Michel Foucault - Seksualumo istorija

Taip pradeda plėtotis erotika, besiskirianti nuo tos, kurios ištakos buvo meilė berniukams, netgi jei tiek vienoje, tiek kitoje susilaikymas nuo seksualinių malonumų atlieka svarbų vaidmenį: ji kuriama apie simetrišką ir abipusį vyro ir moters ryšį, apie didelė vertę, suteikiamą nekaltybei, ir tobulą sąjungą, kuri yra jos tikslas.

Atrodo, jog visi moraliniai seksualinės veiklos ir jos malonumų apmąstymai pirmaisiais mūsų eros amžiais rodo tam tikrą griežtumo temų sustiprėjimą. Gydytojai nerimavo dėl seksualinės praktikos poveikio, rekomendavo savanorišką susilaikymą ir skelbė, jog geriau vertėtų puoselėti nekaltybę negu mėgautis malonumais. Filosofai smerkė nevedybinius santykius ir sutuoktiniams nurodė laikytis be jokių išimčių griežtos ištikimybės. Galiausiai atrodo, jog doktrinos šiek tiek nuvertino meilę berniukams.

Tačiau ar reikia taip kuriamoje schemoje matyti būsimos moralės, kuri įsigalės krikščionybės laikais, kai pats lytinis aktas bus laikomas blogiu, kai jam teisėtumas bus suteikiamas tik santuokoje, o meilė berniukams bus pasmerkta kaip prieštaraujanti gamtai, eskizą? Ar reikia manyti, kad kai kas jau graikų ir romėnų pasaulyje nujautė apie šį seksualinio griežtumo modelį, kuriam vėliau krikščioniškosiose visuomenėse bus suteikta legali ginkluotė ir institucinė parama? Tai reikštų, kad keli filosofai, užsidarę neegzistuojančiame pasaulyje, sukūrė eskizą kitos moralės, kuriai skirta ateinančiais šimtmečiais įgauti labiau priverstines formas ir plačiau įsigalėti.

Klausimas yra svarbus ir turintis ilgą tradiciją. Nuo pat Renesanso jis nubrėžė gana panašias skiriamąsias linijas tiek katalikybėje, tiek protestantizme: vienoje pusėje tie, kurie tikrąja antikine morale laikė artimą krikščionybei moralę (tai Justo Lipsijaus tezė Manuductio ad stoicam philosophiam , kurią C. Barthas radikalizavo, paversdamas Epiktetą tikru krikščioniu; o vėliau katalikų J.-P. Camus ir ypač Jean-Marie iš Bordo tezė veikale Epiktetas — krikščionis); o kitoje pusėje tie, kurių nuomone, nors stoicizmas ir buvo dorovinė filosofija, bet, be jokių abejonių, pagoniškoji (taip manė protestantas Saumaise’as ir katalikai Arnauld ar Tillemont’as). Esmė ne ta, kad kai kurie antikos filosofai turėjo būti pateikti krikščioniškojo tikėjimo požiūriu arba šis tikėjimas apsaugotas nuo bet kokio pagoniško užkrato; problema taip pat buvo numatyti, kokius pagrindus duoti moralei, kurios nurodomieji elementai iki tam tikro taško atrodė bendri graikų bei romėnų filosofijai ir krikščioniškajai religijai. Debatai, kurie kilo XIX a. pabaigoje, juo labiau nėra svetimi šiai problematikai, net jei jie su šiomis problemomis interferuoja istorinį metodą. Zahnas garsiajame Kreipimesi [920] Th. Zahn. Der stoiker Epiktet und sein Verhaltnis zum Christentum, 1894. nebandė iš Epikteto padaryti krikščionies, o tik iš minties, kuri apskritai buvo laikoma stojiška, išskirti krikščionybės skiriamąsias žymes ir jos įtaką. Jam atsakančio Bonhofferio [921] A. Bonhöffer. Epiktet und das Neue Testament, 1911. veikalas bandė sukurpti minties vienybę taip, kad, siekiant paaiškinti vieną ar kitą aspektą, nereikėtų šauktis išorinio veiksmo neatitikimo. Tačiau taip pat buvo kalbama apie žinojimą, kur ieškoti moralinio imperatyvo pagrindimo, ir apie tai, ar įmanoma nuo krikščionybės atsieti tam tikrą su ja dažnai asocijuojamą moralės tipą. Vis dėlto atrodo, kad visuose šiuose debatuose daugiau ar mažiau neaiškiai buvo priimamos trys prielaidos: pagal pirmąją moralės esmė — jos turimi kodekso elementai; pagal antrąją vėlyvosios antikos filosofinė moralė dėl savo griežtų taisyklių priartėjo prie krikščionybės, beveik visiškai atsisakydama buvusios tradicijos; galiausiai pagal trečiąją prielaidą krikščioniškąją moralę ir tą, kuriai kai kurie antikos filosofai nutiesė kelią, reikia lyginti vadovaujantis taurumo ir skaistumo sąvokomis.

Tačiau tuo apsiriboti beveik neįmanoma. Pirmiausia reikia turėti omenyje, kad seksualinio griežtumo principai nebuvo pirmą kartą apibrėžti imperijos epochos filosofijoje. IV amžiaus graikų filosofijoje galima rasti formuluočių, kurios buvo nė kiek ne mažiau reiklios. Salia viso kito, kaip matėme, lytinis aktas nuo labai senų laikų, atrodo, buvo laikomas pavojingu, sunkiai valdomu ir brangiai kainuojančiu; jo praktikos saiko ir dėmesingo režimo buvo reikalaujama labai seniai. Platonas, Isokratas ir Aristotelis, kiekvienas savaip ir dėl skirtingų priežasčių, rekomendavo bent jau kai kurias santuokinės ištikimybės formas. O meilei berniukams buvo galima suteikti aukščiausią vertę, tačiau iš jos taip pat buvo reikalaujama susilaikymo, kad ji galėtų išlaikyti dvasinę vertę, kurios iš jos buvo laukiama. Taigi rūpinimasis kūnu ir sveikata, požiūris į moterį ir į vedybas, santykiai su berniukais labai ilgai buvo griežtos moralės sukūrimo motyvai. Ir tam tikru būdu seksualinis griežtumas, kuris pastebimas kai kurių pirmųjų mūsų eros amžių filosofų veikaluose, įsišaknija šioje antikos tradicijoje, bet jau ta prasme, kad ji skelbia ateities moralę.

Tačiau būtų neteisinga šiuose seksualinio malonumo apmąstymuose matyti tik senosios medicininės ir filosofinės tradicijos išlaikymą. Tiesa, kad negalima nepripažinti to, kas galėjo būti tęsiama, rūpestingai išsaugota, savanoriškai atgaivinta šioje pirmųjų amžių filosofijoje, kurią taip aiškiai persekiojo klasikinė kultūra. Helenistinė filosofija ir moralė patyrė tai, ką Marrou vadino „ilga vasara“. Tačiau dėl to daugelis modifikacijų ne mažiau jaučiamos: jos neleidžia Muzonijaus arba Plutarcho moralės laikyti paprasčiausiu Ksenofonto, Platono, Isokrato ar Aristotelio pamokų akcentavimu; jos taip pat neleidžia Sorano ar Rufo Efesiečio patarimų laikyti Hipokrato ar Dioklio principų variacijomis.

Pokyčius dietetikos ir sveikatos problematizavimo srityje pabrėžia intensyvesnis nerimas, platesnis ir detalesnis lytinio akto ir kūno koreliacijos apibūdinimas, gyvesnis dėmesys jo efektų dviprasmiškumui ir trikdantiems padariniams. Ir tai ne tik didesnis kūnui skiriamas rūpestis; tai taip pat kitoks būdas suprasti seksualinę veiklą ir jos vengti dėl giminystės su ligomis ir blogiu. Moters ir vedybų problematizavimo modifikacija labiausiai susijusi su vedybinių saitų ir jų sukuriamo dualistinio ryšio vertės iškėlimu; teisingą vyro elgesį, saikingumą, kurio jis turi iš savęs reikalauti, pateisinti turi ne tik jo statusas, bet ir pati santykių prigimtis, jų universali forma ir iš to kylantys abipusiai įsipareigojimai. Galiausiai, kalbant apie berniukus, susilaikymo būtinybė yra vis mažiau laikoma būdu suteikti meilės formoms kuo aukštesnes dvasines vertes, o vis daugiau kaip savo netobulumo požymis.

Taigi per šias jau anksčiau egzistavusių temų modifikacijas galima atpažinti gyvenimo meno, kur vyrauja rūpinimasis savimi, plėtojimąsi. Šis savęs paties ugdymo menas primygtinai nebekalba apie nesaikingumą, kuriam kartais atsiduodama ir kurį reikėtų valdyti norint valdyti kitus; jis vis labiau pabrėžia, jog individą labai pažeidžia įvairūs seksualinės veiklos sukelti skausmai; jis taip pat atkreipia dėmesį į būtinybę ją priversti paklusti universaliai formai, kuria susijungiama ir kurią visoms žmogiškosioms būtybėms pagrindžia gamta ir protas. Jis taip pat parodo, jog svarbu plėtoti visas praktikas ir visus pratimus, kuriais galima išlaikyti savikontrolę ir galiausiai pasiekti gryną pasitenkinimą savimi. Šie seksualinės moralės pokyčiai nesietini su draudimo formų akcentavimu; tai gyvenimo meno, susijusio su klausimu apie save patį, savo priklausomybę ir nepriklausomybę, savo universalią formą ir ryšio, kurį galima ir reikia užmegzti su kitais, apie procedūras, kurioms padedant atliekama savo paties kontrolė, ir apie būdą, padedantį sukurti visišką suverenitetą sau pačiam, išplėtojimas.