Брайан Трейси - Maksimalus pasiekimas

Jeigu, pavyzdžiui, staiga imsite uždirbti 10 procentų daugiau ar mažiau, nei yra užfiksuota jūsų savivokos, tai jausitės prastai. Tikrai imsite nevalingai demonstruoti savo kompensacinį elgesį. Jei uždirbsite 10 procentų daugiau, pradėsite pinigus švaistyti: skolinti, investuoti į dalykus, apie kuriuos visai nenusimanote, išdovanosite juos ar netgi pamesite. Toks „pinigų atsikratymo" sindromas ištinka kiekvieną, staiga įgijusį daugiau, negu leidžia jo savivoka.

Esama daugybės istorijų apie žmones, išlošusius dideles pinigų sumas įvairiose loterijose. Jeigu tai žmonės, dirbantys fizinį darbą, dažniausiai po dvejų ar trejų metų iššvaistę pinigus jie vėl dirba tuos pačius darbus ir tiesiog nesupranta, kur tie pinigai dingo.

Jeigu pradėsite uždirbti 10 procentų mažiau, nei yra jūsų savivokos nustatyta, tai šis pokytis sužadins jūsų kūrybines jėgas, imsite dirbti ilgiau ir intensyviau, ieškoti papildomų pajamų, galimas, dalykas, susirasite naują darbą.

Galima sakyti, esate tam tikroje asmeninio komforto zonoje ir iš paskutiniųjų stengiatės ten išsilaikyti, todėl priešinatės bet kokiems pokyčiams, net ir teigiamiems.

Komforto zona – didžiausias žmogaus potencialo stabdys. Tai yra tam tikras gyvenimo būdas, įprotis, kurio labai sunku atsisakyti. O kiekvienas įprotis, kurio ilgai laikomasi, galiausiai tampa rutina. Tada, užuot pasitelkę protą, kad ištrūktume iš tos rutinos, mes panaudojame didžiąją savo energijos dalį darydami rutiną patogesnę. Imame visomis išgalėmis teisinti savo situaciją, netgi nuoširdžiai patikime, kad jos pakeisti neįmanoma. Jau artimiausiuose puslapiuose sužinosite, kaip išsiveržti iš savo komforto zonos. Išmoksite pasiekti savo psichikos kompiuterio klaviatūrą ir įsidiegti naują įsitikinimų sistemą – perkursite savivoką, kad ji padėtų jums siekti pačių didžiausių tikslų.

Trys savivokos dalys

Žmogaus savivoka yra trijų dalių – lyg trisluoksnis tortas. Pirmoji dalis – tai saviidealas . Tai vizija, arba idealus atvaizdas, į kurį norėtumėte būti panašūs. Tas idealas daro galingą įtaką žmogaus elgsenai bei formuoja požiūrį į save.

Jūsų idealus atvaizdas – tai derinys jums patinkančių bruožų bei savybių, jūsų pagrindinių troškimų bei siekių visuma, tobulo žmogaus vizija.

Neeiliniai žmonės turi susiformavę labai aiškius savo idealius aš. Jie susikuria aukštus standartus ir stengiasi gyventi pagal juos. Ir jūs taip galite padaryti. Kuo aiškiau įsivaizduosite, kokia asmenybe norite tapti, tuo labiau tikėtina, kad palengva, diena po dienos, jūs pakilsite į savo siekių aukštumas.

Deja, nesėkmių kamuojami ir nelaimingi žmonės turi labai miglotus, neapibrėžtus idealus, o dažnai ir visai jų neturi. Jie beveik nesvarsto, kokie norėtų būti, kokias savybes norėtų išsiugdyti. Tokių žmonių augimas lėtėja ir visai sustoja. Jie įklimpsta dvasinėje rutinoje ir ten lieka.

Antroji savimonės dalis yra saviįvaizdis: kaip jūs save matote, kaip galvojate apie save, besisukančius kasdienės veiklos karuselėje. Saviįvaizdis dažnai yra vadinamas „vidiniu veidrodžiu", į kurį žiūrime norėdami pamatyti, kokio poelgio ar veiksmo iš savęs galime tikėtis tam tikroje konkrečioje situacijoje. Keisdami saviįvaizdį, performuodami jį, galime drauge kelti savo veiklos rezultatus. Tai greičiausias ir patikimiausias būdas pagerinti savo profesines bei asmenines charakteristikas.

Sąmoningai pakeitę saviįvaizdį (kaip tai padaryti, sužinosite toliau šiame skyriuje), pradėsite vaikščioti, kalbėti, elgtis ir jaustis geriau nei kada nors ligi tol.

Trečioji savivokos dalis yra savivertė. Tai žmogaus nuomonė apie save, emocinė asmenybės pusė, didelių pasiekimų pagrindas. Aukšta savivertė – laimės ir asmeninės sėkmės raktas. Tai tarsi atominės jėgainės reaktoriaus šerdis, energijos, entuziazmo, vitališkumo ir optimizmo šaltinis, kuris asmenybę maitina ir teikia jėgų siekti tikslo.

Savivertę lemia du veiksniai, kurie yra tarsi dvi vienos monetos pusės. Pirmoji – kaip patys save vertiname, kiek patinkame patys sau. Šis veiksnys nepriklausomas nuo išorinių kintamųjų. Nuoširdžiai tikintis savo jėgomis žmogus, net ir patyręs nesuskaitomą daugybę sunkumų ir pralaimėjimų gyvenime, nenustos vertinti savęs kaip žmogaus. Deja, nedaug tėra tokių, kurie gebėtų vertinti save neatsižvelgdami į išorines aplinkybes.

Antrasis veiksnys, lemiantis savivertę, yra „asmeninis efektyvumas": kiek išmanote savo veiklos sritį ir kiek jums yra pavykę joje nuveikti. Tai savivertės aspektas, priklausantis nuo sugebėjimų, pamatas, ant kurio statomas tikrasis ir tvirtasis pasitikėjimas savimi.

Abi šios sudedamosios savivertės dalys sutvirtina viena kitą. Kuo geriau save vertinate, tuo geresni jūsų veiklos rezultatai. O kuo geresni veiklos rezultatai, tuo geriau save vertinate. Būtinos abi šios dalys, nes nė viena jų negali būti stipri be antrosios.

Geriausias savivertės matas – kiek patinkate patys sau . Kuo tas rodiklis aukštesnis, tuo tikslingesnis jūsų elgesys, tuo daugiau turite energijos, tuo esate laimingesni.

Mūsų savijauta didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip patys su savimi šnekamės – garsiai ar tyliai. Todėl pasitikėjimą savimi galima sustiprinti entuziastingai ir tvirtai daug sykių kartojant: „Aš sau patinku! Aš sau patinku! Aš sau patinku!"

Dar veiksmingiau, kai sau kartojama: „Aš myliu save! Aš myliu save! Aš myliu save!" Iš pradžių ši frazė skamba banalokai, vis dėlto ji nepaprastai veiksminga. Atlikite eksperimentą: pakelkite akis nuo šio puslapio ir keliskart įtaigiai sau tarkite „Aš sau patinku!". Bus dar veiksmingiau, jeigu kitąsyk eidami pro veidrodį pažvelgsite į save ir tarsite „Aš – nuostabus". Greitai iš tiesų imsite jaustis kur kas geriau.

To mes mokėme ir savo vaikus. Kai jie jaučiasi nelaimingi arba kai blogai elgiasi, mes įtikinam juos ištarti frazę „Aš sau patinku". Jų veidus bemaž iškart nutvieskia šypsenos, jie pralinksmėja. Panašu, kad kuo žmogus atviriau ir lengviau priima šią žinią (esu nuostabus ir sau patinku), tuo didesnę įtaką ji turi jo asmenybei.

Kuo labiau žmogus patinka pats sau ir kuo labiau jis save vertina, tuo geriau jam sekasi visa, ko jis imasi.

Kai kuriems žmonėms įskiepyta mintis, esą patikti pačiam sau yra pasipūtėliška ir tiesiog nepadoru. Bet tiesa yra visiškai priešinga. Tiek „pranašumo kompleksas", pasireiškiantis arogantišku elgesiu, tiek ir „menkavertiškumo kompleksas", išreiškiamas save menkinant, išduoda, kad žmogus stokoja savivertės arba apskritai savęs nemėgsta. Nuoširdžiai gerbiantys save žmonės beveik su visais aplinkiniais sutaria gerai.

Savivertės taisyklės

Yra dvi savivertės ir savimeilės taisyklės. Pirmoji jų teigia, kad jokiu būdu negalite mėgti ar mylėti ko nors kito labiau, nei mėgstate arba mylite save. Negalite duoti to, ko stinga patiems.

Antroji taisyklė teigia, kad niekuomet neverta tikėtis, kad kas kitas jus mėgs ar mylės labiau, nei tą darote jūs patys.

Svirtelę, kuria kontroliuojama žmogiškųjų santykių kokybė, rankose laikote patys – ta svirtelė yra savimeilė ir savivertė. Būtent šios savybės kiekvienoje žmogiškųjų santykių situacijoje tampa arba problema, arba problemos sprendimu.

Jeigu tarsime, kad savivoka yra žmogaus pasąmonės kompiuterio svarbiausioji programa , tai tada reikia paklusti, iš kur ji atsirado? Kaip ji formuojama? Kas ją sudaro? O svarbiausia – kaip ją perprogramuoti, kad ji skatintų tobulėti ir efektyviau dirbti?

Savivokos formavimas