Michel Foucault: Seksualumo istorija

Norėčiau būti teisingai suprastas; netvirtinu, kad nuo klasikinės epochos seksas nebuvo draudžiamas arba jam kliudoma, nebuvo maskuojamas arba nepripažįstamas; net neperšu minties, kad nuo šio momento minėtų kliūčių jis turėjo mažiau negu anksčiau. Nesakau, kad sekso draudimas yra tik jaukas; bet teigiu, kad jauku tampa siekis tokį draudimą paversti fundamentaliu bei konstruojančiu elementu, kuriuo remiantis būtų galima parašyti istoriją iš to, kas, pradedant šiuolaikine epocha, buvo pasakyta apie seksą. Visi šie neigiami elementai — draudimai, atmetimai, cenzūra, neigimas, — kuriuos slopinimo hipotezė jungia į vieną didesnį mechanizmą, skirtą sakyti „ne“, be abejo, yra tik sudedamosios dalys, atliekančios lokalinį ir taktinį vaidmenį įtraukiant į tą diskursą, į tą valdžios techniką, į tą valią žinoti, kurie toli gražu neapsiriboja vien savimi.

Žodžiu, norėčiau atskirti šią analizę nuo privilegijų, kurios paprastai taikomos retenybėms užlaikyti ir išretinimo principams, kad, priešingai, ieškočiau diskurso instancijų (kurios irgi, aišku, toleruoja nutylėjimus), valdžios instancijų (kurių funkcija kartais yra draudimas), žinojimo instancijų (dėl kurių dažnai patenka į apyvartą įvairios klaidos ar sistemingi netikslumai); norėčiau parašyti šių instancijų ir jų transformacijų istoriją. Štai atrodo, kad šiuo požiūriu atlikta pirmoji apžvalga leidžia spręsti, jog nuo XVI amžiaus pabaigos sekso „įtraukimas į diskursą“ nepatyrė apribojimų, priešingai, — pakluso besiplečiančiam kurstymo mechanizmui; kad veikiančios seksą techninės valdžios priemonės tarnavo ne griežtos atrankos principui, bet, priešingai, įvairioms seksualumo formoms skleisti ir diegti, ir kad valia žinoti nesuklupo prieš tabu, o užsispyrė — be abejo, daugybę kartų klysdama — kurti mokslą apie seksualumą. Kaip tik šiuos veiksmus — eidamas lyg ir paskui slopinimo hipotezę ir draudimo ar atmetimo faktus, į kuriuos ji kreipia — norėčiau dabar schemiškai apibūdinti, pradėdamas nuo kelių reikšmingų istorinių faktų.

XVII amžius: tai esą slopinimo epochos pradžia, būdingo vadinamosioms buržuazinėms visuomenėms slopinimo, iš kurio mes galbūt dar neišsivadavome. Nuo tol įvardyti seksą esą tapo sunkiau ir rizikingiau. Tarsi tam, kad būtų realiai sutvardytas, iš pradžių reikėjo neleisti apie jį kalbėti, imti kontroliuoti laisvą jo judėjimą diskurse, išstumti jį iš pasakytų dalykų ir prislopinti žodžius, kurie pernelyg primena jo buvimą. Netgi patys šie draudimai sakytum baiminosi jį įvardyti. Netardama nė žodžio, naujųjų laikų drova esą pasiekusi, kad apie jį nekalbama žaidžiant vien kits į kitą nurodančiais draudimais: nebylystės, priverstos tylėti, įtvirtina tylą. Cenzūra.

Tačiau, stebint nesibaigiančias trijų paskutinių amžių transformacijas, tie dalykai atrodo visai kitaip: sekso klausimais regimas tikras diskursinis sprogimas. Čia reikia kai ką paaiškinti. Visai gali būti, kad vyko labai griežtas leistino žodyno valymas. Visiškai įmanoma, kad buvo nustatyti tikri užuominų ir metaforų retorikos kodeksai. Be abejo, naujos padorumo taisyklės perkošė žodžius: tai policinė pasakymų priežiūra. Sakymas taip pat kontroliuojamas: daug griežčiau buvo nurodyta, kur ir kada negalima apie tai kalbėti; kokiose situacijose, tarp kokių kalbančiųjų ir esant kokiems socialiniams santykiams; taip buvo nustatytos jei ne visiškos tylos, tai bent takto ir santūrumo sferos: pavyzdžiui, tarp tėvų ir vaikų, auklėtojų ir mokinių, šeimininkų ir tarnų. Beveik tikra, kad egzistavo visa apribojimų sistema. Ji integravosi į tą kalbos ir šnekos politiką — viena vertus, spontanišką, o kita vertus, suderintą, — kuri klasikinėje epochoje lydėjo socialinius perskirstymus.

Užtat diskursuose ir jų sferose viskas klostėsi beveik priešingai. Diskursai apie seksą — specifiniai, skirtingi ir savo forma, ir objektu — nesiliovė daugintis: nuo XVIII amžiaus diskursinės fermentacijos tempai smarkiai padidėjo. Šiuo atveju nesvarstau apie galimą „neleistinų“ diskursų dauginimąsi, pažeidimo diskursus, kurie atvirai vadina seksą naujai įvertintos nekaltybės įžeidimu ar jai skirtomis patyčiomis; sugriežtinus padorumo taisykles, greičiausiai buvo gautas priešingas rezultatas: padažnėjo nepadorių šnekų ir jos buvo labai vertinamos. Tačiau svarbiausia — daugėjo diskursų apie seksą pačiuose valdžios baruose: institucijos kurstė apie tai kalbėti, ir kalbėti vis daugiau; valdžios instancijos geidė apie jį girdėti ir vertė seksą reikštis, aiškiai viską artikuliuojant ir be paliovos kaupiant detales.

Štai kad ir katalikų ganytojiška praktika bei atgailos sakramentas po Tridento Susirinkimo. Pamažu pridengiamas nuogumas klausimų, kuriuos formulavo išpažinčių instrukcijos ir kurių nemažai dar buvo paplitę XVII amžiuje. Dabar jau vengiama gilintis į detales, kurias tokie autoriai kaip Sanchezas arba Tamburinis ilgai laikė būtinomis, kad išpažintis būtų visapusiška: abipusė partnerių padėtis, priimtos pozos, gestai, prisilietimai, tikslus pasitenkinimo momentas — pedantiška paties lytinio akto apžvalga. Vis įsakmiau rekomenduojamas santūrumas. O dėl nusižengimų skaistybei, tai reikia didžiausio atsargumo: „Ši materija panaši į dervą, kuri, nors ir kaip ją vartytum, net jeigu tik norėtumei nukrėsti tolyn nuo savęs, vis viena palieka dėmes ir visada sutepa“ [1] P. Segneri. L’lnstruction du pénitent (vertimas į pranc. k., 1695), p. 301. . Vėliau Alfonsas Liguoris pasiūlys pradėti — kad būtų galima, reikalui esant, tuo ir apsiriboti, ypač su vaikais — nuo „aplinkinių ir ne visai aiškių“ [2] A. de Liguori. Pratique des confesseurs (vertimas į pranc. k., 1854), p. 140. klausimų.

Tačiau galima kiek nori galąsti liežuvį. Prisipažinimų, liečiančių kūną, sfera nepaliaujamai plečiasi, nes visuose katalikiškuose kraštuose kontrreformacija siekia dažnesnių negu kartą per metus išpažinčių, nes ji bando įpiršti pedantiškos savianalizės taisykles. Ypač dėl to, kad ji skiria vis daugiau dėmesio atgailai — gal net kai kurių kitų nuodėmių sąskaita — už bet kokius pataikavimus kūnui: mintimis, troškimais, gašliais įsivaizdavimais, gardžiavimusi malonumais, judesiais, jungiančiais sielą ir kūną, — visa tai nuo šiol, ir su visomis, beje, detalėmis, turi tapti žaidimu, kuriame susivienija išpažintis ir valdymas. Pagal naujus ganytojiškuosius nuostatus seksas turi būti įvardijamas ypač atsargiai; bet jo aspektus, koreliacijas, padarinius privalu sekti iki pačių subtiliausių atšakų: susimąstymą persmelkęs šešėlis, per ilgai sąmonėje užlaikytas vaizdas, neužkirstas kelias bendrininkauti kūno mechanikai ir lengvažiūrei dvasiai — visa tai turi būti išsakyta. Dviguba evoliucija mėgina paversti kūną visų nuodėmių želmeniu ir perkelti svarbiausią paties akto momentą į labai sunkiai suvokiamas ir formuluojamas troškimo miglas; tai yra blogis, persmelkiantis visą žmogaus esybę ir besireiškiantis slapčiausiomis formomis, todėl „stropiai ištyrinėkit visas savo sielos galias, atmintį, suvokimą, valią. Tiksliai ištirkite visus savo pojūčius… Dar kartą pasverkite visas savo mintis, visus ištartus žodžius ir kiekvieną savo veiksmą. Ištirkite net savo sapnus, norėdami sužinoti, ar būdraudami nedavėte jiems savo sutikimo… Pagaliau ar nemanote, kad tokioje jautrioje ir pavojingoje medžiagoje yra kažko smulkaus ir lengvabūdiško“ [3] P. Segneri, ten pat, p. 301–302. . Taigi įpareigotas ir dėmesingas diskursas privalo pereiti kūno ir sielos susijungimo linija, kiekvienu jos išlinkimu: nuodėmėje jis išryškina nepertraukiamas kūno gyslas. Prisidengiant kalba, kurią norima išgryninti taip, kad seksas joje daugiau nebūtų tiesiogiai įvardytas, juo ima rūpintis ir, sakytume, persekioti — diskursas, siekiantis jam nepalikti nei vienos slaptos kertelės, nei minutės atokvėpio.