Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Rogeris Moorhouse

2010 m. gegužė

Įvadas

Nepaisant tvyrančio modernumo, Berlynas yra miestas, tiesiog persmelktas istorija. Jei ieškotume vienos vietos, pagrindinio taško, iš kurio nusidriekia XX amžiaus kruvini kančių keliai, tuomet toli ieškoti nereikėtų. Kulkų pervarstytais pastatais bei gaubiamas totalitarinio režimo šešėlio, Berlynas pasaulyje pagarsėjo įvykiais, kurie nėra tolimi ar neapčiuopiami – veikiau vykę čia pat, juntami bei tikri. Praėjusiais metais miestas šventė dvidešimtąsias nepakantumą sėjusios sienos nugriovimo metines – momentą, kai ji tapo išbandymu mirties mėšlungių krečiamam komunizmui. Praeitos kartos akivaizdoje jis buvo besiriejančių didžiųjų galiūnių žaisliuku, uolių pompastiškų kalbų scena bei grėsmingų šnipų apsikeitimų veiksmo vieta. Dar prieš keletą dešimtmečių, tuomet Trečiojo reicho sostinė, buvo nacių pajėgų epicentras, drobė Speero architektūrinėms svajonėms tapyti bei Hitlerio rasistinei vizijai realizuoti.

Berlynas buvo vienas iš nedaugelio Europos sostinių, tiesiogiai patyrusių Antrojo pasaulinio karo siaubą. Tai miestas, patyręs ne tik sovietų sausumos atakų rūstybę bei pajutęs 1945 metų apgulties skonį, bet ir stovėjęs priekinėse karo oro erdvėje linijose. Todėl jo karo laikmečio istorija tegali būti nusakoma vien aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais. Kaip svarbiausias sąjungininkų taikinys, Berlynas pritraukė daugiau aviacinių antskrydžių, oro pajėgų bei bombų nei bet kuris kitas Vokietijos miestas. Tai buvo agresyviausiai ginamas taikinys, kurio kruopščiausiai suregztoje gynybos sistemoje buvo įdarbinta daugiausia žmonių ir kuris pareikalavo daugiausia sąjungininkų karinių oro pajėgų personalo gyvybių. Jis priešininkų pajėgas taip pat aplenkė ir civilių gyventojų aukų skaičiumi: apytikriai nustatyta, kad žuvusiųjų eilinių miesto gyventojų būta 200 000 – daugiausia iš visų Vakarų ar Centrinės Europos miestų.

Nors nacistinė Vokietija bei Antrasis pasaulinis karas yra daugelį istorikų neapleidžiančios ir jų mintis vis dar kirbinančios temos, po storu faktų ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių sluoksniu slypinti karo meto eilinių Berlyno gyventojų istorija, nors ir keista, bet vis dar iki galo neatskleista.

Priežasčių kodėl ši, rodos, neabejotinai svarbi tema liko viena iš keleto istorinio nacistinės Vokietijos konteksto spragų, yra keletas. Istorikai paprastai buvo linkę socialinei nacizmo istorijai skirti santykinai nedaug dėmesio pirmenybę teikdami žvilgsniui „iš viršaus į apačią“, analizuodami Hitlerio, nacių elito ar karinių struktūrų vaidmenį. Rezultatas – nuolat naujai pasirodančioje, gausioje literatūroje apie Trečiąjį reichą labai mažai darbų, atskleidžiančių eilinių žmonių gyvenimus.

Tokias tendencijas taip pat sustiprino kiti veiksniai. Bene svarbiausia yra tai, jog į socialinę Trečiojo reicho istoriją išdrįsę pažvelgti istorikai visą savo dėmesį linkę sutelkti į žydų persekiojimą bei naikinimą. Žinoma, tai nusipelno dėmesio ir yra reikšminga, tačiau taip pat veda į aklavietę siekiant suprasti vokišką visuomenę kaip visumą. Menkai težinome, kaip sudėtinga buvo Vokietijos žmonėms gyventi diktatūroje, kokių tai pareikalavo kompromisų bei kokius principus kai kuriais atvejais reikėjo paminti. Mažai žinome, kokiais būdais buvo išgaunamas pritarimas vienokiems ar kitokiems veiksmams, kaip jo buvo laikomasi bei kas nutiko, kai jis nustojo egzistavęs. Tiesiog yra gausybė knygų, aiškinančių, kaip valdant naciams buvo žudoma mažuma, tačiau labai reta jų atskleidžia, kaip tuo metu gyveno dauguma.

Laimei, kai kurie veiksniai stipriai paskatina pažvelgti į socialinę karo laikmečio Berlyno istoriją. Pastaruoju metu šia kryptimi juda istoriografija; istorikai ėmė domėtis, kas glūdi už nuogų faktų, siekdami palukštenti tautos reakcijos į tam tikrus įvykius tematiką. Kurį laiką dominavusios istorijos temos buvo didžiosios strategijos ir aukštoji politika, šiomis dienomis dėmesį patraukia daug paprastesni, žemiški, kasdieniai klausimai bei šaltiniai. Šį procesą būtų galima pavadinti istorijos demokratizacija, ženklinančia poslinkį nuo „didžiųjų ir gerųjų“ link „žvilgsnio iš apačios“. Šią tendenciją iliustruoja daugelis išleistų atsiminimų bei dienoraščių, kurių knygynuose šiuo metu išties apstu.

Susidomėjimą šia kryptimi dar labiau stiprina tai, kad turime bene paskutinę galimybę leisti karą išgyvenusiems tiesiogiai papasakoti savo istorijas. Daugelis tokių šioje knygoje „prašneksiančių balsų“ paimti iš publikuotų šaltinių, tačiau be jų panorau panaudoti ir eilinių berlyniečių asmeninius pasakojimus, kurie niekada nebuvo įamžinti būsimosioms kartoms. Todėl sudariau interviu Vokietijos sostinėje darbotvarkę ir keliavau po miestą susitikti su žmonėmis, kuriems „kariaujantis Berlynas“ yra dalis jų asmeninės istorijos.

Laikui nenumaldomai skriejant, šį pavasarį buvo minimos šešiasdešimt penktosios Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinės 1– tie, kurie vykstant karui buvo paaugliai, dabar jau skaičiuoja aštuntą savo gyvenimo dešimtį. Deja, kai kurie šių garbaus amžiaus berlyniečių, su kuriais teko šnekėtis, jau iškeliavo anapus. Nemažai jų vis dar yra stiprios sveikatos, keletas dar stebėtinai vikrūs, tačiau bijau, jog yra ir tokių, kurie vokiškojo šios knygos leidimo taip ir nesulauks. Karą išgyvenusi pirmoji karta patyliukais iškeliauja. Afrikiečiai sako: „Kai miršta senas žmogus, į pelenus supleška visa biblioteka.“

Jaukioje aplinkoje prie kavos ir pyrago dažnai išgirsdavau žiauriausius, šiurpinančius asmeninius pasakojimus apie skausmą, praradimą ir išlikimą; kartkartėmis tai lydėdavo pratrūkusios ašaros, kurių iškilus prisiminimams nebebuvo galima suturėti. Nors niekas neprašė, tačiau jaučiau pareigą šiuos pasakojimus palikti anonimiškus ir taip gerbti žmonių, kurių atsiminimai ir dienoraščiai buvo cituojami bei su kuriais kalbėjausi, privatumą. 2

Nereikia nė sakyti, kad per visą laikotarpį sukaupiau daug daugiau medžiagos nei galiu realiai panaudoti šioje knygoje. Didžioji dalis buvo labai subjektyvi, nepatikima, kartkartėmis iškraipyta, netiksliai atsiminta arba retkarčiais kiek savigyniška. Tačiau nepaisant šių trūkumų, mano patirtis parodė, kad tiesioginių liudininkų pasakojimai istorijoje vaidina be galo svarbų vaidmenį: asmeninės istorijos bei tam tikri epizodai leidžia kitaip pažvelgti ir vertinti net žinomiausius bei dažniausiai pateikiamus faktus. Kai kurie puristai apie „istorijos suasmeninimą“, kurį jie mato kaip asmeninių išgyvenimų iškėlimą virš politinių ir empirinių faktų, atsiliepia gana šventeiviškai. Tačiau, mano manymu, jei tai daroma išmoningai bei atsakingai, tuomet žvilgsnis iš asmeninės pozicijos yra ne tik be galo svarbus, bet ir esminė istoriko sugebėjimo praeitį prikelti gyvenimui sudedamoji dalis.

Žinoma, pirminių šaltinių jau yra. Išleista nemažai atsiminimų, tarp kurių ir puikiai žinomi Missės Vassilčikovos ar Williamo Shirerio darbai, taip pat ir mažai žinomos į anglų ar lietuvių kalbą ( vert. past. ) taip ir neišverstos knygos. Nesuskaičiuojama daugybė neviešintų eilinių karo metu gyvenusių berlyniečių dienoraščių galiausiai buvo perduoti giminėms ar padovanoti archyvams. Šūsniai tokių pirminių šaltinių man ir padėjo parašyti šią knygą. Savo pasakojime panaudoti galėjau tik dalelę pagautų „balsų“, tačiau tie žodžiai padėjo susivokti.

Vis dėlto net ir kruopščiausiai ištyrus bei turint prieigą prie gausiausių pirminių šaltinių, užduotis papasakoti apie penkis milijonus sielų glaudžiančio miesto gyvenimą šešerius metus vykstant karui, yra itin sudėtinga. Tokiomis aplinkybėmis mano technika neišvengiamai buvo puantilistiška 3, siekianti perteikti įvykių nuotaikas, o ne pabandyti pavaizduoti visapusišką vaizdą. Tam tikro išradingumo pareikalavo ir knygos struktūra. Atsižvelgdamas į norimos papasakoti istorijos sudėtingumą, iš karto atsisakiau minties naudoti vientisą linijinę chronologiją ir supratau, kad reikėtų rinktis tematinį aspektą. Galiausiai nusprendžiau pamėginti vienoje naratyvinėje struktūroje suderinti tematinį bei chronologinį metodus. Nedvejodamas prisipažinsiu, kad surasti pusiausvyrą kartais buvo sudėtinga, todėl prašyčiau skaitytojo atlaidumo, jei kartais prireiktų pasklaidyti praeitų skyrių lapus.