Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Vaikai, kuriuos kritikuoja dėl jų pasiekimų mokykloje, netrunka susieti mokyklą su bloga savijauta. Jie ima nekęsti mokslo apskritai. Mokymasis jiems – pagrindinis skausmo ir nusivylimų šaltinis. O veikiant traukos ir atitikimo dėsniams , vaikai pradeda bendrauti su kitais į save panašiais nuskriaustaisiais.

Kartais žmonės klysta – jie mano, kad kritikuoja konstruktyviai, nors iš tikrųjų tik žlugdo kitą savo kalbomis, o žodį „konstruktyvus" priduria tam, kad pateisintų savo elgesį. Tikrai konstruktyvi kritika žmogui sukelia teigiamas emocijas ir paskatina ateityje geriau atlikti savo darbus.

Destruktyvi kritika yra daugelio asmeninių problemų ir žmonių priešiškumo priežastis. Paskui ją driekiasi sužlugdyto įkvėpimo, demoralizacijos, pykčio, apmaudo, abejonių savimi šleifas, kuris duoda pradžią visoms blogoms emocijoms.

Kai vaikai pradedami kritikuoti ankstyvame amžiuje, jie greitai išmoksta kritikuoti patys save. Jie niekina save, kenkia patys sau ir visus savo išgyvenimus nudažo tamsiomis spalvomis. Jie laiko save nevykėliais net tada, kai jiems iš tikrųjų pasiseka.

Konstruktyvios kritikos tikslas yra padėti kitam žmogui siekti rezultato. Tai ne priemonė nepasitenkinimui ar pykčiui išreikšti. Kritikos tikslas – padėti, o ne įskaudinti.

Toliau aprašysiu septynis veiksmus, kuriuos atlikę jūs nebeskleisite destruktyvios kritikos.

Pirma, stenkitės visais įmanomais būdais apsaugoti asmens savivertę. Įsivaizduokite, kad savivertė – tai balionas, o jūsų žodžiai – aštrūs smeigtukai. Kalbėkite švelniai. Kai imuosi koreguoti savo vaikų elgesį, visuomet kalbą pradedu sakydamas „Labai myliu tave" ir tik paskui išsakau jiems pastabas ir nurodau, ką būtų galima pakeisti.

Antra, derėtų koncentruotis į ateitį, o ne į praeitį. Kaip sakoma, kas buvo, pražuvo. Pasvarstykite, ką reiktų daryti toliau. Pravartu vartoti žodžius „kitą kartą..." arba „kodėl tau nepabandžius..."

Trečia, susitelkti derėtų į elgesio problemas, o ne į patį žmogų. Vietoj įvardžių „tu ar jūs" geriau įvardyti konkrečią problemą.

Pavyzdžiui, užuot sakę „Tu parduodi per mažai", galite sakyti „Tavo prekybos apimtis yra mažesnė, nei mes tikėjomės. Kaip galėtume ją padidinti?"

Ketvirta, nekaltinkite kito dėl savo jausmų – to išvengsite vartodami įvardį „aš". Užuot sakę „Tu mane erzini," verčiau prisipažinkite tokiais žodžiais: „Aš supykstu, kai taip elgiesi" arba „Man ši situacija visai nepatinka, norėčiau, kad drauge apsvarstytumėm, kaip ją pakeisti".

Penkta, aiškiai susitarkite, kas, kada ir kokiu mastu keistina. Kalbėti derėtų tiksliai, galvojant apie ateitį ir ieškant bendro sprendimo. Galima kalbėti taip: „Labai svarbu, kad ateityje tikslius duomenis saugotum ligi gabenimo pabaigos ir juos patikrintum dukart."

Šešta, pasisiūlykite padėti. Paklauskite: „Kaip šioje situacijoje galėčiau tau padėti?" Jei reikia, būkite pasiruošę žmogui parodyti, ką ir kaip darote patys. Svarbiausia jūsų, kaip vieno iš tėvų arba vadovo, užduotis būti mokytoju. Juk negalite tikėtis, kad žmogus ims elgtis kitaip, jeigu jis nebus pamokytas, kaip tai padaryti.

Septinta, būtinai turėkite galvoje, kad žmogus stengėsi kaip galėdamas ir kad suklydo, suprantama, netyčia. Problemos priežastis yra įgūdžių, informacijos trūkumas arba paprastas nesusipratimas.

Ydingų įpročių modeliai

Vaikystėje išmokstame dviejų pagrindinių blogų įpročių modelių. Vieni jų mus beatodairiškai stumia pirmyn, o antrieji sulaiko ir stabdo. Jie veikia visas mintis, visus jausmus ir poelgius. Šie modeliai yra slopinimo ir skatinimo . Būtina atpažint jų įtaką ir ją neutralizuoti, jeigu norime siekti sėkmės ir būti laimingi.

Slopinimo modelis išugdomas vaikui nuolat kartojant „Negalima!"; „Pasitrauk iš ten!"; „Nedaryk to!"; „Neliesk!"; „Saugokis!"... Liesti, ragauti, uostyti, jausti ir ištirti kiekvieną savo pasaulio lopinėlį yra natūralūs impulsai. Kai tėvai į visą šią tyrinėjimų veiklą reaguoja pakeldami balsą, nusimindami, suduodami vaikui arba bet kokiu kitu būdu išreikšdami nepritarimą, vaikas dar būna per mažas, kad suvoktų, kas vyksta. Todėl jo psichikoje užsifiksuoja supratimas, kad „kiekvieną kartą, kai pabandau ką nors nauja, mamytė ir tėvelis supyksta ir nebemyli manęs. Tai tikriausiai dėl to, kad esu negabus, negeras ir kad negaliu, negaliu, negaliu to daryti."

Įsitikinimas, kad „aš negaliu", netrunka pavirsti baime suklysti. O baimė suklysti yra didžiausia kliūtis sėkmės kelyje.

Man mokykloje klojosi prastai, todėl įsikaliau į galvą, kad esu per kvailas susitvarkyti su savo užduotimis. Matydamas, kaip kitiems žmonėms sekasi verslas, tardavau sau, kad jie apdovanoti tomis savybėmis, kurių man trūksta – protu ir drąsa. Kai pradėjau dirbti pardavėju, bijodavau skambinti ir primygtinai siūlyti savo prekę. Kai užsiėmiau vadyba, bijojau rodyti iniciatyvą. Kai sukaupiau šiek tiek pinigų, bijojau investuoti. Kai pasitaikė proga pradėti nuosavą verslą, pabijojau netekti visų savo santaupų.

Mano baugštūs tėvai ir mane užaugino kupiną baimių. Jie neblogai pasidarbavo. Mano tikrasis gyvenimas prasidėjo daug vėliau, kai supratau, kad visos baimės slepiasi mano galvoje ir kad iš tiesų nėra ko bijoti.

Visus blogų įpročių modelius patiriame kūnu. Kai patenkame į blogų įpročių modelio gniaužtus, kūnas jaučia ir reaguoja lygiai taip pat, kaip reaguotų jausdamas fizinio sužalojimo grėsmę. Baimę suklysti fiziškai patiriame priekinėje kūno dalyje – saulės rezginyje ir aplinkui jį.

Pavyzdžiui, jeigu viešai kalbėti bijantis žmogus sužino, kad jis pakviestas šnekėti prieš didelę auditoriją, pirmoji tokio žmogaus reakcija būtų silpnumas, baimės jausmas saulės rezginyje – mat tai yra emocinis kūno centras. Kuo daugiau jis galvotų apie būsimąjį įvykį, tuo labiau plėstųsi baimė. Širdis plaktų vis greičiau, padažnėtų kvėpavimas, kiekvienas kvėptelėjimas darytųsi vis paviršutiniškesnis, veikiausiai išdžiūtų burna, pradėtų tvinkčioti kakta, prasidėtų galvos skausmas, panašus į migreną. Gali būti, kad staiga prisipildytų pūslė ir prispirtų greitai bėgti į tualetą. Žmogus reaguotų taip, tarsi jį kas ketintų primušti. Visos šios reakcijos paprastai įtvirtinamos mūsų pasąmonėje mums dar nesulaukus šešerių metų amžiaus.

Prie visa to prisideda neigiamų emocijų – susierzinimo, nekantrumo, pykčio – proveržiai. Kuo giliau įsitvirtinę neigiami įpročiai, tuo aštriau gali būti reaguojama į situaciją.

Baimės suklysti, arba slopinimo modelio („aš negaliu") išmokstama trimis būdais.

Pirma, kai nuolat kartojasi tam tikri įvykiai, susiję su destruktyvia kritika arba fizinėmis bausmėmis. Jeigu vaikas mušamas kiekvieną kartą, kai tik prisiliečia prie pianino, tikėtina, kad laikui bėgant jis išsiugdys sąlyginį baimės refleksą – jau suaugęs jis išsigąs kiekvieną kartą, kai pamatys pianiną ar išgirs jo garsus.

Vienas mano seminarus lankęs gydytojas pasakojo, kad jį dar vaiką nuolat mušdavo alkoholikas tėvas. Paprastai tėvas staigiai, nė neįspėjęs, pašokdavo nuo kėdės ir suduodavo berniukui. Net ir dabar, po penkiasdešimties metų, paprasčiausiai pamatęs staigią puolimo sceną televizijos programoje, anas gydytojas reaguoja taip, tarsi būtų puolamas jis pats. Įsitempia jo saulės rezginys, pagreitėja širdies ritmas, išpila šaltas prakaitas ir nenumaldomai krečia drebulys. Tai sąlyginis refleksas, kurį sukelia vaikystėje patirta trauma. Atsikratyti tokio reflekso labai sunku.

Antras būdas, kuriuo išmokstama neigiamų įpročių modelių, yra nepastebimas – neigiama įtaka gali būti neapčiuopiama. Kai kurie žmonės nė nesusimąstydami visą jiems išsakomą kritiką priima už gryną pinigą, kiti tiki turį neigiamų savybių, kurias jiems priskiria horoskopai arba patyrę pirmąją nesėmę iš karto padaro išvadą, kad jie toje veiklos srityje nieko nesugeba. Tačiau tiesa tokia, kad realių kliūčių jūsų kelyje iš tiesų esama labai mažai. Beveik visos jos glūdi jūsų psichikoje ir pasireiškia automatinėmis reakcijomis.