Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Nė vienas negimėme turėdami suformuotą savivoką. Visa, ką apie save žinote ir kuo tikite , įsiėmėte į save per įvairius nuo pat vaikystės patirtus išgyvenimus. Kiekvienas vaikas šiame pasaulyje gimsta kaip gryna galimybė, turėdamas savo ypatingą temperamentą ir tam tikras prigimtines savybes, tačiau neturėdamas nė kruopelės savivokos. Požiūris, elgesys, vertybės, nuomonės, įsitikinimai ir baimės – visa tai yra įgyta. Todėl jeigu vienas ar kitas jūsų savivokos elementas jums neparankus, galite jo atsikratyti.

Pavyzdžiui, ne per seniausiai perskaičiau apie trisdešimt dvejų metų moterį, kuri pakliuvo į automobilio avariją, susitrenkė galvą ir neteko atminties. Tuo metu ji buvo ištekėjusi ir turėjo du vaikus – aštuonerių ir dešimties metų amžiaus. Be to, ji buvo labai drovi, mikčiojo ir nejaukiai jautėsi būdama kitų žmonių draugijoje. Ji turėjo menką savivoką. Situaciją apsunkino dar ir tai, kad ji buvo bedarbė ir bendravo labai siaurame žmonių rate.

Prabudusi ligoninėje ji neprisiminė visiškai nieko nei apie save, nei apie savo šeimą. Jos sąmonė buvo tarsi tuščias popieriaus lapas.

Tai buvo itin neįprastas atvejis, todėl ją tyrė įvairūs specialistai, neurochirurgai ir psichologai.

Ji išgarsėjo. Kai atsigavo fiziškai, ėmėsi pati tyrinėti savo būklę, o vėliau savo patirtį aprašė straipsniuose ir knygoje.

Ji pradėjo keliauti ir skaityti paskaitas medikų ir profesinėms grupėms, galiausiai tapo pripažinta amnezijos klausimų specialistė.

Ji nuolat buvo dėmesio centre, su ja buvo elgiamasi kaip su itin svarbiu žmogumi. Dėl šių priežasčių ji ir tapo visiškai kitokia, nei kad buvo iki avarijos: pozityviai mąstė, pasitikėjo savimi, mėgo bendrauti, turėjo puikų humoro jausmą. Kitaip sakant, ji susiformavo visiškai kitą savivoką, kurios pagrindiniai bruožai buvo kokybiška veikla, laimė ir pasitenkinimas gyvenimu. Vieną programą jos prote pakeitė kita. Jūs galite padaryti lygiai tą patį.

Į šį pasaulį vaikai ateina neturėdami jokios savivokos. Apie tai, kas jie yra ir kokie jie svarbūs arba kaip vertinami (arba nevertinami), jie augdami sužino iš aplinkos. Kūdikiams gyvybiškai reikalinga meilė ir prisilietimas. Jų aplinkoje meilė atlieka emocinio deguonies vaidmenį. Augantiems vaikams meilės ir dėmesio niekuomet nebūna per daug. Vaikams, kad augtų sveiki, meilės reikia taip pat, kaip kad jiems reikia maisto, gėrimo ir pastogės.

Pamatai asmenybei formuotis klojami iki penktųjų gyvenimo metų. Suaugusiojo asmenybę didžiąja dalimi nulemia būtent tais vaikystės metais iš tėvų patirtos meilės ir dėmesio kiekis.

Vaikas, auginamas kritika ir bausmėmis, užaugęs bus bailus, įtarus ir niekuo nepasitikės, jį nuolat kamuos begalė asmenybės problemų. Nepasitikintiems savimi ir linkusiems mąstyti neigiamai žmonėms vaikystėje neabejotinai trūko meilės ir saugumo.

Vaikų savybės

Vaikai gimsta turėdami dvi nuostabias savybes. Pirmoji – gimę jie paprastai būna bebaimiai . Į šį pasaulį jie atsineša tik dvi fizines baimes – triukšmo baimę ir baimę nukristi. Visos kitos baimės vaikams įskiepijamos vėliau.

Kiekvienas, kuris kada nors augino vaiką iki penkerių ar šešerių metų amžiaus, įsitikino, kad šie nebijo nieko. Jie ropščiasi kopėčiomis, bėga į gatvę, griebia aštrius daiktus ir apskritai daro viską, kas suaugusiesiems atrodo pavojinga. Jie neturi jokių baimių, kol jų neįskiepija tėvai ar kiti žmonės.

Kita nuostabi vaikų savybė – jie visiškai nesuvaržyti. Jie juokiasi, verkia, šlapinasi į kelnes. Jie kalba ir daro vien tai, ką nori, ir visiškai nesirūpina, ką apie tai manys kiti. Jie elgiasi visiškai spontaniškai, reiškiasi laisvai ir natūraliai, visiškai nesivaržydami.

Kad ir neįprasta suaugusiųjų akimis, tai yra natūrali žmogaus būsena, būtent tokie mes ateiname į šį pasaulį – nieko nesibijantys ir nesivaržantys, bebaimiai, gebantys laisvai ir paprastai elgtis bet kokioje situacijoje. Vėliau gyvenime, kai jaučiamės saugūs ir būdami su žmonėmis, kuriais visiškai pasitikime, mes kartais grįžtame į tą bebaimiškumo ir spontaniškumo būvį: atsipalaiduojame, jaučiamės patogiai, visiškai laisvai. Tomis akimirkomis išgyvename savo prigimtinį, natūralųjį būvį.

Kaip mokosi vaikai

Vaikai mokosi iš esmės dvejopai. Pirma, jie mėgdžioja vieno arba abiejų tėvų elgesį. Daugelis suaugusiųjų elgsenos modelių, taip pat vertybės, nuostatos, įsitikinimai ir manieros susiformavo dar augant, stebint ir klausant savo tėvų. Iš tikrųjų pasitvirtina posakiai „Koks tėvas, toks ir sūnus", „Kokia mama, tokia ir dukra". Neretai vaikas stipriai tapatinasi su vienu kuriuo iš tėvų, tuomet pastarojo įtaka kur kas stipresnė nei antrojo.

Antrasis būdas, kaip mokosi vaikai – jie bėga nuo skausmo malonumų link. Sigmundas Freudas tai pavadino „malonumo principu". Jis ir dauguma psichologų priėjo prie išvados, kad veržimasis malonumo ir laimės link yra pagrindinis bet kokio žmonių elgesio motyvas. Taip pat tai yra pagrindinis vaiko raidos variklis.

Blogiausia, ką gali patirti vaikas, yra tėvų meilės ir pritarimo netektis – tai išties baugūs ir niūrūs potyriai. Vaikai jaučia itin stiprų emocinio saugumo, tėvų meilės, paramos ir apsaugos poreikį. Kai vienas iš tėvų rodo nemeilę turėdamas tikslą vaiką pamokyti, kontroliuoti arba nubausti, mažylis pasijaučia itin nepatogiai ir nesaugiai, išsigąsta.

Svarbiausia, kaip vaikas suvokia savo vaikišką pasaulį. Kaip jo akimis žiūrint atrodo tėvų lūkesčiai, ketinimai, jų elgesys. Vos tik pajutęs, kad neteko tėvų meilės, vaikas nedelsdamas pakeičia savo elgesį, tikėdamasis tokiu būdu atgauti tėvų šilumą ir pripažinimą. Tokiais atvejais mažylis jaučiasi tarsi skęstantysis, siekiantis bet ko, kad išsigelbėtų.

Jeigu nutrūksta iš tėvų sklindantis besąlygiškos meilės srautas, vaiko saugumui kyla grėsmė. Kai vaikas nusivilia, išgaruoja bet koks bebaimiškumas ir spontaniškumas.

Tai, kad vaikas anksti praranda prigimtinį bebaimiškumą ir spontaniškumą, sąlygoja auklėjimo klaidos, kurias daro tėvai, ypač mažuosius žaloja destruktyvi kritika ir fizinės bausmės. Šiais metodais vaikams išugdomas neigiamas elgesio modelis, neigiamos reakcijos į gyvenimą. Visi teigiami arba neigiami įpročiai yra stimulų sąlygojami atsakai. Jų išmokstama nuosekliai kartojant, kol jie įsišaknija į pasąmonę.

Blogi ir žalingi įpročiai tampa įprastiniu elgesiu, mūsų savivokos dalimi. Jie virsta tam tikromis komforto zonomis, mūsų psichologinės kaukės fragmentu. Ir tada patogiai jaučiamės tik tuo atveju, kai elgiamės arba reaguojame nederamu būdu. Mus veikiau ima valdyti baimė, o ne troškimas.

Sėkmės sabotažas

Destruktyvi kritika yra vienas žalingiausių žmogaus elgesio būdų. Ji menkina savivertę, skatina blogai galvoti apie save, daro žalą visai individo veiklai, kad ir ką jis darytų. Destruktyvi kritika taip sukrečia asmens pasitikėjimą savo jėgomis, kad žmogus pradeda jaustis menkavertis, įsitempia ir kiekvienąkart ėmęsis veiklos, dėl kurios buvo sukritikuotas, nebegali išvengti klaidų.

Nustatyta, kad tėvai vaikus paprastai kritikuoja aštuonis kartus dažniau, negu giria. Jie tai daro negalvodami, tikėdamiesi, kad kritikuojami vaikai elgsis geriau. Tačiau nutinka visiškai priešingai – vaiko elgesys dažniausiai tik blogėja, o ne gerėja.

Girdėdamas savo adresu kritiką, asmuo jaučiasi nekompetentingas, nepilnavertis. Jis pradeda pykti, užima gynybos pozicijas arba puola pats. Ypač tada nukenčia vaikų ir tėvų santykiai.