Роджер Мурхауз - Kariaujantis Berlynas

Kroll įsitaisius naciams, pagrindinė jos salė mažai tebuvo pakeista, o Reichstago deputatai sėdėdavo kaip iki tol sėdėjo operos žiūrovai – parteryje bei dviejose eilėse virš jo. Vienintelis didelis pasikeitimas – scena, kurioje dabar ant priešgaisrinės užuolaidos puikavosi didžiulis erelis išskleistais sparnais, o iš jo naguose gniaužiamos svastikos spinduliavo saulės šviesa. Iš abiejų pusių kabojo dvi didžiulės vėliavos su svastika. Žemiau scenos, vietoje, kuri kažkada buvo skirta orkestrui ir chorui, veidu į salę susodinti Hitlerio kabineto nariai. Centre, aukštoje oda apmuštoje kėdėje, stebėdamas veiksmą sėdėjo Reichstago prezidentas Göringas. Žemiau stovėjo pultas su mikrofonais, į kuriuos apsuptas sėdinčių gauleiterių ir ministrų kalbėdavo Hitleris.

Po trumpos Göringo įžanginės kalbos į tribūną stojo Hitleris, akimirką jis bandė susikaupti. Nuščiuvus sambrūzdžiui, pradėjo kalbėti. Pradėjęs kimiu ir pavargusiu, iš pradžių net netvirtu balsu, netrukus jis, meistriškai užsimesdamas dirbtinio nekaltumo kaukę, įsijautė į vaidmenį. Papasakojo apie lenkų su panieka atmestus „taikios diskusijos“ siūlymus, kalbėjo apie pastangas rasti kompromisą ir savo „kantrybę bei ištvermę“. Jis koneveikė lenkų „provokacijas“ – įvykius prie pasienio ir teroro išpuolius, įvykdytus prieš nekaltus vokiečių civilius, tada prašneko apie lenkų klastą bei nenorą derybų keliu išspręsti susiklosčiusį konfliktą. Reaguodamas į tai perspėjo, kad „jokia garbinga stipri valstybė negalėtų ramiai toleruoti tokių įvykių“ bei pareiškė, kad jo „meilė taikai bei neišsemiamas pakantumas“ neturėtų būti painiojami su „silpnumu ar net bailumu“. Jis sakė, kad buvo pasiryžęs „su Lenkija kalbėti ta pačia kalba, kokia Lenkija per pastaruosius mėnesius kalbėjo su mumis“. Tuomet Hitleris paskelbė tai, ką dauguma jau žinojo:

„Dabar mes už tai atsilyginame 5.45 ryto 9pradėję šaudyti. Nuo šiol į bombą bus atsakoma bomba. Su tuo, kuris puls nuodingomis dujomis, bus kovojama nuodingomis dujomis. Nepaklūstantis žmogiškosios elgsenos taisyklėms, tegali tikėtis, kad mes elgsimės lygiai taip pat. Kad ir kas būtų priešas, vadovausiu šiai kovai tol, kol bus užtikrintas Reicho saugumas bei apsaugotos jo teisės.“ 15

Toliau jis nusakė, kokios tai pareikalaus aukos iš Vokietijos žmonių – aukos, kuriai jis taip pat buvo pasirengęs Didžiajame kare. Fiureris pareiškė: „Nuo šiol aš esu pirmasis Vokietijos Reicho karys.“ Kalbėdamas apie savo pilką mundurą, kurį buvo šiai progai apsivilkęs, jis pasakė: „Aš dar kartą apsivilkau šį man šventą ir brangų rūbą. Jo nenusivilksiu tol, kol nebus garantuota pergalė, antraip pasekmių neištversiu.“ 16Po privalomosios choru atliekamos Sieg Heils 10 Hitleris iš salės išėjo.

Jei jis Berlyno bei Reicho žmones vylėsi įtikinti savo kalbos smarkumu, jam tai nepavyko. Nors nacių gauleiteriai bei partijos žmonės, kaip nesunku nuspėti, savo pritarimą entuziastingai pareiškė labai greitai, paprastus žmones nebuvo taip lengva palenkti. Vienas Amerikos ambasadoje dirbęs jaunas diplomatas prisimena tą rytą, kai buvo transliuojama Hitlerio kalba, pro savo kabineto langą stebėjęs darbininkus. „Jiems nerūpėjo, kad kalba Hitleris, – pastebėjo jis, – jie net nenustojo dirbti, kad paklausytų.“ Paskutiniai kalbos žodžiai, kai buvo pripažinta, jog pradėtas karas su Lenkija, taip pat buvo sutikti apatiškai. Jų nesujaudino net karštai traukiamas nacionalinis himnas. „Gatvėje plušėję darbininkai buvo bebaigiantys savo darbus, – prisimindamas pasakojo jis. – Tai, kad buvo paskelbtas karas, jiems netrukdė. Pagaliau niekas jų nuomonės juk neklausė.“ 17

Hitleriui tą rytą grįžtant į Reicho kanceliariją, vyravo slogi atmosfera, sklidusi iš niūrių negausiai Vilhelmo gatvėje bei aikštėje susirinkusiųjų veidų. Jo pasirodymas nesulaukė įprasto sveikinimo šūksnių choro – dabar tvyrojo nemaloni tyla, vienas kitas tyliai kėlė savo dešinę ranką nacių pasisveikinimui. Kroll operoje Hitlerio kalbos klausęs Švabijos gauleiteris Karlas Wahlas patvirtino, kad sostinėje nuotaikos tuomet išties buvo prastos. „Nemačiau nė krislo to, ką mačiau 1914 metais, – savo atsiminimuose rašė jis, – jokio entuziazmo, džiaugsmo, pritarimo šūksnių. Visur tvyrojo slogi tyla, nusiminimas. Atrodė, kad visa vokiečių tauta buvo surakinta paralyžiuojančio siaubo, juos sustingdžiusio ir neleidžiančio išreikšti nei pritarimo, nei prieštaros.“ 18

Hitleriui išlipus iš automobilio, leibštandarto orkestras labai stengėsi palaikyti karingą atmosferą, tačiau nuotaikos buvo akivaizdžiai slegiančios. Prieš išnykdamas už sunkių kanceliarijos durų, Hitleris mestelėjo suglumusį žvilgsnį į nuščiuvusią minią. Vienas šią sceną matęs liudininkas prisimena pasigirdusį moterų verksmą. 19

Nepaisant reikšmingų įvykių, kurie rutuliojosi Kroll operoje, daugelis apžvalgininkų pažymėjo, kad gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Galbūt gatvėse kiek apmažėjo eismas, kiek daugiau buvo uniformuotų karininkų, tačiau visa kita nepasikeitė – pilni žmonių kursavo autobusai, tramvajai bei traukiniai, visi kaip ir iki tol užsiėmė savais darbais, tik kartkartėmis susiburdavo prie radijo imtuvų pasiklausyti paskutinių žinių. Bendras nuotaikas Berlyne apibūdino Williamas Shireris:

„Pastebėjau, kad žmonės gatvėse buvo abejingi nepaisant juos radiju pasiekusios žinios rimtumo... Priešais viešbutį „Adlon“, prie naujojo kompanijos „I. G. Farben“ pastato, lyg nieko nebūtų įvykę į darbą rinkosi rytinės pamainos darbuotojai, o kai mosikuodami specialiais laikraščių numeriais ir juos siūlydami šūkavo berniūkščiai, niekas nepadėjo savo įrankių ir nesiteikė vieno sau nusipirkti.“ 20

Tokį akivaizdų visuotinį atsipalaidavimą dalinai buvo galima paaiškinti faktu, kad berlyniečiai per pastaruosius kelerius metus jau buvo išgyvenę ne vieną tarptautinę krizę, ir visos jos išsispręsdavo be didesnių konfliktų. Galiausiai niekam nebuvo paslaptis, kad Hitleris savo reputaciją bei karjerą susikūrė sistemingai ir taikiai pažeidinėdamas vadinamosios „Versalio sistemos“ nuostatas; jis triukšmingai gąsdino ir grasino, netgi prisijungė ginčijamas teritorijas, tačiau visada išvengdavo karo. Būtent tokios tolimesnės eigos iš jo ir tikėjosi Vokietijos žmonės. Jų akimis, jis bandė atkurti Vokietijos garbę, atkurti Vokietijos kaip suverenios Didžiosios valstybės statusą išvengiant atvirų karo veiksmų, kurie ir buvo pagrindinė jos negalavimo priežastis. Todėl neįvertindami, kad įsiveržimas į Lenkiją bus didžiulio visuotinio sukrėtimo preliudija, dauguma tai matė tik kaip pavienį susirėmimą, labiau primenantį Austrijos anšliusą ar neseniai įvykusią Bohemijos ir Moravijos okupaciją. Labai taikliai tokį mąstymą atskleidžia vienas ankstyvo to savaitgalio ryto berlyniečio pokalbis su taksi vairuotoju:

„Žinote, – kalbėjo jis, – Hitleris yra išties puikus žmogus. Naciams ir sovietams susitarus, lenkai neturi jokių šansų. Kertu lažybų, šiems vyrukams, – rodydamas į šalia dardančius sunkiuosius tankus, – neprireiks iššauti nė vieno sviedinio, na gerai, gal kelis, ir viskas bus sutvarkyta. Šįkart laikraščiuose nebus ilgų žuvusiųjų sąrašų, ir mes turėsime ką valgyti. Ne, pone, Hitleris mūsų į karą neįvels.“ 21

Taigi Berlyno visuomenė buvo raginama už gryną pinigą priimti oficialiai skelbiamus prasimanymus, neva Vokietija yra nekaltoji šalis ir dabar „atsilygino kariniais veiksmais“, tai pateikiant kaip laikiną atsakomąją kampaniją. Daugelis samprotavo: „Jei Vokietiją puola, ji turi save apginti.“ Tokio požiūrio apraiškas tą rytą Insbruko aikštėje, esančioje pietinėje miesto dalyje, pajuto Erichas Neumannas. Tuo metu, kai Hitleris sakė kalbą, jis persėdo į kitą tramvajų ir girdėjo tarp žmonių nuvilnijančius aplodismentus, kai kurie netoliese stovėję žmonės keikė lenkus ar burbteldavo „pagaliau!“ 22