Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Nors iš esmės Hitlerio kalba buvo paviršutiniška, buvo galima tikėtis, kad ji bent jau pažadins patriotines emocijas ir berlyniečius mobilizuos pulti ginti savo šalį. Tačiau, kaip pastebėjo Shireris, tą dieną tarp Vokietijos žmonių pasklidus žiniai apie paskelbtą karą, nebuvo jokios aiškios reakcijos. „Kai per garsiakalbius išplatinta, kad Anglija paskelbė karo padėtį Vokietijai, aš stovėjau Vilhelmo gatvėje, – rašė jis. – Saulės nutvieksti tuo metu netoliese stovėjo apie 250 žmonių. Jie atidžiai klausėsi skelbiamos naujienos. Vėliau stojo tyla. Žmonės tiesiog stovėjo, kur stovėję. Apstulbę.“ 47

Tą popietę pasivyti įvykius suskubo Vokietijos laikraščiai. Daugelis jų išleido specialiuosius numerius, kurie skubriai išnešioti į miesto gatves. Antraštės skelbė:

BRITŲ ULTIMATUMAS ATMESTAS

ANGLIJA VOKIETIJAI SKELBIA KARĄ

BRITAI REIKALAUJA IŠ RYTŲ IŠVESTI MŪSŲ KARIUS

FIURERIS ŠIANDIEN IŠVYKSTA Į FRONTĄ

VOKIETIJOS MEMORANDUME PATVIRTINAMA ANGLIJOS KALTĖ 48

Nors specialieji numeriai buvo dalijami nemokamai, mažai kas juos ėmė.

Vėliau tą dieną Britanijos ambasados personalui ruošiantis palikti Berlyną, seras Nevile Hendersonas paminėjo, kad prie ambasados pastato susirinko būrys berlyniečių, stebinčių, kaip į karinius sunkvežimius kraunami pareigūnų lagaminai. „Minia stovėjo visiškoje tyloje, – vėliau rašė jis, – ir net jeigu jie viduje gniaužė neapykantą ar priešiškumą, to neparodė.“ 49Kai kas gal tokį pastebėjimą atmestų kaip matymą to, ką norisi matyti, tačiau tai patvirtino Berlyno teisininkas Helmutas fon Moltke, vėliau tapęs vienu ryškiausių vokiečių pasipriešinimo judėjimo narių. Savo laiške žmonai tą savaitę jis apibūdino Hendersono išvykimo sceną:

„Šį karą gaubia šiurpus nenoras patikėti, kad tai tikrovė. Žmonės jam nepritaria. Ėjau pro šalį, kai vakar Hendersonas važiavo Vilhelmo gatve. Čia būriavosi apie 300–400 žmonių, bet neišgirdau nė vieno nepritarimo šūksnio ar švilptelėjimo, nė vieno žodžio; lygiai taip pat buvo galima nujausti, kad jie gali bet kurią akimirką prapliupti plojimais. Sunku tai suvokti. Žmonės abejingi. Tai primena danse macabre , kurį scenoje šoka beveidžiai žmonės; atrodo, nė vienas nenujaučia, kad karo monstro tuoj bus sutraiškytas.“ 50

Deramai – su siaubu – didžioji dalis Vokietijos žmonių į prasidėjusį karą sureagavo 1939 m. rugsėjo 3 d. Kaip pastebėjo Williamas Shireris, „Berlyne nebeliko jokio jaudulio... jokių šūksnių „valio“, jokių karštų sveikinimų, jokių į dangų metamų gėlių – nėra ir karo karštligės, karo isterijos... iš tiesų šįvakar Vokietijos žmonės yra daug labiau paniurę nei vakar ar užvakar.“ 51Jei atsirastų tokių, kurie prieš kelias dienas dar būtų džiaugęsi dėl nedidelio susirėmimo su Lenkija, mažai kam patiko mintis apie didesnį karą su Britanija ir Prancūzija. Didžiajai daugumai, netgi tiems, kurie gimė po 1918 metų, dar ryškiai šmėsčiojo Pirmojo pasaulinio karo šmėkla. Jis pareikalavo ne tik didžiulės žmogiškosios aukos, Vokietiją iškankino ir politinės pasekmės, atvedusios prie revoliucijos, politinio nestabilumo ir teritorinių nuostolių. Vokietijos troškimas atsirevanšuoti buvo stiprus ir, žinoma, pagrindinis neišsenkantis nacių palaikymo šaltinis, tačiau dauguma manė, kad tai bus padaryta išvengiant karo. Perspektyva vėl po dviejų dešimtmečių grįžti ir kovoti su tais pačiais priešais, atrodo, visiems vokiečiams sukėlė tą patį jausmą – artėja kažkas sukrečiančio. Kaip tą dieną rašė vienas Berlyno gyventojas, nuotaikos sostinėje buvo sekinančiai slegiančios. „Atmosfera siaubinga, – sakė jis, – susimaišę susitaikymo su tuo, kas artėja, ir gedulo jausmai... Blogiau jau būti negali.“ 52

Christabelė Bielenberg, anglė, ištekėjusi už vokiečio ir gyvenusi Berlyne, turbūt naujo karo skausmą jautė labiau nei kiti. Ji pamena rugsėjo 3 d. klausiusi Nevile Chamberlaino, kalbančio radijo laidoje, transliuojamoje iš Dauningo gatvės. Jis ištarė lemtingus žodžius: „Mūsų šalis stoja į karą su Vokietija.“

„Nejudėdama sėdėjau ant sofos. Girdėjau toliau kalbant, bet jau nebesiklausiau...

Kambarys staiga susitraukė, pasidarė toks mažytis, gerokai per mažas, staiga atsistojau ir per prancūziškas duris išėjau į sodą... Lauke buvo šilta. Nuo Griunevaldo miško dvelkė aitrokas pušų kvapas, buvo labai tamsu.

Atsisėdau ant žemos plytinės pertvaros, skiriančios gėlynus nuo vejos, ir spoksojau į tamsą. Prieš mane takelį per rasotą žolę brėžė iš svetainės krintantis siauras šviesos ruoželis, šalia styrojo jurginai, kiek tolėliau šešėlyje skendėjo obels grublėtu kamienu šakos...

Nuo traukinių stoties švystelėjo elektrinis melsvas žybsnis, nušviesdamas užtemdytą dangų, mažą mūsų namelį, plevėsuojančias užuolaidas kambaryje viršuje, kur miegojo vaikai. Per šakas man už nugaros slystelėjo obuolys, dusliai bumpteldamas į gėlyną. Sodą gaubė tokia taiki ramybė.“ 53

Pasirodo, ši ramybė greitai baigėsi.

Kai 1939 m. spalio pradžioje operacija Lenkijoje buvo baigta, Vokietijos žmonės vis dar galbūt tikėjosi taikos. Pagaliau lenkai buvo nugalėti, taigi cinikai galėjo įrodinėti, kad sąjungininkams casus belli 11 nebeliko. Be to, Vakarų fronte atviram konfliktui dar nepratrūkus, pagrįstai buvo galima manyti, kad susitarti įmanoma.

Tokia logika neabejotinai vadovavosi ir Berlyno vyriausybinės grupės, netgi pats Hitleris. Grįžęs iš Varšuvos, kur buvo užgesinti paskutiniai Lenkijos pasipriešinimo židiniai, spalio 6 d. fiureris stojo prieš Reichstagą, dar kartą susirinkusį Kroll operoje, bei pareiškė „taikos siūlymą“ Britanijai ir Prancūzijai. Pradėjo jis nuo ilgų padrikų pasiteisinimų ir išvedžiojimų apibendrindamas sėkmingą kampaniją Lenkijoje, kliūsteldamas paniekos žibalo oponentams ir liaupsindamas nacių bei sovietų bendradarbiavimą. Savo požiūrį apibendrino klausdamas:

„Kam reikia karo vakaruose? Lenkijai atkurti? Lenkija jau niekada nebebus tokia, kokia buvo pasirašius Versalio sutartį. Tai garantuoja dvi galingiausios pasaulio valstybės. Galutinė šios teritorijos struktūra, Lenkijos atkūrimo klausimas, negali būti sprendžiami karu vakaruose, veikiau tai padaryti gali Rusija iš vienos pusės ir Vokietija iš kitos.“ 54

Nors aiškiai išdėstė, kad bet kokiam numatomam susitarimui pirmiausia turės pritarti jis, Hitleris vis dėlto paskelbė apie savo pasirengimą taikai. Fiureris miglotai užsiminė apie galimybę Europos problemas išspręsti tarptautinėje konferencijoje ir naują Ženevos konvenciją, kuri galėtų sureguliuoti karo klausimus „tarp civilizuotų valstybių“: pavyzdžiui, uždrausti žudyti sužeistuosius ar nuodingų dujų panaudojimą. Baigdamas jis apsimestinai dievobaimingai pasakė tikintis, kad viskas Dievo rankose, „Vokietija bei kitos šalys gali rasti būdą, kad nauja laime bei taika galėtų džiaugtis ne tik Vokietijos liaudis, bet ir visa Europa.“ 55

Po keturių dienų Vokietijai laukiant Britanijos reakcijos dėl Hitlerio aktyvios kovos už taiką, Vokietijos ketinimus atskleidė vienas kurioziškas vaizdas. Tą spalio rytmetį Christabelė Bielenberg atėjusi į turgų iš karto pastebėjo, kad kažkas rezgama. Savęs ji klausė:

„Kas atsitiko? Čia juk turėjo būti nelikę nė kopūsto lapo, tačiau prekystaliai buvo apypilniai, eilėse stovėjo tik prispirti didžiausios būtinybės, kitos moterys buriavosi gyvai šnekučiuodamosi. Kai ėjau tarp prekystalių, šypsodamiesi linktelėjo keletas žmonių. Galiausiai mane informavo duonos pardavėjo žmona, kuri kirpdama duonos kuponus nerūpestingai į mano rezginę įmetė papildomą kepalą. „Daugiau mums jų nebeprireiks, ponia daktare“, – pasakė ji. „ Wieso? “ „Nagi, nejaugi negirdėjote? Taika – kalbama, kad kaip tik šią minutę vyksta taikos derybos.“ 56