Michael Tucker - Itališkas mūsų gyvenimas

Džoana dar papasakojo apie šv. Pranciškų, kuris šiame slėnyje gyveno XIII amžiuje, ir apie jo įtaką bažnyčiai ir visam pasauliui. Ji tarsi vaikščiojanti enciklopedija, o jos žavingai pasakojimo manierai, matyt, įtakos turėjo skirtingos kultūros – ji savotiškas Alisterio Kuko ir Džekio Meisono mišinys. Pasakodama apie šv. Pranciškų, ji viską pateikė kaip paskalas, gandus, o ne istorinius faktus, tad mums buvo tikrai smagu. Šv. Pranciškaus istorija ganėtinai sudėtinga, ir Džoana pasistengė, kad įvertintume visas jo spalvingos asmenybės savybes.

Kai Džilei smagu, jos akys ima šelmiškai žibėti, o skruostai parausta. Būtent taip ji atrodė sėdėdama terasoje, klausydamasi Džoanos istorijų. Karolina, kuriai paskalos ir gandai būtini kaip oras, irgi buvo sužavėta. O Džoana, kuri turbūt būtų kiekvieno vakarėlio siela, tarsi kempinė gerte sugėrė visą jų dėmesį. Juo daugiau vyno butelių ištuštinome, juo nešvankesnės darėsi jos istorijos, o pasakojimas apie šv. Pranciškaus ir Klaros tarpusavio santykius išvis niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriais dažniausiai mirgėte mirga bulvarinės spaudos puslapiai.

– O kokia tavo gyvenimo istorija? – paklausė jos Džilė, kol susižavėję stebėjome, kaip besileidžianti saulė aukso spalva nudažo visą slėnį. – Kaip tu atsidūrei šioje nuostabioje vietoje?

– Na, mano praeitis tikrai spalvinga, – pakėlusi antakį atsakė Džoana, – ir mano vyras – labai įdomus žmogus.

Nuo pat gimimo Džoana neatskiriama nuo teatro. Jos tėvas – Dankanas Rosas, britų aktorius ir režisierius, atvyko į Jungtines Valstijas maždaug tuo metu, kai Amerikoje prasidėjo regioninių teatrų judėjimas. Kai Taironas Gatris įsteigė savo garsųjį teatrą Mineapolyje, Dankanas Rosas prisijungė prie Sietlo repertuarinio teatro ir netrukus tapo jo meniniu direktoriumi. Jo dukra Džoana, kuri visada buvo linkusi maištauti, pašiurpino savo tėvus atsisakydama universitetinių studijų ir patraukdama tiesiai į profesionalaus teatro sceną Niujorke. Kurį laiką dirbo garsiojoje Elenos Stiuart trupėje La Mama , o vėliau įsidarbino aktorių atrankos agentūroje Džozefo Papo visuomeniniame teatre. Maždaug tada susipažino su Briusu. Visai netrukus jiedu susituokė ir susilaukė sūnaus Mailzo.

– Briusas gali viską, jam visada viskas pavyksta, – pasigyrė ji. – Kai susipažinome, jis vis dar aktoriavo. Vaidino La Mama trupėje nuo pat jos susikūrimo. Taip ir sužinojome apie Spoletą. Trupė buvo čia atvažiavusi per vieną iš savo europinių turų, ir Briusas iki ausų įsimylėjo šią vietą.

Bet tada jis nusprendė, kad pats laikas užsidirbti – juk yra šeima, vaikas ir taip toliau, todėl susidomėjo filmų montavimu ir labai greitai išmoko viską, ko reikia. Maždaug tuo pat metu aš įsidarbinau agente. Tapome įprasta niujorkiečių pora, kurią lydėjo sėkmė. Aš dirbdavau po dvylika, kartais keturiolika valandų per parą, o grįžusi namo dar skaitydavau scenarijus. Briusas užsiėmė reklamų montažu ir irgi užsibūdavo darbe. Mes beveik nesimatėme, neturėjome laiko savo vaikui, tad po kelerių metų nusprendėme viską mesti, persikelti čia ir pradėti viską nuo pradžių.

Briusas norėjo mokytis ir įgijo anglų kaip užsienio kalbos mokytojo kvalifikaciją. Sakau jums, jis viską gali. Dabar jis moko anglų kalbos Italijos kariškius, kas galbūt primena tuos visus senus anekdotus, bet iš tiesų viskas labai rimta.

– O kaipgi tu? – paklausė Džilė.

– Aš prisiduriu pardavinėdama nekilnojamąjį turtą. Na, suprantate, tokiems žmonėms kaip jūs.

Linktelėjau, bet nieko neatsakiau. Džilė nusišypsojo ir papurtė galvą. Tiesiog sėdėjome tylėdami ir mėgavomės puikiais vaizdais, saulėlydžiu ir nuo vyno užliejusia šiluma, glostančia mums nugaras ir maloniai masažuojančia pečius. Paskui paklausėme Džoanos, ar ji nenorėtų prisijungti prie mūsų rytdienos pietums ūkyje.

– Ar kalbate apie Patriką? Mielai. Niekada neatsisakau galimybės ten papietauti.

KAIMO TURIZMAS YRA NAKVYNĖ IR PUSRYČIAI TIKRAME VEIKIANČIAME ŪKYJE. Tokių paslaugų pilna visoje Italijoje, bet, kaip ir visur kitur, vienur jos geresnės, kitur blogesnės. Pagrindinė tokio verslo mintis – paremta atitinkamų mokestinių paskatų – paskatinti ūkininkus likti savo žemėje ir toliau ją dirbti. Imtis tokios veiklos paskatino vyriausybė, siekdama išsaugoti autentišką gyvenimo būdą, Italijos kultūrą ir tapatumą. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai sumanus, mokesčių lengvatų ieškantis pseudoūkininkas už namo pasisėja javų, popierius susitvarko taip, kad jo ūkis atrodo tikras ir veikiantis, ir pasiskelbia teikiantis kaimo turizmo paslaugas. Bet yra ir tikrų, iš kartos į kartą puoselėjamų ūkių, kuriuose auginami javai, prižiūrimi gyvuliai, kasami triufeliai, auginamos vyninės vynuogės, iš vyno daroma grapa – ir taip jau ištisus amžius. Vienas iš tokių ūkių yra Agriturismo Bartoli , įsikūręs Patrike, pačioje šventojo Monteluko kalno viršūnėje.

Su Džoana susitikome apie vienuoliktą prie nedidukės degalinės prie Flaminijos kelio ir visi kartu patraukėme Patriko link. Ji pasiūlė susitikti anksčiau, nes pakeliui dar galima daug ką apžiūrėti. Susigrūdome visi į vieną automobilį, o Džoaną įdarbinome savo kelionės vadove. Ji papasakojo, kad Monteluko kalnas laikomas šventu dar nuo priešistorinių laikų. Jo pavadinimas kilęs iš žodžio Lucas , kuriuo vadinama bugienių giraitė. Romėnai šiuos, čia vis dar želiančius, medžius laikė šventais ir neliečiamais ir tai liudija nuo III a. po Kr. čia stovinti lentelė, kurioje lotyniškai aprašyta bausmė kertantiems šiuos medžius. Anuomet būdavo skiriama didelė bauda – tekdavo atsisveikinti su mažiausiai dviem jaučiais. Penktajame amžiuje nuo persekiojimo bėgantys sirų vienuoliai įsikūrė ant šio kalno mažyčiuose urvuose, į kuriuos dar ir šiandien galima įsiropšti. Vėliau, tryliktojo amžiaus pradžioje, šv. Pranciškus čia atidarė pirmąjį savo vienuolyną, kuris vis dar klesti. Taigi, kalnas pelnytai alsuote alsuoja šventumu.

Sustojome prie vienuolyno ir užėjome vidun. Ant sienos – įrėmintas Mikelandželo laiškas, parašytas penkioliktajame amžiuje apie jo viešnagę vienuolyne, tarsi itališkoji iškabos „Čia buvo apsistojęs Džordžas Vašingtonas“, kokios populiarios rytinėse Amerikos valstijose, versija. Kol dairėmės aplink, prie mūsų priėjo jaunas vienuolis ir paklausė, ar nenorėtume pamatyti koplytėlės, kur kiekvieną dieną meldėsi šv. Pranciškus. Ji tokia mažutėlė – kaip, matyt, ir pats šv. Pranciškus. Nors, kita vertus, niekas nepaneigs, kad jis – didi asmenybė, sugebėjęs vienas pats keturiems šimtams metų atidėti Katalikų bažnyčios reformaciją.

Susėdę į mašiną, patraukėme pačios kalno viršūnės link. Prie atbrailos, išsikišusios virš slėnyje nusidriekusių laukų, Džoana pasiūlė sustoti.

– Pažiūrėkite ten. Čia visas Spoleto slėnis. Ar matote, koks jis platus, kiek čia ūkių ir daug visko?

Linktelėjome.

– O dabar pažiūrėkite čia. Čia Valnerina.

Šioje pusėje vėrėsi visai kitokie vaizdai – slėnis siauresnis, daugiau laukinės gamtos, stačios miškingos kalvos grimzdo Neros upėje, kuri perskrodžia visą slėnį išilgai pakeliui į pietus, kur jos vandenys susilies su Tibro upe ir kartu leisis Romos link. Už slėnio horizonte – snieguoti Apeninai, Italijos stuburas, nusidriekiantis per visą bato formos pusiasalio ilgį. Džilė priėjo man iš nugaros ir apsikabino per liemenį. Kurį laiką taip prastovėjome, nenuleisdami akių nuo abiejų slėnių. Atrodo, kad Umbrija pradeda pavergti jos širdį.