Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Tą rytą panašus scenarijus visoje Vokietijoje pasikartojo daugybę kartų. Gandas apie taiką plito žaibo greitumu, buvo užgultos telefono linijos, suintensyvėjo eismas. Nors šios žinios Vokietijos žiniasklaida neišplatino, ji buvo cituojama patikimų šaltinių, tokių kaip Karinių oro pajėgų ministerija bei Vokietijos radijas. Buvo trimituojami beprotiški pareiškimai: „Sugriuvo Chamberlaino vyriausybė; britų karalius buvo priverstas atsistatydinti; į Europą sugrįžo taika.

Kai kurie išlaikė nepatiklumą. Tarkime, Helmuthas Jamesas fon Moltke spalio 10 d. savo žmonai rašė apie „kalbas, kad galbūt karas baigėsi“. Toliau jis sakė, kad jei tai tiesa, būtų „išties malonus palengvėjimas, tačiau prisipažino: „Nežinau, kiek čia yra tiesos.“ 57Vis dėlto dauguma berlyniečių nenorėjo tuo abejoti ir šventė. Pasak Williamo Shirerio, visas Berlynas ūžė nuo linksmybių. Jis rašė: „Daržovių turguose storos moteriškės į dangų mėtė kopūstus, iš džiaugsmo daužė savo pačių prekystalius, tiesiu taikymu ėjo į artimiausią barą pakelti tostą ir už taiką išlenkti šnapso taurelę.“ 58Buvo kalbama, kad Prenclau Bergo priemiesčio turguje prekeiviai taip skrupulingai savo produktų nebenormavo klaidingai įsitikinę, kad toks smulkmeniškumas dabar jau nebereikalingas. 59Christabelė Bielenberg prisiminė panašią sceną Daleme:

„Staiga atsidūriau vidury man viską tiksliai, kas vyksta, nupasakoti nekantraujančios kompanijos. O taip, taikos derybos, žinoma, su britais, specialusis pasiuntinys... Atrodė, kad nė vienas nežino jokių tikslių detalių. Dauguma šias naujienas sužinojo iš kažko, kas pasakė jiems; tačiau viena buvo aišku: visi nesitvėrė kailyje, o džiaugsmas virte užvirė, kai pro minią prasibrovęs turguje budintis policijos seržantas mūsų tuščias vapaliones papildė valdžios įgaliojimų svorio turinčiu balsu.“ 60

Gandai apie taiką, žinoma, neapsiribojo vien namų šeimininkių „tuščiais plepalais“ tarp turgaus prekystalių. Kaip neabejotina tiesa tai per paskaitas buvo skelbiama universitetuose. Aptarti naujieną nekantraudavo gamyklų darbininkai, švęsti ėmė net vyriausybės įstaigos, ministerijos. 61Grįžtančias iš kampanijos Lenkijoje karių mašinas sveikino žmonių minios: „Dabar galite važiuoti namo! – šaukė jie, – karas baigėsi!“ 62

Vienas liudininkas amerikietis pastebėjo, kad vokiečiai, kuriuos jis tą rytą matė sostinės gatvėse, šypsojosi – to jis nematęs nuo anšliuso laikų. Jis rašė: „Potsdamo aikštėje mačiau nesitveriančius džiaugsmu žmones. Vieni kitų nepažįstantys žmonės spausdavo rankas norėdami pasidalyti puikiomis naujienomis. „Taika, brolau, taika!“ Kiti iš laimės puldavo vieni kitus apkabinti. Tai priminė Naujųjų metų naktį vidury dienos.“ 63

Sklindant gandams jie buvo dar labiau pagražinami. Kalbėta, kad Chamberlainą pakeis Edenas. Vindzoro kunigaikštis įžengs į sostą ir tądien Tempelhofo oro uoste nusileis specialus lėktuvas, kuriuo atskridęs Britanijos pasiuntinys įteiks preliminarią taikos sutartį. Tuomet gandams galutinai užtvirtinti pasklido kalbos, kad trečią valandą popiet savo kalbą sakys Hitleris. Ta proga prie Reicho kanceliarijos ėmė rinktis džiūgaujančios minios, Vilhelmo gatvėje liaudis gaudė Wir wollen unseren Führer! – „Norime pamatyti savo fiurerį!“ 64Visame mieste žmonės plūdo į barus, visur reikiamu metu buvo įjungti radijai. Berlyniečiai, kaip ir visi kiti vokiečiai, sulaikę kvėpavimą laukė, kol išgirs gerą naujieną. Tų, kurie dar buvo pakankamai blaivūs suvokti, kas vyksta, reakcija buvo visiškai kitokia nei vos prieš mėnesį, kai buvo paskelbtas karas.

Berlyno žmones šiems nekantriai laukiant Hitlerio kalbos, stebėjo amerikietis Williamas Russellas. Jis rašė:

„Buvo beveik trečia valanda, stabtelėjau priešais radijo parduotuvėlę, prie kurios ant šaligatvio, aplink lauke išneštą garsiakalbį, pasiklausyti kalbos spietėsi nemažas būrys žmonių. Per radiją plyšavo kariniai maršai. Vokiečiai džiugiai tarpusavy šnekučiavosi.

Dirginami jaudulį kurstančios muzikos, pralaukėme visą valandą. Galiausiai, ne trečią, o ketvirtą, pasigirdo Adolfo Hitlerio balsas. Minioje ant šaligatvio stojo mirtina tyla.

„Prakalbo Der Führer .

...

Šis balsas skambėjo keturiasdešimt minučių.

Jis nutilo, o tada pro traškantį garsiakalbį pragirgždėjo Sieg Heil, Sieg Heil, Sieg Heil!

Apie naująją taiką nebuvo užsiminta nė viename sakinyje.

Ant šaligatvio aplink mane stovintys vokiečiai buvo pasimetę. Argi galėjo būti taip, kad Vokietijoje apie taiką žinojo visi, išskyrus Hitlerį?

Nejaugi niekas jam nepasakė?

Minia buvo suglumusi, nusivylusi.“ 65

Atrodė, kad tas nusivylimas buvo toks pat užkrečiamas, kaip ir prieš tai išplitęs džiūgavimas. Pavyzdžiui, viename SS saugumo pranešime pažymėta apie „gilų nusiminimą“, apėmusį tautą po oficialaus paneigimo. 66Christabelė Bielenberg žvelgdama atgal sau priekaištavo, kad patikėjo „tokiu absurdišku dalyku“. Tuo metu ji sau pažadėjo „niekada netikėti niekuo, ko nepamatys savomis akimis ar neišgirs savomis ausimis.“ 67Williamas Russellas apibūdino Berlyne tą naktį nusileidusią „neviltį“. „Veidai, kurie visą dieną buvo nušvitę džiaugsmu, dabar buvo persimainę ir įžeisti... Berlynas skendėjo visiškoje tamsoje. Ir taip kas antrą naktį. Tačiau dar tamsiau buvo žmonių širdyse.“ 68

Sugniuždytas staigaus suvokimo, kad Vokietija įsivėlė į karą, buvo ir daug blaiviau tikrovę suvokiantis Helmuthas Jamesas fon Moltke. Ateinančiomis dienomis jis vėl rašė savo žmonai į Sileziją: „Katastrofa atūžia visu greičiu. Pasiekėme tašką, kuriame daugiau nebematau, kas galėtų tai sustabdyti. Leisti lengviau atsikvėpti galėtų tik stebuklas.“ 69

Tuo metu Goebbelsas bandė nustatyti gandų šaltinį. Per radijo laidą jis atkakliai tokias istorijas neigė, visą savo pagiežą kaip visada nukreipdamas į „taikdarius gandų nešiotojus“, pakliuvusius į „turgaus bobų“ 70paskalų, išnešiotų Slaptosios britų tarnybos, spąstus. Iš tikrųjų nėra jokių įrodymų, kad gandai apie taiką kilo Britanijoje. Patyrinėjus išsamiau pėdsakai vedė į Vokietijos paštą, kurio direktorius už tai kaip reikiant pagal nuopelnus atsiėmė. 71Tačiau Goebbelsas buvo įsiutęs: „Turi būti kokios nors pamokomosios bausmės, – savo įniršį dienoraštyje liejo jis. – Pasipils bausmių kruša.“ 72

Kad ir kur tiksliai buvo gandų apie taiką židinys, jie išties palietė jautrią Vokietijos žmonių stygą. Kaip įrodė tą popietę Hitlerio kalbos pasiklausyti susirinkusios minios, šalis degte degė nenumaldomu noru, kad sugrįžtų taika. Nacių lyderių nusivylimui, buvo aišku, kad tiek Berlyno, tiek visos Vokietijos žmonės karui nebuvo pasirengę.

7 Liaudies radijo imtuvas. ( vok. )

8 Nemalonus burnos kvapas ( Red. past. ).

9 Neaišku, per klaidą ar specialiai Hitleris nurodė klaidingą laiką, kada jo pajėgos pradėjo karinius veiksmus. Pirmieji šūviai iš tikrųjų paleisti valandą anksčiau, 4.45 ryto. ( Aut. past. )

10 Sveikiname pergalę. ( vok. ) ( Vert. past. )

11 Dingstis karui paskelbti. ( lot. ) ( Vert. past. )

2 Mirtina būtinybė

Vokietijos sostinės gyventojams pamažu susitaikant su karo realybe, jiems taip pat teko priprasti prie vienos pagrindinių jos ypatybių – tamsos.

Elektros srovės nutraukimo nuostatai buvo išleisti patį pirmąjį konflikto rytą. Jie numatė, kad Berlyne tamsiuoju paros metu turi būti užgesinti, filtruojami ar pritemdomi visi šviesos šaltiniai. Parduotuvių vitrinų, reklamų, traukinių stočių, autobusų bei tramvajų šviesos turėjo būti išjungtos ar pridengtos mėlynu filtru. Visi langai ir durys – nuo gamyklų iki restoranų ir namų – turėjo būti uždaryti langinėmis arba uždengti užuolaidomis. Stoglangiai, rūsių ventiliatoriai – užsandarinti vaškuotu popieriumi ar smėlio maišais. Kitaip tariant, iš 500 metrų aukščio neturėjo matytis jokia šviesa. 1Jei miestų nesimatys iš viršaus, manyta, jų nepavyks bombarduoti.