Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Siekiant sumažinti neišvengiamą chaosą, pėstiesiems į pagalbą įvestos papildomos priemonės. Šiam tikslui panaudoti fosforescuojantys dažai: Kelkraščiai, gatvių kampai, perėjos ir įvairios kelio kliūtys pažymėtos juosta; laiptai pažymėti zigzagu. 2Ant sienų pažymėtos rodyklinės nuorodos, nukreipiančios į artimiausią priešlėktuvinę slėptuvę. Pastoliai ar žemės kasimo darbai paženklinti lempomis raudonu filtru. 3

Žinoma, apipilti aibe naujų taisyklių buvo ir Berlyno vairuotojai. Priekinės transporto priemonių šviesos turėjo būti pridengtos, buvo leidžiama palikti tik stačiakampio formos kiaurymę, ne didesnę kaip 5 x 8 cm. Jiems taip pat buvo nurodyta dažniau naudotis garso signalais. Savo šviesas uždengti raudona medžiaga ar popieriumi taip pat buvo liepta ir dviratininkams. Žalius ir mėlynus filtrus eiliniams gyventojams naudoti buvo draudžiama, kadangi šias spalvas naudojo policija bei gaisrininkų brigados. 4

Įspūdžiais, kuriuos sukėlė naujai įvestos atsargumo priemonės, radijo laidoje, transliuojamoje Amerikai pirmąją karo naktį, 1939 m. rugsėjo 1 d. pasidalijo Williamas Shireris. Jis pasakojo:

„Berlyno laiku šiuo metu tik penkiolika po pirmos... mes jau pusę šios nakties laiko išgyvenome tamsoje. Miestas skendi visiškoje tamsoje jau nuo septintos valandos.

Iš pradžių jausmas keistokas, šiek tiek užtrunka, kol apsipranti. Aklinoje tamsoje grabinėjiesi gatvėse lyg koks neregys, bet netrukus akys apsipranta ir gali įžvelgti nubalintus kelkraščius, po kiek laiko pamatai kelrodę mėlyną šviesą ir kažkaip susitvarkai.“ 5

Nors tokia patirtis kėlė nerimą, su ja susidorota puikiai. Berlyno spaudoje su didžiuliu susižavėjimu labai džiaugtasi, kad nuorodų laikytasi „pavyzdingai“. Viename pranešime gražbyliauta, kad „4 milijonai miesto gyventojų prie naujos situacijos prisitaikė labai lengvai... Berlynas buvo pasirengęs, o berlyniečiai vykdė savo pareigas.“ 6Pagiriamaisiais vertinimais dalijosi ir miesto užsienio korespondentai. Vienas amerikiečių žurnalistas paminėjo neutralaus diplomato, gyvenusio tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos sostinėje, pastebėjimus, kai šis jam pasakęs, jog „nutrauktas elektros tiekimas Berlyne reiškė šimtaprocentinę, akliną tamsą... Tačiau pagal tai, ką „elektros nutraukimu“ vadina prancūzai, Paryžių buvo galima vadinti La Ville Lumière .“ 7

Naujųjų atsargos priemonių užmoju bei efektyvumu žavėjosi vienas dienoraščio autorius:

„Tarsi pamojus burtų lazdele, Berlyno tamsoje nelikdavo. Kartkartėmis matydavau šviesos blyksnius, švystelinčius iš traukinių ar metro stočių. Pravažiuodami gatve palei Tiergarteno parką, triukšmą kėlė nematomi automobiliai. Kartą net girdėjau link manęs artėjančius žemus balsus, pokalbio nuotrupas, o tada pamačiau ore judančius uždegtų cigarečių galiukus. Ten, kur seniau radijo bokšto viršuje šviesdavo švyturys, dabar buvo tamsu. Šviesa nesklido ir iš gyvenamųjų namų langų; Berlynas pasislėpė tarsi kokiam milžinui užklojus storu apklotu.“ 8

Tačiau atsiribojus nuo visų žurnalistinių hiperbolių, Berlynas ir jo gyventojai prie naujų taisyklių iš tiesų prisitaikė gerai. Pėstieji su savimi nešiodavosi žibintuvus (su atitinkamu filtru) arba prisisegdavo nedidelius fluorescencinius neretai dobilo arba pasagos formų ženklelius siekdami išvengti incidentų bei susidūrimų. Kiti griebėsi išradingesnių būdų. Pasak vieno Amerikos korespondento, „tam, kad eidami šaligatviais tamsoje berlyniečiai vieni į kitus neatsitrenktų... pabarbendavo lazdomis ar sukriokšdavo pamėgdžiodami senovinių automobilių signalus“ 9.

Kai kurie tokiuose naujuose įstatymuose įžvelgė verslo galimybę. Už tam tikrą mokestį verslininkai galėjo suteikti patarimų, kaip geriausiai patenkinti naujus reikalavimus. Žibalinių lempų, kartono bei storo audinio užuolaidų pardavimas augo kaip ant mielių, o tiems, kuriems anksčiau pardavinėjant tokias prekes kaip, pavyzdžiui, vyniojamos apsauginės langinės, buvo sunku išgyventi, paklausa dabar viršijo pasiūlą. Neblogai į tai greitai įsitraukė ir stambios įmonės. Pavyzdžiui, Vokietijos chemijos pramonės gigantas BASF sukūrė cheminę medžiagą, vadinamą „Lumogen“, kuri beveik bet kurios spalvos dažams, lakui, tepalui ar vaškui suteikdavo švytėjimo efektą. Vienas reklaminis pranešimas entuziastingai skelbė: „Nusišveitę batus „Lumogen“, išėję į gatvę tamsoje pamatysite, kaip jie ima švytėti.“ 10

Ne mažiau įdomumo tamsos režimas sukėlė ir paprastiems Berlyno gyventojams, o kai kuriuos apžvalgininkus, visada šviesomis spindinčioje, spalvomis mirgančioje sostinėje staiga nusileidus tamsai, net pagavo lyrinis įkvėpimas. Galbūt tokias nuotaikas įkvėpė rašytojas Carlas Haenselis, laikraščiui parašydamas straipsnį, kuriame jis tamsoje skendinčią sostinę tapė pačiais romantiškiausiais potėpiais: nuo „Morzės abėcėle“ užkoduotų gatvių iki praeivių, vienų su kitais prasilenkiančių „tarsi naktyje praplaukiantys laivai“. Berlyną jis vadino gražiausiais vardais, „svajų miestu“, užlietu švelnia prietema, išlaisvinančia vaizduotę. Jis tvirtino, kad neturi jokio noro sugrįžti į akinančią „senojo pasaulio“ šviesą. 11

Savo dienoraštyje viena berlynietė rašė, kaip skaisčiai virš miesto spindėjo žvaigždės. „Virš Berlyno žvaigždes mes matome pirmą kartą, – rašė ji, – ne nublukintas rėksmingai tviskančių reklamų bei šviesų, o didingas ir ryškias. Ant miesto stogų mėnulis palieja blankiai balsvą šviesą. Gatvėse elektros šviesos nė kibirkšties.“ 12

Daugelis kitų stebėtojų nuo tokios puošnios prozos susilaikė, tačiau buvo ne mažiau apžavėti. Vienas žmogus apibūdino pirmosiomis tamsos režimo savaitėmis mieste įsisukusią linksmybių nuotaiką, miesto centre besibūriuojančius pažioplinėti išėjusius žmones:

„Gatvės, anksčiau paprastai tokiu vėlyvu metu tuščios, dabar prisipildė linksmai nusiteikusių smalsuolių, trokštančių pajusti tamsoje skendintį miestą. Neįprasta tamsa suteikė ne tik pramogą, bet sudarė sąlygas ir smurtavimui. Čia galėjai išgirsti sumišusį kikenimą, keiksnojimąsi ir juoką. Siaura Frydriko gatvės vaga kaip milžiniškos jūros pabaisos yrėsi didžiuliai autobusai mėlynai uždažytais langais.“ 13

Patiko jiems tai ar ne, tačiau berlyniečiai neturėjo iš ko rinktis ir turėjo nurodymams paklusti. Jiems į pagalbą atskubėjo vyriausybė, 1939 m. parengusi oficialų bukletą, pavadintą Verdunkelung – Aber wie? , „Kaip gyventi tamsos režimu?“, kuriame pateikta daug patarimų, siūlymų bei iliustracijų, parodančių, kaip šiuos nurodymus geriausia vykdyti. Jame skaitytojams buvo primenama:

„Niekas neturėtų galvoti, kad iš blankiai apšviesto kambario prasiskverbiantis šviesos ruoželis yra nepavojingas arba kad nesvarbu, jei ir paliksime mažą plyšelį, pro kurį gali sklisti šviesa. Jei taip manytų daugelis, šviesos, be jokios abejonės, matytųsi iš lėktuvo, o tuomet pilotai jau tikrai žinotų, kad skrenda virš prastai užsimaskavusio miesto.“ 14

Kaip laikytis atsargumo priemonių ir būti budriems, berlyniečiams primindavo ir propagandiniai plakatai. Bene žinomiausias sukurtas 1940 metais. Virš apšviestame tarpduryje stovinčio žmogaus silueto pavaizduotas iš dangaus neriantis Britanijos karališkųjų oro pajėgų, RAF, bombonešis, o ant jo fiuzeliažo sėdi šiurpą keliantis žmogaus griaučių maketas, laikantis bombą ir jau besirengiantis ją sviesti ant apačioje stovinčio namo. Jame – būti budriems raginantis užrašas: „Priešas mato jūsų šviesą – užsitemdykite!“

Tiems, kurie sugebėdavo savo pareigą pamiršti, visada primindavo netoliese esantys gatvėse patruliuojantys aviacijos antskrydžių prižiūrėtojai, nevykdantiems nurodymo užsimaskuoti per garsiakalbius sušunkantys: „Slėpkite šviesas!“ Prižiūrėtojai, paprastai partijos nariai, taip pat turėjo įgaliojimus patikrinti, kaip bet kurioje jų jurisdikcijoje esančioje nuosavybėje vykdomas įsakymas užsitemdyti. Pakartotinai pažeidę nurodymus buvo viešai pažeminami. Iš pradžių prižiūrėtojai prie nusižengusiojo durų pakabindavo užrašą: „Šis namas prastai užsimaskavęs“, – taip viso namo gyventojams buvo primenama, kad nurodymų laikymasis yra bendruomeninis reikalas, ir įspėjama, jog jie į pavojų stato visą rajoną. Užrašą buvo galima nuimti tik tuomet, kai tinkamai savo butus ir laiptinę užmaskuodavo visi namo gyventojai. 15