Michel Foucault: Seksualumo istorija

Tačiau už šį ekonominį interesą, man atrodo, svarbesnis mūsų laikais buvimas tokio diskurso, kuriame susipina seksas, tiesos apreiškimas, pasaulio tvarkos apvertimas, kitokios aušros paskelbimas ir tam tikros palaimos pažadas. Šiandien kaip tik seksas palaiko senovišką, Vakarams tokią įprastą ir svarbią pamokslavimo formą. Griežtas pamokslas apie seksą, turėjęs subtilių teologų ir oratorių iš liaudies, jau prieš kelis dešimtmečius apkeliavo mūsų visuomenę; jis demaskavo senąją tvarką, atskleidė veidmainystę, pašlovino teisę į atvirumą bei tikroviškumą ir vertė pasvajoti apie kitokią valstybę. Prisiminkime pranciškonus ir paklauskime savęs, kaip galėjo atsitikti, kad lyrizmas, pamaldumas, ilgai lydėjęs revoliucingumą pramoninėse Vakarų visuomenėse, bent jau nemaža dalimi persikelia į sekso sritį.

Tad užgniaužto sekso idėja nėra vien teorijos dalykas. Teigiant seksualumą, kuris niekada nebus labiau prislopintas kaip veidmainiškos, užsivertusios darbais ir sąskaitomis buržuazijos laikais, jis suporuojamas su pompastišku diskursu, kurio tikslas — sakyti tiesą apie seksą, praplėsti jo vaidmenį tikrovėje, panaikinti jį valdantį įstatymą, pakeisti jo ateitį. Priespaudos formuluotė ir pamokslo forma sąlygoja viena kitą, ir abi nuo to sutvirtėja. Teiginys, kad seksas nėra užgniaužtas, ar, greičiau, tvirtinimas, kad sekso ir valdžios santykis nėra slopinimo santykis, rizikuoja likti skurdžiu paradoksu. Tai reiškia ne vien atsisakymą visų priimto požiūrio. Tai reiškia pasipriešinimą bet kokiai organizacijai, visokiems ją valdantiems diskursyviems „interesams“.

Remdamasis tokiu požiūriu, ir norėčiau supažindinti su daugeliu istorinių tyrinėjimų, kuriems įvadas ir pirmoji apžvalga yra ši knyga; čia nužymimi keli istoriškai svarbūs punktyrai ir apžvelgiamos kai kurios teorinės problemos. Trumpai tariant, turima omenyje visuomenė, kuri daugiau kaip šimtmetį plaka save dėl veidmainystės, gražbyliauja apie pačios inspiruotą tylą, atkakliai gilinasi į tai, ko nepasako, išduoda valdžią, kurios įsakus vykdo, ir žada atsikratyti įstatymų, kurie jai leidžia veikti. Norėčiau apžvelgti ne tik šiuos diskursus, bet ir jų varomąją jėgą bei juos palaikančius strateginius tikslus. Nekeliu klausimo, kodėl esame užgniaužti, bet kodėl taip karštai, su tokia pagieža kalbame apie artimiausią praeitį, dabartį ir save pačius, sakydami, kad esame užgniaužti? Kokia spyruoklė išsviedė teiginį, kad seksas paneigtas, kad pabrėžtinai jį slepiame, dangstome nutylėjimais, o tuo pat metu kalbame apie jį aiškiai, stengiamės jį parodyti visiškai realiai, teigiamai vertiname jo galią ir padarinius? Aišku, visiškai pagrįstai būtų galima klausti, kodėl taip ilgai seksas asocijavosi su nuodėme, iš kur atsirado toks asociatyvinis ryšys, ir susilaikyti nuo visuotinio ir skuboto sprendimo, kad seksas buvo „pasmerktas“; tačiau reikėtų taip pat paklausti, kodėl šiandien taip smarkiai save kaltiname kadaise padarę nuodėmę? Kokiu keliu eidami „prasikaltome“ seksui? Argi nesame gana keista civilizacija, sau prisipažįstanti ilgą laiką — ir netgi šiandien — „nusidėjusi“ seksui piktnaudžiaudama valdžia? Kaip įvyko toks posūkis, kad, viliantis mus išvaduoti iš nuodėmingos sekso prigimties, esame gniuždomi dėl didelės istorinės klaidos, kuri iš tiesų padaryta, nes įsivaizdavome šią prigimtį kaltą, ir tokia pažiūra turėjo pražūtingų padarinių?

Bus pasakyta, kad daug žmonių šiandien pritaria šiam slopinimui, nes istoriškai jis yra akivaizdus. Kadangi apie jį tiek daug ir taip seniai kalbame, vadinasi, slopinimas yra giliai įleidęs šaknis, tos jo šaknys ir motyvai rimti. Jis taip stipriai paveikė seksą, jog vien denonsavimo nepakaks iš jo išsivaduoti, reikės ilgai dirbti. Ir juo ilgiau, aišku, dėl to, kad valdžios savybė — o ypač tokios valdžios, kuri veikia mūsų visuomenėje — yra represyvumas ir itin atidus nenaudingos energijos, malonių įgeidžių ir nepriimtino elgesio slopinimas. Tad reikia susitaikyti su mintimi, kad išsivadavimo iš šios represinės valdžios rezultatai bus pastebimi negreitai; mėginimas kalbėti apie seksą laisvai ir realiai jį pripažinti yra toks svetimas pagrindinei jau dabar tūkstantmetės istorijos linijai, toks priešiškas dar ir valdžios vidiniam mechanizmui, kad šis sumanymas ilgai trypčios vietoje, kol pavyks jį įgyvendinti.

Vis dėlto šiai, kaip pavadinčiau, „slopinimo hipotezei“ galima priešpriešinti tris esmines abejones. Pirmoji: ar iš tiesų sekso slopinimas yra istorinė realybė? Ar iš tikrųjų tai, kas atsiskleidžia iš pirmo žvilgsnio ir leidžia iškelti pradinę hipotezę, yra XVII amžiuje susiformavusio režimo, kuriame seksas slopinamas, stiprinimas arba gal įtvirtinimas? Tai grynai istorinis klausimas. Antra abejonė: ar valdžios mechanizmas, ypač toks, koks yra mūsų visuomenėje, didžiąja dalimi kaip tik yra represinis? Ar draudimai, cenzūra, neigimas tikrai yra tos formos, kuriomis apskritai reiškiasi valdžia galbūt bet kurioje visuomenėje, taigi ir mūsiškėje? Klausimas ir istorinis, ir teorinis. Pagaliau trečia abejonė: ar represijai skiriamas kritinis diskursas susikirs su iki tol netrikdomai veikusiu valdžios mechanizmu ir užtvers jam kelią, ar jis yra tik dalis to paties istoriškai sąlygoto raizginio, kurį nusako (ir, žinoma, iškreipia) pavadindamas „slopinimu“? Ar iš tiesų yra istorinis pertrūkis tarp slopinimo epochos ir kritinės slopinimo analizės? Tai ir istorinis, ir politinis klausimas. Šioms trims abejonėms nepakanka sukurti simetriškų ir priešingų kontrahipotezių, nepakanka pasakyti: kapitalistinėse ir buržuazinėse visuomenėse seksualumas toli gražu nebuvo užgniaužtas, o priešingai — visuomet galėjo laisvai reikštis; taip pat nepakanka pasakyti: tokiose visuomenėse kaip mūsiškė valdžia greičiau yra tolerantiška, o ne represinė ir veltui slopinimo kritika dedasi, kad yra nepriklausoma — iš tikrųjų ji yra dalis daug anksčiau už ją prasidėjusio proceso ir priklausomai nuo to, kaip šis procesas bus suprastas, ji pasirodys arba kaip naujas epizodas švelninant draudimus, arba kaip gudresnė ir labiau įslaptinta valdžios forma.

Abejonės, kurias norėčiau priešpriešinti slopinimo hipotezei, greičiau nukreiptos ne į tai, kad norima parodyti ją esant klaidingą, bet į tai, kad ją įspraustume į šiuolaikiškų visuomenių, pradedant nuo XVII amžiaus, bendrą diskursų apie seksą visumą. Kodėl imta kalbėti apie seksualumą ir kas apie jį pasakyta? Kokie buvo tokio kalbėjimo padariniai valdžios baruose? Kokie yra ryšiai tarp šių diskursų, jų padarinių valdžiai ir jų investuotų malonumų? Koks per tai formavosi žinojimas? Trumpai tariant, kalbama apie tai, kaip nustatyti — pripažįstant jo veiklą ir teisę egzistuoti — tokį valdžios-žinojimo-malonumo režimą, kuris ir palaiko diskursą apie žmonių seksualumą. Tad pagrindinis klausimas (bent jau iš pradžių) — ne tiek sužinoti, ar seksui tariama taip ar ne, ar formuluojami draudimai, ar leidimai, ar pabrėžiama jo reikšmė, ar paneigiami padariniai, ar nubausti yra jį apibūdinantys žodžiai, bet atsižvelgti į patį faktą, kad apie jį kalbama, į tuos, kurie apie jį kalba, į vietas ir požiūrius, kurie išryškėja kalbant, į institucijas, kurios skatina apie tai kalbėti, renka ir skleidžia tai, kas apie jį sakoma, trumpai tariant, svarstyti globalinį „diskurso faktą“, sekso „įtraukimą į diskursą“. Tada pasidaro svarbu sužinoti ir kokiomis formomis, kokiais kanalais, kokiais diskursais valdžia prasibrauna iki subtiliausio ir individualiausio elgesio, kokiais būdais ji gali pasiekti retas, vos pastebimas troškimo formas, kaip ji perpranta ir kontroliuoja kasdienį malonumą — visa tai pasiekiama ne tik tokiais veiksmais kaip atmetimas, trukdymas, diskvalifikacija, bet ir skatinimu, intensifikacija, žodžiu, — „polimorfinės valdžios technika“. Iš čia pagaliau paaiškėja, kad svarbu ne nustatyti, ar šie diskursai ir šie valdžios veiksmai padeda dėstyti tiesą apie seksą, ar, priešingai, yra skirti jai nuslėpti, bet išryškinti tą „valią žinoti“, kuri jiems tarnauja kaip ramstis, o kartu ir instrumentas.