buvo jaunas vermachto leitenantas Alexanderis Stahlbergas. Kaip prisimindamas rašė savo memuaruose, viskas, ko reikėjo gauti vietai vienoje iš tribūnų, buvo paprasta gudrybė:

„Sužinojau, kad vien partijos nariams bei iškilesnėms personoms buvo išleista tūkstančiai bilietų, taigi aš (nors nevisiškai teisėtai) apsivilkau savo specialiai siūtą šventinę uniformą, šone pasikabinau „Pazevalko kirasyrų“ 6kardą ir nuėjau į didžiąją tribūną. Čia aš tiesiog pažiūrėjau, kokios kam rezervuotos vietos. Geriausias pasirinkimas man pasirodė diplomatiniam korpusui skirtos vietos, pažymėtos CD ( Corps Diplomatique ), taigi po akimirkos kaip inkstas taukuose sėdėjau tarp užsienio karinių atašė.“ 14

Tačiau daugumai žiūrovų tokia laimė nenusišypsojo. Jie spietėsi prie parado gatvių ir laukė. Vis daugiau berlyniečių spraudžiantis į minią, jie muistėsi ir stumdėsi, o visą spūstį laikė rankomis tvorą supynę besišypsantys SS ir SA vyrai. Zyzė pavargę vaikai, nepaliaudami klausinėti, ar fiureris jau čia. Kiti brovėsi į pirmas minios gretas, kuriose eiseną galėtų matyti pro policijos užkardos vyrų kojų tarpus. Tvenkiantis įtampai, kai kurie žiūrovai alpo, juos gaivino Raudonojo kryžiaus sesutės, kai kurie, nepaisydami policijos draudimų bei grasinimų, bebaimiškai ropštėsi ant palangių ar į vis dar nuogus Tiergarteno parko medžius, kad tik geriau matytų. Tačiau nepaisant visos įtampos ir jaudulio, minia iš esmės buvo nusiteikusi džiugiai. Williamas Shireris aprašė tos dienos „tikrai šventišką atmosferą... Fiurerio gimtadienis visoje šalyje buvo laisvadienis, taigi visas miesto jaunimas susigrūdo į pirmąsias eiles, o vyresnieji, paprastai kartu su visa šeima – tėvu, mama, dėde, teta – stoviniavo už jų.“ 15