Michael Tucker - Itališkas mūsų gyvenimas

Lėktuve niekaip negalėjau užmigti. Juk skrendu atlikti žygdarbio. Taip skubotai man pavyko susirasti tik skrydį iki Amsterdamo, kur tik po keturių valandų galėsiu persėsti į Romą skrendantį lėktuvą. Svarsčiau, ar nevertėtų belaukiant apsilankyti artimiausioje coffee shop parduotuvėlėje ir paragauti legalios marichuanos, bet prisiminęs, kad krepšyje vežuosi kelis šimtus tūkstančių dolerių banko patvirtintais čekiais, greitai persigalvojau. Susiradau artimiausią kažkokios vietinės oro bendrovės siūlomą skrydį į Romą ir netrukus jau sėdėjau lėktuve.

Kadangi bagažo neturėjau – juk atvykau vos trims dienoms – Fjumičino oro uosto muitinėje ir migracijos tarnyboje neužtrukau. Išsinuomojau automobilį ir iki antros valandos turėjau pasiekti Umbriją. Atvažiavęs į Spoletą planavau paskambinti Džoa- nai, kad ji pasitiktų mane prie namų ir atrakintų vartus. Tą naktį turėjau praleisti Bruno ir Majos namelyje kaip jų svečias, o kitą rytą, susitikę pas notarą, vaidmenimis apsikeisime.

Važiuodamas bandžiau prisiminti, kaip atrodė namas, kai jį pamačiau pirmą kartą. Mes taip ir nepasinaudojome Bruno kvietimu paviešėti, tad staiga suvokiau, kad anąkart aš taip ir neatkreipiau dėmesio į smulkmenas. Mane užbūrė seno akmeninio namelio romantika, todėl nepatikrinau nei vandens slėgio, nei termitų pėdsakų, nei vamzdžių sandarumo, nei gyvenimo sąlygų – kas būtinai turi būti patikrinta perkant būstą. Aš net negalėjau prisiminti, kur laiptai į antrą aukštą. Ar tolimojoje svetainės sienoje buvo langas? Ar svetainėje yra apšvietimas? O židinys ar veikia? Nusprendžiau šiandien popiet ir vakare viską patikrinti. Juk vis dar galiu pasitraukti. Staiga mane užplūdo abejonės. Net visas kūnas pagaugais nuėjo. O juk lauke – daugiau nei trisdešimt laipsnių karščio.

O dar ta problemėlė dėl leidimo priestatui. Prašiau Džoanos, kad dar prieš pasirašant dokumentus jį jau turėčiau rankose, tada Brunas, architektas, komuna , Džodžo ir aš apsikeitėme šūsnimis elektroninių laiškų, bet vis vien niekas nesugebėjo manęs patikinti, kad leidimą gausiu laiku, prieš pasirašydamas sutartį. Vėliau galiu turėti tikrų nemalonumų.

Džodžo pasirūpino šiokiomis tokiomis atsargomis – šaldytuve radau baltojo Grechetto vyno butelį, sūrio ir saliamio, o pusryčiams – maltos kavos, cukraus ir grietinėlės.

– Pamaniau, kad gal būtų neblogai kartu pavakarieniauti Palazzaccio užeigoje? Susipažinsi su Briusu. Dabar tau geriausia būtų dieną neužmigti, išeiti į miestą, paragauti gardžių patiekalų, išgerti vyno ir pasistengti nueiti miegoti kiek įmanoma vėliau. Taip greičiau atsigausi po ilgos kelionės.

Ji paaiškino, kaip važiuoti iki Palazzaccio – pasirodo, tai tradicinė itališka užeiga už maždaug dešimties minučių kelio. Džoana pasakė, kad tai jų mėgstamiausia vieta, kur dažniausiai rinkosi jų draugų būrys – vietinė ekspatriantų bendruomenė.

– Geros tau dienos, – palinkėjo ji, uždėdama ranką man ant peties ir padrąsinamai nusišypsojo.

– Oi, vos nepamiršau – manau, leidimas priestatui jau mūsų rankose. Martinas, architektas, šiandien dalyvauja komunos susirinkime ir, manau, turėtų juos įkalbėti. O jei jam nepavyks… Na, tris dienas paatostogausi Italijoje.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Sibilinio kalnai – kalnynas Italijoje, dalis centrinių Apeninų.

Rustico – kaimiškas.

„Lėtas maistas“ – tarptautinis judėjimas, kurį 1986 metais įsteigė Carlo Patrini. Judėjimas skatina atsisakyti greitojo maisto, išsaugoti tradicinę, regioninę virtuvę ir auginti vietinės ekosistemos augalus, javus ir gyvulius.