Michael Tucker - Itališkas mūsų gyvenimas

Sustojome prie Bartolių šeimos ūkio, kurio plotas – 500 hektarų kalno viršūnėje. Ūkio akmeniniai pastatai – vieni labai seni, kiti naujesni – išsibarstę po visą šlaitą tarp daržinių ir aptvarų. Karolina, kuri paprastai nepažįstamoje aplinkoje būna perdėtai drovi, viename iš aptvarų pamačiusi būrį šunų, leidosi tekina apžiūrėti jų iš arčiau.

– Šie šunys naudojami triufeliams ieškoti, – paaiškino Džoana. – Jie aukso vertės.

Karolina įsilipo į aptvarą, atsiklaupė ir mėgavosi besąlygiška aštuonių ar dešimties padykusiai ją laižančių šunyčių meile.

Prie pagrindinio gyvenamojo namo sienos šliejosi medinis suoliukas, o ant suoliuko prisimerkęs nuo saulės sėdėjo Domenikas, Bartolių šeimos senolis ir pradininkas. Jam šiais metais suėjo devyniasdešimt šešeri, o Džoana dar papasakojo, kad būdamas septyniasdešimties jis pasiryžo atmintinai išmokti visą Dantės Dieviškąją komediją ir ypatingomis progomis vis dar gali padeklamuoti jos ištraukas. Namuose ant sienos iškabinti straipsniai iš laikraščių, aprašančių tokį jo žygdarbį.

Valgomajame – du ilgi stalai (prie kiekvieno jų gali susėsti mažiausiai po dvidešimt žmonių), padengti lėkštėmis, taurėmis ir sidabriniais įrankiais. Marčela, šeimos mama, vyriausioji virėja, kuri akivaizdžiai čia viskam vadovavo, pasiūlė mums sėstis kur patinka, o kambarys greit prisipildė šeimos narių, ūkio darbininkų ir kitų laimingųjų, kurie čia atvyko arba pasimėgauti kaimo turizmu, arba, kaip ir mes, tiesiog papietauti. Iš viso susirinko gal trisdešimt žmonių.

Tokių pietų dar niekada gyvenime nebuvau valgęs. Iš dalies man didelį įspūdį padarė pati vieta – didelis kambarys akmeniniame name, įsitaisiusiame pavojingoje pašlaitėje, iš kurio vėrėsi vaizdai į du slėnius – žaliuojantį, gaivališką ir dirbamą, nusėtą ūkiais. Ne mažiau nustebino ir Bartolių šeima – taip tvirtai suaugę su šiuo kalnu, kaip ir tie akmenys, iš kurių pastatyti jų namai. O kur dar maistas, kurio kiekvienas kąsnelis buvo pasėtas, išaugintas, surinktas, paskerstas, apdorotas ar išgrynintas čia, šiame ūkyje. Autentiškesnio kulinarinio patyrimo ir būti negali.

Pirmiausia ant stalų atsirado salume – patiekta lėkštėse šeimyniškai, su šviežia namine duona krepšiuose. Salume – tai mėsos produktų asorti – saliamio, dešrų, kumpio, iškabėjusių rūsyje kelerius metus, kol subrendo iki tobulumo. Paskui mums patiekė itališkų skrebučių – užkandėlių su pomidorais ir baziliku, su grybais ir kepenimis. Ant abiejų stalų atsirado trilitriniai raudonojo vyno buteliai be jokių etikečių, kurie keliavo iš rankų į rankas aplink stalą vis greičiau sulig kiekvienu patiekalu.

Tada patiekė makaronus – žinoma, irgi labai šeimyniškai. Tai buvo naminiai strongozzi , šiame Umbrijos regione gaminami makaronai, su šernienos padažu, valandų valandas troškintu ant nedidelės ugnies, kol saldus, pikantiškas mėsos aromatas įsigėrė į svogūnus, salierus, morkas ir pomidorus ir viskas virto tirštu troškiniu, gausiai aplipusiu puikiai paruoštus makaronus. Kai man pasiūlė antrą porciją, nusprendžiau, kad mano, kaip svečio, pareiga – neatsisakyti.

Valgėme, juokėmės ir laužyta italų kalba bandėme susikalbėti su šeimos nariais ir kitais svečiais. Čia itin padėjo Džoana. Ji gana gerai kalba itališkai, tačiau nerodo nė menkiausių pastangų žodžius tarti kaip tikri italai. Jai teko padirbėti kaip Jungtinių Tautų vertėjai – vienu metu verčiant iš abiejų kalbų ir į jas, nors, tiesą pasakius, jos akcentas kalbant abiem buvo tarsi britės, dirbančios Niujorke talentų agente, kas iš tiesų ji ir buvo.

Antrasis patiekalas – secondi – buvo vištiena su triufeliais, patiekta su nesuskaičiuojamomis ką tik šviežiai surinktų daržovių lėkštėmis. Dar niekada neragavau tokios vištienos. Skonis buvo sodrus, intensyvus, jis stiebėsi, čiupo mūsų receptorius už atlapų tarsi norėdamas pasakyti: „Tokia ir yra vištiena, liurbi tu.“ O triufeliai buvo… na, kaip tikri triufeliai.

Tada desertas – dolci – paprastas pyragas su daugybe uogų. O po jo – avių pieno sūris pekorinas. Avys, pasirodo, išleidžiamos ganytis kalno viršūnėje plytinčiose pievose, kur jos ėda ankstyvą pavasarį pražydusias laukines gėles. O iš surinkto pieno ir pagamintas šis sūris. Italijoje manoma, kad sūrį reikia valgyti po maisto, nes jis padeda geriau viską suvirškinti.

Po pietų Karolina vėl grįžo pažaisti su šuniukais, Džilė gėrėjosi nuo kalno atsiveriančiais vaizdais, o mudu su Džoana nuėjome į barą išgerti espreso kavos, kurią čia ruošia Marčelos vyras ir šio ūkio savininkas Feličis.

– Tik neprašyk kapučino po dešimtos valandos ryto, – perspėjo Džoana. – Tik espreso. Jei užsisakysi kapučino po dešimtos, jie pagalvos, kad tu vokietis.

Išėję laukan prie daržinės susiradome Džilę su Karolina. Paklausiau Džoanos, kaip reikia susimokėti už pietus.

– Tiesiog susirask Feličį ir paklausk kiek.

Netgi aš turėčiau sugebėti itališkai to pasiklausti, todėl patraukiau prie baro susimokėti. Jis paklausė, keliese mes atvažiavom. Atsakiau, kad keturiese. Ant lapelio jis užrašė sumą eurais. Doleriais išėjo po penkiolika žmogui – įskaitant vyną, arbatpinigius ir netgi triufelius.

Nuėjau į virtuvę padėkoti Marčelai ir kitiems už puikiai pagamintą maistą ir supratau, kad ji viską pagamino – pietus trisdešimčiai žmonių – ant senos mažytės keturių kaitviečių viryklės. Namuose, jei negalėčiau pasinaudoti savo šešių kaitviečių virykle su keptuvu per vidurį, niekaip nesugebėčiau paruošti maisto aštuoniems.

Kai leidomės nuo kalno, Džodžo paklausė, ar nenorėtume ekskursijos po Spoletą. Kadangi neturėjome ką veikti, – na, tik suvirškinti gausius pietus, – iš karto sutikome. Likus kiek daugiau nei kilometrui iki kalno apačios ir Flaminijos kelio, ji liepė pasukti į purviną keliuką, ne ką platesnį nei mūsų mašina. Palikę mašiną, leidomės paskui Džoaną takeliu. Už maždaug dviejų šimtų metrų atsidūrėme prie Ponte delle Torre – senovinio akveduko, jungiančio kalnų miestelį Spoletą su šventuoju Monteluko kalnu. Nusprendėme juo pasivaikščioti, pasigėrėti kerinčiais apačioje besidriekiančio slėnio vaizdais, o Džodžo apibėrė mus istoriniais faktais apie miestelį, akveduką ir La Rocca – senovinę tvirtovę, kuri buvo pastatyta siekiant apsaugoti tiltą iš Spoleto pusės.

Siauromis vingiuotomis gatvelėmis patraukėme link Piazza Mercato – centrinės miestelio aikštės, kur nuolat veikia ūkininkų turgus, ir Džoana pasiūlė nusipirkti ledų, čia vadinamų gelato .

– Dėl maisto italai laikosi labai griežtų taisyklių, o viena svarbiausių yra gelato ketvirtą po pietų. Tai tarsi nerašytas įstatymas. Aš, savo ruožtu, pridėčiau, kad tai turėtų būti pistacijų skonio ledai, nors įstatymai to ir nenustato.

Džilė paragavo frutta di bosco , Karolina pasiėmė dviejų rūšių – šokoladinius ir vanilinio jogurto, o aš pasirinkau straciatella – itališkus vanilinius ledus su šokolado gabaliukais. Besigardžiuodami savo ketvirtos valandos ledais pakeliui iki katedros aikštės jautėmės kaip tikri įstatymus gerbiantys piliečiai.

Spoleto katedra yra labai įspūdinga, ypač pamačius ją pirmą kartą. Nuo turgaus aikštės ėjome siaura gatvele, kuri baigėsi laiptais, o nusileidus jais, patenki į milžinišką aikštę, tarsi įrėminančią katedrą. Kadangi žiūri į ją iš viršaus, už jos matyti vilnijančios Umbrijos kalvos – tarsi žvelgtum į garsiųjų Džoto di Bondonės, Filipo Lipo ir Lukos Sinjorelio tapytų freskų fonus.