Michael Tucker - Itališkas mūsų gyvenimas

– Na, gerai, – šūktelėjo Džodžo, – apie Spoleto katedrą reikia žinoti penkis dalykus. – Per milžiniškas bažnyčios duris ji įlėkė į tamsą viduje. Vos spėjome jai iš paskos.

– Jau net neprisimenu, kiek kartų per pastaruosius dvylika metų vedžiau šitą suknistą ekskursiją, todėl viską sutrumpinau iki penkių dalykų.

Ji užlenkė penkis pirštus.

– Lipo freskos už altoriaus, atsitiktine tvarka išdėliotos grindinio plytos, dovana iš Barbarosos, įrėmintas šv. Pranciškaus laiškas ir apvalus vitražinis langas – rozetė – virš įėjimo. Galim apžiūrėti šiuos penkis dalykus ir nešdintis iš čia po penkiolikos minučių. O jūs žinosite apie katedrą daugiau nei dažnas Spoleto gyventojas.

Ir tikrai – po penkiolikos minučių (na, gal dvidešimties) vėl stovėjome ryškiai saulės nušviestoje aikštėje, jau suvirškinę glaustus, bet labai informatyvius penkių katedros garsenybių apibūdinimus. Mums pasitaikė fantastiška gidė.

– O kaipgi tas medinis kryžius? – paklausė Karolina.

– Kas taip?

– Na, tu paminėjai penkis dalykus, o gal jis turėtų būti šeštasis?

Džoana gūžtelėjo pečiais.

– Gerai, kodėl gi ne. Reikia žinoti šešis dalykus. Gal galit pamėtėti mane iki mano mašinos? Turiu pasitikti Briusą stotyje.

Kai grįžome prie jos automobilio degalinėje, paklausiau, ar dabar ji parduoda kokį namą šiose apylinkėse.

– Mes nesiruošiam pirkti. Todėl nieko mums nerodyk, jei per daug apsunkinsim. Man tiesiog įdomu, kokius namus čia parduoda.

Ji net nemirktelėjo.

– Ar tinka rytoj? Pasiskambinėsiu, paklausinėsiu, ar siūloma kas nors gero.

– Mes turim išvykti apie vidurdienį – važiuosim į Sorentą.

– Jums pasisekė. Vakare paskambinsiu ir dėl visko susitarsim.

AŠ TIKRAI NEPLANAVAU NIEKO PIRKTI. JUK IR DŽILEI IŠKILMINGAI PASIŽADĖJAU. Man tiesiog buvo įdomu, kokia situacija šioje šalyje, kaip čia tvarkomi tokie reikalai. Norėjau palyginti su Prancūzija. Na gerai, aš – nekilnojamojo turto fanatikas. Kai keliauju darbo reikalais ar savo malonumui, visada būtinai stabtelėsiu prie kokios nekilnojamojo turto agentūros lango paskaitinėti skelbimų. Beje, tai visai neblogas būdas pažinti šalį, na, suprantate, atsiribojus nuo viso to, kas brukama turistams.

Gerbiamasis teisėjau, šie faktai liudija teisiamojo naudai.

Džodžo (kaip mums pasakė Luka, taip Džoaną vadina jos draugai) atvažiavo į viešbutį su mumis papusryčiauti. Mes jau buvome išsiregistravę ir susidėję krepšius automobilyje. Man knietėjo kiek įmanoma anksčiau atsidurti kelyje. Mums reikia apvažiuoti Romą, kirsti Neapolį ir atsidurti siauručiame, sausakimšame keliuke, kuriuo nuvažiuosime iki Sorento. Nė už ką nenorėjau atsidurti Neapolyje piko valandomis.

– Noriu jums parodyti dvi vietas, – mums terasoje geriant kavą pasakė Džoana. – Ir gal dar vieną, jei mano draugas Brunas kada nors man perskambins. Gal tada važiuokit paskui mane, o kai viską apžiūrėsim, suksit tiesiai į greitkelį ir trauksit savo keliais?

Pirmiausia pamatėme nedidelį gražų naujos statybos namuką kažkieno ūkio viduryje, važiuojant link Montefalko. Namas buvo užbaigtas, trūko tik smulkmenų – reikėtų pasirinkti grindų dangą, visus prietaisus, dažus ir t. t. – ir tuomet, akivaizdu, viskas čia bus labai gražu. O ir kaina dėmesio verta. Net ir atmetus visas reikalingas investicijas, aišku, kad Umbrijoje kainos daug geresnės nei Prancūzijoje ar Toskanoje. Bet namas tiesiogine to žodžio pras-me buvo pastatytas laukuose ir dar sunkiai privažiuojamas siaurutėliu keliuku, vingiuojančiu per kažkam priklausančią žemę. Ir stovėjo jis čia vienišas ant plyno lauko, net medžio aplink nė vieno.

Kai nuvažiavome į antrą vietą – tai buvo nedidukas, nepatogiai įrengtas renovuotas namelis gražiajame kalnų miestelyje Kampelo Alte – Džodžo nusivedė mus į šoną pasitarti.

– Kalbėjau su Brunu. Jis sakė parodys jums namą. Turiu pasakyti, kad tau ten tikrai patiks. Aš tuo visiškai tikra. Bet kalbėsiu atvirai. Visų pirma, Brunas – geras mano draugas. Antra, jis klausia, kiek, mano nuomone, namas daugiausia vertas. Kaina turi būti teisinga, bet aukšta. Turiu tau tai pasakyti. Jau ne vienus metus jis grasina įdėti skelbimą, kad namą parduoda, bet iki šiol tiek jis, tiek jo žmona Maja nenori su juo atsisveikinti.

– Važiuojam pažiūrėti.

– Manau, jums ten patiks.

Iš dviejų eismo juostų užmiesčio kelio išsukome į purviną keliuką, vingiuojantį tarp dviejų alyvmedžių giraičių. Už kelių šimtų metrų keliukas baigėsi automatiniais vartais. Džodžo nuspaudė mygtuką, varteliai atsidarė ir mes atsidūrėme uždaroje, vaismedžiais apsodintoje teritorijoje. Vėliau sužinojome, kad čia auga slyvos, abrikosai, kriaušės, migdolai, obelys, figmedžiai ir, svarbiausia, 125 skirtingo senumo alyvmedžiai. Mašiną palikome erdvioje aikštelėje kieme ir išvydome laiptus, vedančius link jaukaus dviaukščio akmeninio namo, apaugusio vijokliais. Kiekvieną namo palangę puošė raudonos pelargonijos. Bruną ir Mają, namo šeimininkus, radome įsitaisiusius prie staliuko po vijokliais apaugusia pergole prie pat įėjimo į virtuvę.

– Mes labai atsiprašome, – žavingu, mus iškart papirkusiu ispanišku akcentu išdainavo Maja. Pasirodo ji kilusi iš Meksiko. – Vis dar tvarkomės po nuomininkų.

– Pastaraisiais metais mes šitą namą nuomojame, – paaiškino Brunas, kurio itališkas akcentas buvo gerokai atmieštas Valstijose – Niujorke ir Los Andžele – praleisto laiko.

– Todėl kartais atvažiuojam čia pabūti kokią dieną, papietauti. Mums čia labai patinka, – pridūrė Maja.

– Ir dabar mano mama virtuvėje ruošia pietus – tad, jei norėtumėte…

Visi trys vienbalsiai padėkojome ir paaiškinome, kad jau greitai turėsime išvažiuoti.

– Tai kur trauksit? – paklausė Brunas.

Papasakojome jam apie savo kelionę ir apie gimtadienio vakarėlį Apulijoje, o tada jie prisipažino, kad nuolat ten važiuoja trumpam atsipūsti. Maja pasiūlė mums vandens, tad prisitraukėme kėdes ir patogiai įsitaisėme pergolės pavėsyje.

Pasirodo, jie abu irgi sukasi kino pasaulyje. Brunas – filmų dailininkas, nominuotas JAV kino akademijos apdovanojimui, o Maja – darbais užsikrovusi, labai sėkmingai dirbanti kostiumų dizainerė. Jie susipažino, kai Brunas kūrė vieną filmą Meksike. Maja tikra gražuolė – ilgų, garbanotų plaukų, surištų ant sprando, plataus veido, spindinčių šviesiai rudų akių ir neišpasakytai ryškių skruostikaulių.

Brunas mane iš karto papirko. Jis elgėsi laisvai ir nevaržomai, žavingai juokėsi pats iš savęs, pasakojo puikias istorijas. Jis kilęs iš Romos ir jam nesvetimas tam tikras įžūlumas – arba arogancija, kaip kai kurie pasakytų, būdinga užaugusiems Italijos sostinėje. Jo akyse – negęstantys žiburiukai ir, atrodo, tarsi jis nuolat ieškotų galimybės papramogauti. Be to, jis maždaug mano ūgio ir sudėjimo – vadinasi, beveik tobulas.

– Tai jūs norite nusipirkti mūsų namą, ar ne?

– Mūsų mažytį mielą rustico , – ilgesingai pridūrė Maja, nes būtent taip tokie namai čia vadinami.

– Na, nesu tuo tikras, bet…

– Ar norėtumėt apsižiūrėti viduje?

Įėjome į virtuvę, kur iš tiesų buvo Bruno motina. Ji skrudino cukinijas keptuvėje.

– Juk čia kokia nors aktorė, tiesa? Nusamdėte ją, kai sužinojote, kad atvažiuosim.

Paspaudėme mamai ranką, kuri mums itališkai paaiškino, kad jai labai patinka kaskart, kai keičiasi namo gyventojai, atvažiuoti iš Romos ir gaminti maistą Brunui ir Majai. Jai šis namelis irgi labai patinka.