Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Panaudoti savo įtaką siekė ir Mussolinis. Nepaisant to, kad buvo pareiškęs įsipareigojimą karo atveju Vokietiją paremti, Italijos vadovas dabar bandė išsisukti ir verčiau siekė tarpininkauti taikos derybose, akivaizdžiai tikėdamasis užimti karo malšintojo vaidmenį, ką darė ir praeitais metais Miunchene. Kai jo idėja žlugo, galutinai paskandinta Hitlerio nenoro grįžti prie taikos bei britų primygtinio reikalavimo išvesti Vokietijos karius iš Lenkijos prieš įvykstant bet kokioms deryboms, jis pasirinko neutralitetą ir savo tautai namuose skelbė apie „nekariavimo“ poziciją. Nors Vokietijos spauda atlaidžiai atsisakė paminėti tokį dučės sprendimą, asmeniškai Hitleris buvo įsiutęs.

Tą savaitgalį visame pasaulyje siaučiant diplomatinei audrai, Vokietija rodė išoriškai ramų veidą. Hitleris buvo įnikęs į pranešimus iš fronto apie esamą situaciją ir atsisakė išgirsti jo įvardijamas „blogas žinias“, apie platesnio masto krizę. Todėl laikiną to, kas buvo likę iš Vokietijos diplomatijos, valdžią perėmė užsienio reikalų ministras Ribbentropas. Pirmiausia jis siekė užbėgdamos įvykiams už akių suardyti vieningo fronto prieš Vokietiją susiformavimą ir visą kaltę dėl besiplečiančio karo suversti ant anglų ir prancūzų pečių. Šiam tikslui jis pasitelkė geriausius savo sugebėjimus ir iš padėties sukosi griebdamasis šiek tiek melo bei suklaidinimo taktikos pakartotinai pasiųsdamas Italijos ambasadorių Bernardą Attolicą patarpininkauti tarp Anglijos ir Prancūzijos vildamasis, kad tokie susitikimai išloš laiko veiksmams. Jis taip pat pabandė palaužti naujai užsiplieskusį Britanijos atkaklumą, į Berlyną deryboms pasikviesdamas Chamberlaino patarėją serą Horace Wilsoną. 37

Britanijoje ministras pirmininkas Chamberlainas taip pat bandė išsisukinėti, iki paskutiniųjų tikėdamasis užkirsti kelią karui, nors britų kabinetas bei parlamentas spaudė dėl Hitlerio įsiveržimo į Lenkiją imtis rimtų atsakomųjų veiksmų. Į pirminį britų perspėjimą, nusiųstą rugsėjo 1 d. vakarą, nesulaukta jokio atsako, o rugsėjo 2-osios popietę susirinkęs kabinetas vieningai nusprendė Berlynui pateikti ultimatumą. Vis dėlto Chamberlainas buvo atsargesnis ir linkęs griebtis šiaudo, kurį siūlė Mussolinis. Tą vakarą Bendruomenių rūmuose jis pasiūlė krizei spręsti sušaukti tarptautinę konferenciją, jei vokiečiai sutiktų išvesti savo pajėgas iš Lenkijos. Tačiau po „trumpos, bet karštos“ 38diskusijos, buvo perrėktas. Kai kabinetas dar tą patį vakarą susirinko vėliau, buvo nuspręsta ministrą pirmininką nuo tokių ketinimų atkalbėti. Chamberlainas nenoromis sutiko. Kitą rytą Vokietijai buvo pareikštas ultimatumas.

Kiek buvo įmanoma tokiomis aplinkybėmis, Berlyno gyventojai laikėsi visai neblogai. Na, bent jau Williamo Shirerio akimis, tą rugsėjo 2-osios rytą nuotaikos gal net kiek praskaidrėjo. Jis rašė, kad dabar, kai pirmosios nakties aviacijos antskrydis liko praeityje, žmonės „šiek tiek linksmesni“. Berlynas „iš pažiūros toks, kaip visada, – prisimindamas pasakojo jis, – parduotuvės atidarytos... vyksta įprasti statybų darbai.“ 39

Tačiau kiti apžvalgininkai su tokiu vertinimu nesutiko. Vienas tokių buvo Britanijos ambasadorius seras Nevile Hendersonas. „Žmonių nuotaikoms perprasti, – savo atsiminimuose rašė jis, – išėjau pasivaikščioti Unter den Linden alėja – pagrindine Berlyno gatve. Žmonių čia buvo vos vienas kitas, visi atrodė apatiški.“ 40

Hendersonas pasijuto kiek drąsiau pastebėjęs, kad berlyniečiai savo nepasitenkinimo bei priešiškumo britams nerodė.

„Kartą man prireikė kodeino, – prisimena jis, – ...todėl nuėjau į vaistinę jo nusipirkti. Vaistininkas niūriai burbtelėjo, kad be gydytojo recepto man jo neparduos. Aš pasakiau, kad buvau Britanijos ambasadorius. Jis pakartojo, kad apgailestauja, tačiau taisyklės šiuo klausimu yra aiškiai apibrėžtos. Pabandžiau dar kartą: „Nemanau, kad mane teisingai suprantate, aš Britanijos ambasadorius. Jei mane nunuodysite savo vaistais, „daktaro Goebbelso“ būsite apdovanotas ordinu.“ Rūškanas vaistininko veidas nuo šio kvailo juokelio iš pasitenkinimo net nušvito ir jis kaipmat pardavė tiek kodeino, kiek tik man reikėjo.“ 41

Ir vis dėlto jis pastebėjo, kad „bendra atmosfera Berlyne buvo užtemdyta nusiminimo bei slogi.“ 42

Natūralu, tokiu gražiu savaitgalio oru kai kurie berlyniečiai mėgavosi miesto parkais bei vandens telkiniais. Viena atsiminimus rašiusi moteris prisiminė, kad jai draugas paminėjo, jog ji 11.30 tą rytą Unter den Linden alėja žingsniavo vienut vienutėlė. 43Kankinami nerimo bei nežinios, dauguma buvo užsiėmę rūpinimusi maisto atsargomis, pertvarkė rūsius bei tikrino, ar turi atsargos priemonių, jei dingtų elektra. Kai kurie miesto vaikai buvo skubriai ruošiami išsiųsti pas giminaičius ar draugus atokiau nuo didmiesčių, kuo toliau nuo galimų pavojų. Išblyškę ir nerimastingi, aplink kaklus parištomis kortelėmis su vardais bei vietovių pavadinimais, jie lūkuriavo sostinės traukinių stotyse.

Kitą dieną, rugsėjo 3-iąją, sekmadienį, 9 valandą ryto, Nevile Hendersonas įžengė į Reicho kanceliariją nešinas Londono Vokietijos vyriausybei skirtu ultimatumu. Jį pasitiko Hitlerio vertėjas Paulas Schmidtas, kurio Ribbentropas buvo paprašęs šiuo reikalu pasirūpinti, kadangi pastarasis nenorėjo gauti tokių blogų naujienų. Tą rytą po karštligiškų praeitos savaitės įvykių Schmidtas kiek pramiegojo ir prisimindamas sakė, kad Hendersonas buvo rimtai nusiteikęs bei atvyko punktualiai. Abu paspaudė vienas kitam rankas; Hendersonui Berlyne gyvenant jau keletą mėnesių, jie spėjo vienas kitą gan neblogai pažinti. Hendersonas atsisakė prisėsti ir iškilmingai stovėjo vidury kabineto. Kaip prisimindamas sakė Schmidtas, jis neslėpdamas savo emocijų pareiškė:

„Apgailestauju, kad mano vyriausybės paliepimu turiu jums įteikti ultimatumą Vokietijos vyriausybei. Nuo reikalavimo nedelsiant atsakyti į rugsėjo 1-osios paliepimą praėjo daugiau nei dvidešimt keturios valandos, nuo to laiko Lenkijos puolimas sustiprėjo. Jei Jo Didenybės vyriausybė iki 11 valandos Britanijos vasaros laiku nesulauks tenkinančio patvirtinimo apie nutraukiamus agresyvius veiksmus prieš Lenkiją bei Vokietijos karinių pajėgų atsitraukimą iš šios šalies, tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos bus skelbiama karo padėtis.“ 44

Pabaigęs Hendersonas Schmidtui įteikė ultimatumą. Abu išreiškė apgailestavimus, vienas kitam pasakė kelis nuoširdžius žodžius ir atsisveikino. Hendersonui išvykus į britų ambasadą, Schmidtas ultimatumą nunešė Hitleriui.

Prasibrovęs pro laukiamąjį, sausakimšą vokiečių kabineto narių bei vyriausiųjų partijos funkcionierių, Schmidtas įėjo į Hitlerio kabinetą. Fiureris ir Ribbentropas nekantriai sužiuro. Jis atsistojo šalia Hitlerio stalo ir lėtai į vokiečių kalbą vertė dokumentą. Kai pabaigė, stojo tyla:

„Žiūrėdamas į vieną tašką, Hitleris tarsi suakmenėjęs atsisėdo. Jis nebuvo pasimetęs, kaip vėliau teigta, ir neniršo, kaip įtarė kiti. Nejudėdamas sėdėjo visiškoje tyloje. Po akimirkos, kuri, atrodė, tęsiasi amžinybę, kreipėsi į Ribbentropą, kuris liko stovėti prie lango. „Kas dabar?“ – klausė jis nutaisęs laukinį žvilgsnį.“ 45

Tą popietę, kai baigėsi ultimatume nurodytas laikas ir buvo oficialiai paskelbtas karas, naujienos praneštos Vokietijos žmonėms. Sostinėje klausiusiems radijo, pranešimas nutraukė liūdną Liszto vengrų rapsodiją Nr. 1. Netrukus kalba, transliuota per Berlyno gatvėse įtaisytus garsiakalbius, Hitleris dar kartą pabandė pateisinti savo veiksmus ir kaltę dėl konflikto suversti „Britanijos karo kurstytojams“. Jis kalbėjo apie savo „taikias pastangas Vokietijos žmonėms užtikrinti duoną ir darbą“ bei sunkumus, su kuriais susidūrė siekdamas Britanijos supratimo, šiai „vis naujais veidmainiškais būdais ieškant dingsties“ suvaržyti Vokietiją. Baigdamas jis pasakė, kad britai „sužinos, ką reiškia skelbti karą nacionalsocialistinei Vokietijai“, bei klausytojams priminė, kad „Vokietija daugiau niekada nekapituliuos.“ 46